Apsilankymo Mindaugo Pridotko parodoje "Autoportretas su rankomis" negalima pavadinti lengva pramoga. Galerijos "Meno parkas" erdvė užpildyta emocionalių, deformuotų veidų, iš grindų matyti kyšančios rankos – bandančios pačiupti praeivį.

Instaliacijai sukurti menininkas naudojo savo paties veido bei rankų atliejas, jas subtiliai deformuodamas. Kūrėjo veido išraiškos, pakibusios ore, akis į akį susiduria su žiūrovu, komunikuodamos įvairiomis emocijomis, atsipindinčiomis atliejose. To paties kūrėjo rankos, grakščia judesio kalba bando prisijaukinti erdvę, ją pačiupinėti. Siurrealus vaizdas kelia stiprias emocijas.

Skulptūriški instaliacijos elementai tarsi leidžia prie savęs prisiliesti – mintimis, pasvarstymais, emocijomis – ir sykiu stumia nuo savęs: juk ne kiekvienas lankytojas pažįsta patį autorių M.Pridotką, kurio instaliacijoje tiesiogine to žodžio prasme yra tiek daug.

Žiūri į dviveides galvas, paslapčia pirštų galiukais bandai prisiliesti prie rankų, tačiau kažkas sustabdo. Kūriniai, menininko išleisti laisvai gyventi savus gyvenimus, sykiu yra to paties menininko dalys, o mes juk nedrįstame paliesti nepažįstamų žmonių. Tad stebėti instaliaciją yra tarsi laikytis saugaus atstumo.

Ir nors M.Pridotko sukurtų dviveidžių galvų akys užmerktos, lankytojas pasijus stebimas, lyg būtų įsiveržęs į svetimą aplinką, pažeidęs saugumo jausmo zoną. Neaišku tik viena: ar lankytojas įsiveržė į saugią menininko zoną, ar atvirkščiai – menininkas pažeidė į parodą atėjusio lankytojo erdvę?

Instaliaciją sudarantys elementai – galvos ir rankos – yra tiražuojami, skirtingoms atliejoms suteikiant vis kitokias išraiškas, keičiant jų plastikos kalbą. Taip instaliacijos autorius atsiriboja nuo savęs kaip asmens, kaip individo ir pateikia save kaip objektą, instaliaciją sudarančių, erdvėje pasklidusių formų visumą.

Autoportreto žanras tiek tapyboje, fotografijoje ar kitoje vizualaus meno atšakoje, visada kelia žiūrovo susidomėjimą, pažadina smalsumą. Jis leidžia priartėti prie menininko, pažvelgti giliau, gal net susitapatinti su kūrėju.

Autoportretui ypač svarbus psichologizmas – kuo įtaigiau perteikta autoriaus emocinė būsena. M.Pridotko galvose sustingusios emocinės būsenos – labai skirtingos, įvairios, perskaitomos. Kūrinį tai priartina prie žiūrovo, sukelia vidinę sumaištį, palieka klausimų.

Kitas instaliaciją sudarantis elementas – rankos, kiek nustumiamas į šalį, nes žvilgsnis vis krypsta į veidus, tačiau pro akis praleisti grakščių, skulptūriškų rankų nereikėtų. Jos išnyra erdvėje kaip simboliai, jungiantys erdvę, menininką ir žiūrovą.

Suvaldyti erdvę kuriant instaliaciją nėra lengva. Būtina prisitaikyti prie įvairių faktorių: sklindančios šviesos, erdvės dydžio, išplanavimo, vyraujančių spalvų, faktūrų. Kad kūrinys ir patalpa, kurioje jis eksponuojamas, susijungtų, reikia ne tik numatyti būsimą rezultatą – mintyse nusipiešti būsimos ekspozicijos eskizą, bet ir būti gerai apgalvojus juos jungiančią istoriją, kad erdvė ir meno kūrinys nekonkuruotų tarpusavyje, o veiktų išvien. M.Pridotkui pavyko užvaldyti galerijos erdvę. Ji tarsi ištirpsta veidų ir rankų begalybėje ir tampa fonu, išryškinančiu originalią menininko idėją.

Kas? M.Pridotko kūrinių paroda "Autoportretas su rankomis".
Kur? galerijoje "Meno parkas".
Kada? veikia iki sausio 16 d.