Galimybė pažvelgti į sovietų okupacijos laikotarpį iš kitokio rakurso yra siūloma bendruomenių platformos "Mažosios istorijos" parodoje "Didžioji pramonė", surengtoje Kauno paveikslų galerijoje. Jos kuratorė Auksė Petrulienė džiaugiasi: "Nuostabu yra atrasti autentiško prisiminimo giją ir ją (su)laikyti, nes dar yra likusių gyvų asmenybių, galinčių papasakoti savo patirtis."

Su kuratore kalbamės apie parodoje atveriamas, garbaus amžiaus sulaukusių liudininkių istorijas, atsiminimus ir netgi jų spintas.

– Kas paskatino atsirasti bendruomenių platformą "Mažosios istorijos", inicijavusią parodą "Didžioji pramonė"?

– Jau senokai aplinkui mus sklando atviro muziejaus idėja – muziejaus, kuris taptų prieinamas kiekvienam piliečiui, kuris taptų kasdienybės dalimi ir keistų gyvenimus. Svajoju, kad "Mažosios istorijos" būtų platforma, ant kurios nusileistų bent plunksnelė nuo šios sklandančios idėjos kūno. Ir dar mane įkvepia bendruomenės: Kaune jos galingos ir energingos, jos tampa miesto ypatybe, išskirtinumu. Muziejus daugiau nebegali globėjiškai kartoti: ateikite, bendruomenės, mes jus sutvirtinsime, mes jus apginkluosime... Bendruomenės užaugo. Tarp jų ir muziejaus gali susiklostyti išties demokratiškas santykis, kad būtų galima sakyti vienas kitam: kurkime kartu.

Kaip menininkė, jau gerą dešimtmetį dirbu tose vietose, kuriose kuriasi bendruomenės, einu pas jas. Atrodytų, kad kaip muziejininkė inicijuoju atvirkščią procesą – kviečiu bendruomenes ateiti į muziejų. Tačiau taip nėra: norėdamas pakviesti, pirmiausia turi išeiti už savo institucijos sienų. Išeiti tiesiogine prasme – didžioji dalis "Mažųjų istorijų" susitikimų ir pokalbių vyko ne muziejuje. Dar svarbiau – "išeiti" iš muziejaus aplinkoje galiojančių mąstymo, kalbėjimo, veikimo standartų. Projektas "Mažosios istorijos" yra muziejaus žingsnis žmonių link, noras geriau pažinti, išgirsti, išklausyti, pakviesti prisijungti, būti drauge.

Ir dar mane įkvepia bendruomenės: Kaune jos galingos ir energingos, jos tampa miesto ypatybe, išskirtinumu.

– Ar sovietinės tematikos aktualizavimas parodoje – tai šiuolaikinio meno lauke tiriamų temų refleksija?

– Parodos tema išsivystė per kūrybinius darbus. Ją analizuoti toms bendruomenėms, kurioms ji galėtų būti įdomi, todėl parodoje dalyvauja Petrašiūnų ir Girstos bendruomenės, kilusios iš mikrorajonų, kurie XX a. septintajame dešimtmetyje susikūrė aplink pramonės gigantus: hidroelektrinę, "Dirbtinio pluošto gamyklą". Buvo įdomu pasikviesti šias dvi bendruomenes, kaip parodos bendraautores, su visu jų turimu prisiminimų krūviu.

Petrašiūnai ir Girsta – tai specifiniai miesto rajonai, juose vis dar gyvena vaikai ir anūkai tų, kurie dirbo tuomečiuose fabrikuose ir šalia jų įsikūrusiose mokyklose, poliklinikose, kultūros centruose. Todėl dar galima apčiuopti tą neseną praeitį, kuri dabar nyksta labai sparčiai.

– Kompozitorius Artūras Bumšteinas parodai sukūrė intriguojamą garsinę instaliaciją "Molinės gerklės", transliuojamą per garsiakalbius, įstatytus į dekoratyvines puodynes.

– Garsinė instaliacija – parodos branduolys. Ji subtiliai nusako platformos "Mažosios istorijos" esmę: čia tampa girdimos niekada nepasakotos, nutylėtos, nepatogios istorijos, čia gali būti išgirsti ilgai tylėjusieji. Prieš keletą metų per ekskursiją keramiko Povilo Baranausko dirbtuvėje tarp gausaus jo palikimo aptikome keistą rinkinį "Didžioji medicinos enciklopedija" (1960). Tai – daugiau nei 40 plokštelių su širdies ritmo, kvėpavimo, kalbos, psichikos sutrikimų įrašais.

Pasiūlėme kompozitoriui A.Bumšteinui iš šio įdomaus garsų rinkinio sukurti instaliaciją parodoje. Kompozitorius susidomėjo ne tik medicinos enciklopedijų garsais, bet ir muziejuje saugomomis sovietinio laikotarpio Lietuvos keramikų kurtomis vazomis. Didžiulės dekoratyvinės vazos reoprezentavo sovietmečio idealus. Jos dekoruotos bulviakasio, hidroelektrinės statybų, pionierių iškylos, atostogų, gyvulininkystės ūkio vaizdais, bylojančiais apie neva gražų ir taikų pasaulį, kuriame nėra nelaimingų žmonių. Šias vazas kompozitorius panaudojo kaip garsiakalbius, transliuojančius kalbos ir psichikos sutrikimų įrašus iš medicinos enciklopedijos.

Taigi, parodoje pirmą kartą viešai girdimi kitokie balsai iš septintojo dešimtmečio: pasakojimai tų, kurie anuomet buvo nustumti už pavyzdingos visuomenės ribų, atskirti ir nutildyti.

– Tekstinė ir vaizdinė parodos dalis sudaryta iš pramoninės tekstilės pradininkių – "Kaspino" fabriko dailininkės Venifridos Stasės Račkaitytės ir "Drobės" technologės Veronikos Dabkienės pasakojimų. Kodėl herojėmis pasirinkote būtent šias moteris? Kuo jų prisiminimai yra unikalūs?

– Šios herojės buvo pirmosios dailininkės, išėjusios dirbti į fabrikus. Abi 1952 m. baigė tekstilės specialybę tuomečiame Vilniaus Dailės institute (dabar Vilniaus Dailės akademija Kauno fakultetas – aut. past.). Abiem šiemet sukako 90 metų. Jų prisiminimai ir jų spintose išsaugoti gaminiai padeda pažinti patį didžiausią ir patį mažiausią lengvosios pramonės fabrikus: šeštojo dešimtmečio pabaigoje "Drobė" tapo legenda, o mažasis "Kaspinas" dalyvavo stulbinamose inovacijose.

Parodos herojės atsiduria šiuose fabrikuose, kai masinė produkcija jau gaminama, bet į jos meninę kokybę nesigilinama. Įdomu, kaip jautėsi menininkė moteris šioje įsisiūbuojančios industrijos aplinkoje. Štai V.S.Račkaitytė "Kaspine" pradėjo dirbti iškart po studijų gavusi paskyrimą. Cechuose darbininkai naują darbuotoją – smulkutę, mažo ūgio merginą – sutiko smalsiai, vadino meiliai: "mūsų menininkė" ir gūžčiojo pečiais: "O kam ji reikalinga?". Netruko paaiškėti, kiek daug jėgos fabrikui gali suteikti išradinga menininkė.

Poziciją fabrikuose, kuriuos valdė vyrai, parodos herojėms teko išsikovoti ne tik darbais, bet ir savo pozicija. Nuostabu, kad V.Dabkienė prisimena savo buvimą fabrike tiesiog visomis kūno juslėmis. Moteris prisimena savitą vaikščiojimo fabrike būdą, savo žingsnius, grindų vibravimą. Kai fabrike – nuolatinis  įrenginių triukšmas, buvo neįmanoma girdėti žingsnių, bet galėjai pajusti Veronikos žingsnius – tą energiją, dėl kurios lieknai moteriai žingsniuojant lingavo grindys.

V.Dabkienei patiko dėvėti drabužius iš vyriškų "Drobės" audinių. Parodoje galima matyti jos švarką iš garsiosios "Triko drobės", 1958 m. Briuselyje laimėjusios auksą. O iš audinio, skirto Leonido Brežnevo vizito į Ameriką kostiumui, V.Dabkienė pasisiuvo sijoną.

Mes daug kalbėjomės apie tai, ką reiškė gyventi ir kaip reikėjo išgyventi anuomet. "Negalėjai sakyti, ką galvoji. Tik jausti ir permalti savo mintis į žodžius kaip per mėsmalę", – prisimena V.Dabkienė.

Fabrikai buvo neatsiejama parodos herojų gyvenimo dalis, todėl darbo prisiminimai sugrįžta į asmeninius prisiminimus ir vėl išsiskiria. Taip kuriamas tekstinis parodos audinys – ant sienos besirikiuojančios autentiškos pokalbių citatos. Ne tiek apie pramonę, kiek apie jausmą gyventi anuomet. Nes "Mažąsias istorijas" domina, kaip maži prisiminimai gali papildyti ir keisti mums įprastą istorijos suvokimą.

– Kaip įvardijama parodos anotacijoje, pritrenkiamas eksponatas yra 1960 m. "Kaspino" inovacija: dirbtinė kraujagyslė. Kaip šis objektas atsirado ekspozicijoje?

– Kraujagyslės protezą autentiškoje firminėje dėžutėje išsaugojo V.Račkaitytė. Tai – nuostabi inovazija, atsiradusi bendradarbiaujant Lietuvos tekstilės instituto mokslininkams, "Kaspinui" ir Lietuvos kraujagyslių chirurgams. Pastarieji ir inicijavo šią gamybą, nes užsieniniai implantai buvo per brangūs, o tarybiniai, gaminami tuomečiame Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas, aut.past.) – nekokybiški, sukeliantys pacientams atmetimo reakcijas ir uždegimus dėl priemaišų, pvz., mašininės alyvos likučių.

Parodoje eksponuojamas didžiausios žmogaus kraujagyslės protezas – dirbtinė aorta. Ji išausta rekonstravus vokiškas kaspinų audimo stakles. Prieš nacionalizavimą "Textilia" (prieškarinė kaspinus ir smulkiąją tekstilę gaminusi Lietuvos įmonė) buvo ką tik įsigijusi šias modernias stakles, "Kaspinas" perėmė jas, tik niekas nemokėjo jų įjungti, kad dirbtų. Stakles atgaivino gabus žydų kilmės inžinierius Viktoras Kaplanas, turėjęs ryšių Vokietijoje, jas įvaldė V.Račkaitytė. Tai buvo sudėtingos staklės, galėjusios austi apvalų daiktą, taigi, ir kraujagyslę. Problema čia buvo tik kraujagyslės išsišakojimas – teko pjaustyti ir perdaryti stakles. Nuaustos kraujagyslės buvo formuojamos specialioje laboratorijoje. Jos buvo ypač švarios ir puikiai pasiteisino operacijose. Deja, ši gamyba tetruko ketverius metus. Maskva suprato, jog kyla konkurencinė grėsmė Leningrado ir Ukrainos gamybos kraujagyslėms. Todėl sovietų ekonomistai tekstilės fabrike pagamintos kraujagyslės kainą nustatė pagal kojinių gamybos įkainius. Centimetras kojinės ir protezo kainavo vienodai. Dirbtinėms kraujagyslėms buvo nustatytos tokios žemos kainos, kad jų gaminti tiesiog neapsimokėjo. Eksperimentinis "Kaspino" cechas buvo uždarytas, bet pagamintų kraujagyslių medikams užteko dar beveik dešimtmečiui. Operacijų metu jos buvo naudojamos iki 1973-iųjų.

Įdomu, kad kraujagyslių audinio likučius "Kaspino" darbuotojai sumaniai pritaikydavo buityje, pvz., jie ypač tiko pririšti pomidorams šiltnamyje: buvo tvirti, atsparūs, ilgai išlikdavo švarūs.

Netrukus parodoje bus galima klausytis akademiko Jurgio Brėdikio audiokomentarų apie "Kaspino" dirbtinių kraujagyslių taikymą medicinoje. Specialioje, parodoje transliuojamoje radijo laidoje profesorius pasakos apie atliktas aortos operacijas ir atmintį, slypinčią širdyje.

– Kaip į ekspoziciją reaguoja, kokiomis nuomonėmis pasidalija, į ją užsukę sovietmetį išgyvenę asmenys?

– Neseniai gavau labai pradžiuginusį lankytojų laišką, kuriame jie dalijasi gerais parodoje patirtais jausmais. Gimę septintąjį dešimtmetį jie dar prisimena kai kurias eksponuojamas detales – kostiumų medžiagas, gumeles, kaklaraiščius, geležinkelio stoties restorano užuolaidas. Jie puikiai įvertino parodos atmosferą: garsus, balsus, tekstus.

Tačiau tų, kurie kopia į Paveikslų galerijos trečią aukštą tikėdamiesi pamatyti "tikrą didžiąją pramonę" – suskaičiuotus ir išrikiuotus visus Kauno fabrikus, smagiai rūkstančias savo kaminų pypkutes ar tekstilės pramoninių staklių ekspoziciją – laukia netikėtumas. Viso to ekspozicijoje nėra. Ne todėl, kad, deja, užėjus privatizacijos sumaiščiai, pradingo visos staklės, visi įrengimai, ne todėl, kad muziejaus kolekcijoje vos kelios dešimtys atsitiktinių pramoninės dailės eksponatų. Paroda – ne tik apie fabrikus, ne tik apie jų produkciją, bet apie žmones, kurie pergyveno fabrikus. Apie mus visus, nes tebesame susiję su šia praeitimi per ištiestos rankos atstumą – per ranką, paduotą tėvams ar seneliams.

– Kuo ši ekspozicija aktuali jaunajai kartai, gimusiai Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

– Jaunajai kartai paroda yra galimybė gyvai patyrinėti lopinėlį to, apie ką jie skaito vadovėliuose. Visuotinė industrializacija, modernizacija ir planinė ekonomika čia įgauna apčiuopiamų, bet ne stereotipinių pavidalų. Parodos herojės ir daiktai – šmaikštūs liudininkai. Jaunimas turėtų maloniai nustebti.

– Prie parodos prisijungė ir Petrašiūnų bei Girstos bendruomenės. Koks jų indėlis į ekspozicijos koncepcijos vizualumo formavimą?

– Kviesdama žmones prisijungti prie parodos, baiminausi nostalgijos sovietmečiui, bet pasidžiaugiau, kad nei bendraudama su parodos herojėmis, nei su bendruomenėmis jos nepajutau. Užtat klausydama žmonių užčiuopiau, kad jų pasakojimus jungia bendra emocija – nerimas dėl nykstančios istorinės atminties.

Petrašiūnų bendruomenė parodos idėją praplėtė pasiūlydama du įdomius daiktus, susijusius su atmintimi. Abu jie – iš buvusio Petrašiūnų 25-osios vidurinės mokyklos muziejaus, išsaugoti rajono šviesuolės Genovaitės Mikėnaitės. Tai 2006 m. sudarytas "Atminties žemėlapis", kurį, būdama 86-erių, sudarė Irena Survilaitė: iš atminties ji nupiešė pagrindinės tarpukario Petrašiūnuose Vilniaus gatvės planą su visų čia gyvenusių žmonių vardais, pavardėmis, jų vaikų vardais ir trumpomis gyvenimo istorijomis. dabar, kai jauki kaimynystės dvasia iš lėto grįžta į miestą, kauniečiams būtina pamatyti šį unikalų dokumentą ir pasitikrinti, kiek savo gatvės gyventojų vardų prisimena patys.

Kitas petrašiūniečių pasiūlytas objektas – solidus J.Janonio fabriko gamybos albumas. Mokyklos kraštotyros būrelio nariai čia įdėjo savo kelionių nuotraukas, išpuošė albumo puslapius ornamentais. Tačiau neįvardijo nei fotografijose užfiksuotų žmonių, nei vietų. Vienintelis albumo įrašas – "Mes keliaujam! 1960".

Vis dėto fotografijose galima atpažinti vietoves, vyresniosios kartos petrašiūniečiai gal identifikuos ir žmones: savo mokytojus, bendramokslius ar net pačius save. Daugelyje fotografijų veidai ir peizažai išdilę. Vandens išplautos dėmės atsirado jau atgavus nepriklausomybę – mokyklos muziejus pasirodė pernelyg sovietinis, visi eksponatai buvo iškraustyti į rūsį, o šis – užlietas. Albumas "Mes keliaujam!1960" nukentėjo labiausiai. Ir kartu tapo nauju kūriniu: naiviai išpuoštą mokyklinę dokumentiką laikas ir drėgmė įtaigiai transformavo. Pakitusi kadro kompozicija, iki abstraktumo išdilusių vaizdų srautas įsiūbuoja apmąstymų sūpuokles.

– Kokie yra bendruomenių platformos "Mažosios istorijos" tolesni planai?

– Užmegzti ryšiui su bendruomenėmis reikia laiko. Gerokai daugiau laiko, negu tikėjomės. Todėl kol kas ketiname toliau bendrauti su Petrašiūnais ir "Girsta". Drauge su Petrašiūnų bendruomene pradedame sovietmečio buto tyrimus. Ieškome mažų kasdienybės istorijų tiesiai iš anuometės petrašiūniečio virtuvės, svetainės, miegamojo ir sandėliuko.

Mielai lauktume į tyrimą įsijungiant daugiau Petrašiūnų gyventojų. Jei turite prisiminimų apie gyvenimą sovietiniame bute, fotografijų, gyvenate bute, išlaikiusiame nepakitusį planą arba pažįstate vietos žmones, kurie turi prisiminimų –pasidalykite feisbuko puslapyje Mažosios istorijos arba susisiekite el.paštu: [email protected]

O gal jūs priklausote bendruomenei, kuri norėtų dalytis savo istorija ir pasiūlyti temą kitai "Mažųjų istorijų" parodai Paveikslų galerijos trečiajame aukšte? Tuomet nekantriai laukiame žinios iš jūsų!

Kas? Platformos "Mažosios istorijos" paroda "Didžioji pramonė".

Kur? Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? Veikia iki gruodžio 31 d.