Nyris į užmarštį

Aistra – žmogų užvaldanti emocija, gebanti pakylėti iki aukštumų. Mene ši emocija yra ne tik neatsiejama kūrybinio proceso dalis –  jai (jos objektui) dedikuojami ir patys kūriniai. Tačiau aistra yra apgaulinga: ji gali kilti iš meilės, stipraus susižavėjimo, sykiu, iš neapykantos, pykčio, pavydo. Bet kad ir kokia nenuspėjama ši emocija būtų, be jos pačiam gyvenimui trūktų gyvybės.

M.Proustas gyveno impresionistinės tapybos pakilimo laikotarpiu, jos bruožų įgavo rašytojo literatūrinė kalba, tad ir K.Zarinio paveiksluose pagrindinė raiškos priemonė – smulkūs gyvastingi, švelniomis spalvomis raibuliuojantys potėpiai, atgyjantys dinamiškoje šviesos žaismėje.

Kūriniuose vaizduojama žydinčio sodo aplinka – tarsi rojaus sodo metafora: augmenijos įvairovė, jos nesikartojančių formų, įdomių faktūrų gausa, sprogstančios spalvos, rodos, svaigina žiūrovą savo grožiu, aromatu, trapumu.

Regimi vaizdai žadina norą švęsti gyvenimą, mėgaujantis jo teikiamomis dovanomis, atsiribojant nuo žemiškos būties, pamirštant pareigos, atsakomybės jausmus, tik nuolankai atsiduodant grožiu kuriamai harmonijai.

Iliuzijos grožis

Vis dėlto grožis tėra miražas, kurį susikuria geismo užvaldytas žmogus, išsižadėjęs dvasinių vertybių, kad patenkintų žemiškuosius troškimus, kuriuos tapytojo darbuose įkūnija moterys: jaunos, gundančios, žaismingos. Jų nuogi kūnai – tyra ir nepaliesta porcelianinė oda, plaukai raibuliuoja vėjyje, akys žiba, o vos besišypsančios lūpos kviečia sekti paskui jas, elegantiškai sklendžiančias sode.

Tačiau "šmėkščiojantys nepažįstami pavidalai, verčiantys mus atsiplėšti nuo įprasto gyvenimo, kuriame mūsų lankomos moterys galiausiai parodo savo trūkumus, akina mus juos vytis, ir tuomet jau nieks nebesulaiko mūsų vaizduotės". Būtent taip rašė M.Proustas, įspėdamas, kad tos nekaltos merginos, kuriomis taip norisi patikėti, – kūrinys vaizduotės, įkalinančios mus savo beribiškume.

Mirties kirčiai

K.Zarinio kūriniuose jaunyste spinduliuojančios merginos tarp gyvybe sprogstančių sodo augalų tampa medžiotojomis, laukinėmis nimfomis, siekiančiomis išsunkti visas gyvybines galias iš žydinčių žiedų, kuriais pačios ir yra.

Dusinimas, skandinimas, gerklės pjovimas, smaugimas – merginų žaidimuose paslaptingame sode taisyklių nėra, nes jos stiprios, aršios, kovingos.

Dusinimas, skandinimas, gerklės pjovimas, smaugimas – merginų žaidimuose paslaptingame sode taisyklių nėra, nes jos stiprios, aršios, kovingos. Ar dėl jaunatviškos aistros, ar dėl ypatingos sodo aplinkos šie viena kitos kankinimai impresionistinėje šviesoje tampa gražūs, net švelnūs. Tarp smulkiažiedžių, spalvotų kompozicijų merginų kūnų plastika įgauna grobuoniškus pavidalus, tačiau, nepaisant to, dangiškas sodo grožis ir žemiška aistra paveikslų erdvėse nuskamba harmoningai.

Mirtis įkūnija žydinčio gyvenimo elegiją, skatinančia iš šviesos ir šešėlių nulipdytus merginų kūnus pajusti paskutinį troškimą gyventi, įkvėpiant dieviško sodo aromatų, atsiplėšiant nuo žemės ir apaugant žiedais.

Paroda yra galerijos "Meno parkas" projekto "Nedaloma istorija" dalis. Ekspoziciją pristato galerija "Māksla XO" (Ryga). Projekto partneris – Latvijos Respublikos ambasada Vilniuje.

Kas? K.Zariņšo paroda "Ir dar kartą "Žydinčių merginų šešėlyje".

Kur? Galerijoje "Meno parkas".

Kada? Veikia iki kovo 17 d.