Galinėje galerijos salėje stovintis didelis juodas kubas smilksta – lėtai, vangiai. Pakėlus tamsią užuolaidą ir atsidūrus kubo viduje, į veidą plūsteli dūmai, akimirką neleidžiantys nieko matyti. Aplink tamsa. Girdimos slopinančios žemos garsinės vibracijos. Žingsnis gilyn – atsiranda raudonos, lazeriu erdvėje braižomos linijos, skrodžiančios ir esančiojo kube kūną. Matyti siauras tunelis, kurio gale norisi įžiūrėti duris (ar kažką panašaus, leidžiančio suvokti, kad juodas kubas turi pabaigą), bet jų ten nėra. Tenka grįžti ir ieškoti išėjimo, pro kurį buvo įeita.

Projektas "IN. FINITY PT 2" skatina publiką peržengti patogias, pozityvias, įprastas būsenas, lemiančias mažesnį pastabumą, jautrumą aplinkai, o sykiu – ir sau. Patogios būsenos neskatina budrumo, priešingai, jos yra sąlyga užsisklęsti, atmesti tai, kas verčia peržengti esamos komforto zonos ribas. Tačiau patirtys, paremtos nesaugumo, baimės, nežinomybės jausmais, atveria kiekvienam naują individualaus vidinio turinio skyrių, kelia vis naujus klausimus: iš kur kyla mano jausmai? Kas vyksta su manimi, kai patiriu juos emocionaliai, fiziškai? Ar jie apskritai realūs? Ir tai tampa introspekcijos pagrindu.

Staigus realybės pasikeitimas glumina. Šviesos izoliavimas ir vyksmo perkėlimas į tamsą kelia išgąstį. Tačiau žinojimas, kad situacijos (esant kubo viduje) valdymas priklauso tik nuo publikos, sudaro galimybę transformuoti ir patį kūrinį. Savęs suvokimas, kaip uždaroje erdvėje vykstančio veiksmo sudedamosios dalies, kaip naujos visumos vieneto, suteikia galimybę pažinti save kitokį.

Instaliacija, keičianti esamos erdvės struktūrą, keičia ir publikos reakciją sukeliančių jausmų sąndarą, skatina priartėti kiekvienam prie savo patiriamos emocijos ir ją analizuoti. Kūrinyje suformuota realybė sukelia jausmus, tampančius jos papildiniais, stimuliatoriais.

Paroda eksponuota ,,Post“ galerijoje Kaune.