Gyvasis klasikas Juozas Erlickas yra pasakęs "Kaunas yra visų kelių pradžia". Kauno paveikslų galerijoje parodoje "Prieš/Po/Dabar" savų kelių pradžias, įpusėjimus, nužingsniuotą kilometražą atskleidžia trijų kartų tapytojai, plačiai atverdami galerijos duris į pirmąjį šiuolaikinės tapybos festivalį "KARTOS XY.Z?"

Paveikslo raida

"PRIEŠ įkūnytą mintį erdvėje plevena idėja. PO apmąstymų ir vaizduotės pastangų idėja įgauna matomą išraišką. DABAR turime paveikslą, kuriame atsiskleidžia, susijungia visos kūrimosi stadijos: Prieš/Po/Dabar", – ekspozicijos pavadinimą aiškina festivalio kuratorė tapytoja Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė.

Parodoje pristatomi 27 menininkų paveikslai, skirtingi savo idėjomis, tačiau jungiami tapybinės raiškos, kuri vienuose kūriniuose atsiskleidžia ekspresyviais potėpiais, ryškiais spalvų kontrastais, sodriu faktūriškumu, kituose – monochrominiu, efemerišku piešiniu, dar kituose paveiksluose – ryškus konceptualus požiūris į šiuolaikinę tapybą, kurioje nelieka materialaus tapybiškumo.

Kiekvienas paveikslo kūrimo etapas, kuriuos įvardijo A.Barzdukaitė-Vaitkūnienė, šios ekspozicijos kūriniuose atsiskleidžia savaip, skatindamas žiūrovą apmąstyti skirtingas paveikslų kūrimo stadijas ir kiekvieno menininko tapyboje atrasti jas jungiančias gijas.

Karta X: patirtis

Parodai "Prieš/Po/Dabar" atrinkti patys žymiausi, aktyviausi Kauno miesto tapytojai. Pirmasis šiuolaikinės tapybos festivalis koncentruojasi ne tik į meno mylėtojų publikai gerai žinomus vardus, tokius kaip Laima Drazdauskaitė, Alfonsas Vilpišauskas, Audronė Petrašiūnaitė, Antanas Obcarskas, Eglė Velaniškytė, Pranas Griušys, Arvydas Martinaitis ir kt. Visi šie vyresniosios kartos menininkai, užsiimantys pedagogine veikla, kaip parodos kataloge teigia menotyrininkė Kristina Budrytė-Genevičė, "išlaiko pusiausvyrą tarp dailės istorijos tąsos ir savo nevaržomų vizijų".

L.Drazdauskaitės (g. 1947) paveiksluose sustabdomas prabėgęs laikas. Daugiasluoksnėse, subtilių spalvų kompozicijose, dengiamose dinamiškų linijų sluoksniais praeities laikas atsiveria dabarčiai.

E.Velaniškytės (g. 1958) tapyba ekspresyvi, prislopintų, žemiškų spalvų. Jautrūs, liūdesio ir rimties sklidini menininkės paveikslai žiūrovo žvilgsnį kreipia į pamatinius gyvenimo elementus: tikėjimą, viltį, meilę artimajam.

A.Vilpišauskas (g. 1945) tapyboje žvelgia į jautrius, amžinus ir nenutrūkstančius motinos ir vaiko ryšius. Ryškių spalvų, kontrastingi, dinamiški mostai mentele kuria faktūrišką drobių paviršių, kurį palietus, atrodo, gali justi emocingą paveikslo vibraciją.

A.Petrašiūnaitės (g. 1954) tapyboje jaučiama moters ir gamtos sąveika. Jos kūriniuose moteris įkūnijama lokės pavidalu, suteikiant jai nežabotų gyvūno galių ir laisvės proveržio.

Aušros Andziulytės (g. 1961) paveiksluose perteikiamas abstraktus vidinis pasaulis, pridengtas paslapties skraiste, kurią kiekvienas žiūrovas atidengia tiek, kiek jo vidus yra atviras regėti dalykus, kurie, žvelgiant akimis, yra nepastebimi.

Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė (g. 1958) šiurkščia tapybine raiška, kupina impulsyvaus piešinio, greito potėpio, pablukintų spalvų, perteikia šiuolaikinio pasaulio pajautas.

Judita Budriūnaitė (g. 1955), varijuodama istorine tematika, tuščiais figūrų siluetais ir tarsi nykstančiu piešiniu akcentuoja atminties trumpalaikiškumą.

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė(g. 1962) atskleidžia kasdienių akimirkų stebuklingumą stebint aplinką jautriu, giliu žvilgsniu.

A.Martinaičio (g. 1971) drobėse galima išvysti menininko viduje egzistuojantį pasaulį, kaskart vis kitokį, permainingą, paslaptingą.

P.Griušys (g. 1955) paveikslų triptike įamžina šviesą, langų stikluose kuriančią miražus ir tarsi sklindančią iš anapus.

Rolandas Karalius (g. 1962) abstrakčiose, plakatiškose kompozicijose varijuodamas vertikalėmis ir horizontalėmis, kuria kasdienybės portretą.

A.Obcarskas (g. 1958) paveiksluose plėtoja akrilinių rašmenų temą. Jo paveikslai primena neiššifruojamas schemas, kuriose užkoduota visa praeitis, dabartis ir ateitis.

Gintauto Vaičio (g. 1965) kūriniuose taip pat paslėpta žinia, perteikiama plonomis, trūkinėjančiomis linijomis, užpildančiomis visą paveikslo erdvę. Vertikalėmis besitęsiančios linijos – tarsi laiškas – ne perskaitomas, o išjaučiamas.

Karta Y: branda

Tapytojai Jovita Aukštikalnytė-Varkulevičienė, Agnė Liškauskienė, Saulius Paliukas, Jūratė Jarulytė, Agnė Jonkutė, Ausma Bankauskaitė, Alonas Štelmanas, Židrija Janušaitė, priskiriami vidurinei kartai. Pastarosios atstovai, anot K.Budrytės-Genevičės, su vizualiaisiais menais susipažino Tapybos katedroje tuomečiame VDA Kauno dailės institute, ilgą laiką vadovaujant Arūnui Vatkūnui (1956–2005). "Šių menininkų studijų laikais atsirado nauja tendencija, tapytojo A.Vaitkūno dėka jaunieji menininkai pradėjo produktyviai kurti ir eksponuoti kūrybą dar būdami studentais", – pastebima parodos kataloge.

A.Bankauskaitės (g. 1980) ir A.Štelmano (g. 1978) tapybai būdinga ekspresyvi raiška, kurią plėtojo vyresniosios kartos menininkai. Atsigręždami į peizažą, kūrėjai sodriais potėpiais kuria erdves, kuriose reflektuoja kiekvieno tapytojo vidiniai išgyvenimai.

Vidinio peizažo vaizdinį perteikia ir Ž.Janušaitė (g. 1973), kurios paveiksle minimaliomis raiškos priemonėmis išryškinama dvasinė būsena, kurioje aprimęs protas nevaržo dvasios polėkio.

A.Liškauskienės (g. 1976) drobėje – abstraktūs buvusių kūrinių pėdsakai, sujungti tarsi dėlionė, atsiveria naujam suvokimui, kuriame susilieja praeities vaizdiniai ir dabartis, įkūnijanti tai, kas jau buvo, nauju materialiu pavidalu.

J.Aukštikalnytė-Varkulevičienė (g. 1977) paveiksluose įamžina patirtį, įgytą dirbant su psichikos negalią turinčiais žmonėmis.

S.Paliukas (g. 1977) tapybos darbuose atveria naujas erdves, kurias užpildo tuštuma.

J.Jarulytė(g. 1974) abstrakčiomis tūrinėmis formomis, primenančiomis vamzdžius, tarsi pjausto drobės paviršių. Chaotiška, fluorescencinių spalvų kompozicija neturi nei pradžios, nei pabaigos. Tūrinės formos susikerta, dengia viena kitą, raizgosi, pjaunasi tarpusavyje, čia išnykdamos, čia vėl pasirodydamos.

A.Jonkutės (g. 1974) darbai išsiskiria minimalizmu, kontempliatyviu požiūriu į tapybos raišką, ieškant naujų jos suvokimo erdvių.

Karta Z: proveržis

Jauniausiajai Kauno tapytojų kartai, pristatomai parodoje "Prieš/Po/Dabar", kuriai atstovauja Povilas Ramanauskas, Milda Gailiūtė, Ignas Gleixneris, Milda Šležaitė, Rosanda Sorakaitė, priskiriama miesto tapybos istorijos tąsa. Jaunieji menininkai varijuoja įvairiomis temomis, išraiškos priemonėmis, ieškodami individualių kelių, tačiau nenutoldami nuo tapybos.

P.Ramanauskas (g. 1987), R.Sorakaitė (g. 1988) ir M.Gailiūtė (g. 1984) paveikslų paviršius kuria vos prisiliesdami švelniais teptukų judesiais, minkštu monochrominiu koloritu, paskleidžia rūką, pro kurį blausiai matosi vaizduojami paviršiai.

Realizmui atstovaujantis I.Gleixneris (g. 1984) paveikslus pripildo simbolių, kuriančių įvairias prasmes, priklausančias nuo to, kaip žiūrovas sudėlios savo interpretacijas į besitęsiančią istoriją.

M.Šležaitė (g. 1985) kūryboje, pasitelkdama popkultūros simbolius, ironizuodama juos, sukuria erdvę šiuolaikinio pasaulio apmąstymui.