Svajonė – nupiešti Alisą Stebuklų šalyje

Su grafikės Linos Dūdaitės kūryba susipažįstama anksčiau, nei pradedama domėtis menu: kaunietė dailininkė – žinoma vaikiškų knygų iliustracijų kūrėja.

Knygos yra tarpininkės, nutiesiančios gijas, sujungiančias skaitytojus ir sukurtus herojus, jų gyvenimus, likimus. Iliustracijos – tai vizijos, kylančios žaidžiant tomis gijomis, pinant jas ir fantazijose kuriant paveikslus: stebuklinius, spalvotus, keistus. Sklaidant gelstelėjusias knygas jų personažai atrodo esantys taip arti, kad užmerkus akis būtų galima pratęsti iliustracija sukurtą jų atspindį. L.Dūdaitės piešiniai įsikuria vaikiškų knygelių puslapiuose, praverdami duris į slaptingus pasaulius. Žinoma, pro jas žengti gali tik tie, kurie iš tikrųjų tiki stebuklais. Menininkės kuriami personažai įtaigūs, gyvastingi, emocionalūs. Jie švelnūs, žaismingi ir magiški – knygos istoriją pasakoja nepraleisdami smulkiausių detalių.

Ne vieną lietuvių ir užsienio rašytojų knygelę iliustravusios L.Dūdaitės kūryba įvertinta ne tik įvairių knygos meno konkursų premijomis – už iliustracijas Čilės rašytojo Luiso Sepulvedos knygelei "Apie žuvėdrą ir katiną, kuris išmokė ją skraidyti" menininkė įtraukta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) garbės sąrašą. Jauna menininkė 2011 m. dalyvavo ir garsiojoje tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje, kurioje Lietuva garbės svečio teisėmis pristatė geriausius pastarojo dešimtmečio vaikų knygų iliustruotojus.

Susitikime su kūrėja praskleidžiame knygų kuriamus stebuklus, svajojame ir vėl sugrįžtame į realybę, balansuojančią tarp kasdienybės ir kūrybos.

– Iliustracija – magiškas grafikos kūrinys, leidžiantis dailininkui pabūti vaiku, pasinerti į istorijas, pilnas stebuklų, atrasti paslaptingus pasaulius. Kaip jūs atradote savyje norą kurti iliustracijas?

– Pas senelius, taip pat ir mano namuose, buvo labai didelės bibliotekos. Nuo mažumės augau knygų apsuptyje. Kiek save prisimenu, visada norėjau užsiimti kažkuo, kas būtų susiję su knygomis. Mėgau skaityti. Dažnai norėdavosi nupiešti tai, ką perskaitau.

Kadangi dalis mano šeimynykščių yra menininkai: senelis baigęs skulptūrą, buvo menotyrininkas, 29 metus išdirbo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos direktoriumi. Gimnazija neoficialiai net buvo vadinama Dūdos mokykla. Senelė – tekstilininkė, mama – baigusi Kauno dailės gimnaziją, tėtis – tapytojas, sesė – taip pat tapytoja. Tačiau grafikos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) pasirinkau ne pratęsdama šeimos tradicijas, o vedama vidinio polėkio.

– Jūsų paveikslėliuose gausu smulkių, kruopščiai išpieštų detalių, iš kurių susideda visas iliustracijos siužetas. Kaip prisijaukinate istoriją, kurią tenka iliustruoti? Ar, prieš kurdama, darote eskizus, ar iš karto baltame popieriaus lape spalvotomis priemonėmis kuriate piešinius?

– Perskaitau knygą, ir ji man patinka arba ne. Paprastai mane atranda patys knygelių autoriai arba leidėjai. Atsižvelgiant, kaip greitai darbą reikia įvykdyti ir kokių projektų tuo metu turiu – imuosi arba nesiimu pasiūlyto darbo. Labai retai būna taip, kad knyga man visiškai nepatinka. Visada perskaičius atsiranda vaizdai, kuriuos man norisi nupiešti. Aš eskizų darau mažai, tačiau to neatsisakau. Pirminį vaizdą, kilusį mintyse, perkelti ant popieriaus lapo pavyksta ne visada taip greitai. Kartais tenka piešinį perpiešti kelis kartus, kol rezultatas būna toks, kokio noriu. Net nežinau, ar tuos piešinius galima vadinti eskizais. Nėra taip, kad pripiešiu krūvą variantų ir paskui iš jų renkuosi. Žinoma, būna ir taip, kad mintyse sklando daugybė vaizdų. Tuomet tenka piešti juos visus ir žiūrėti, kuris geriau tinka knygoje pasakojamai istorijai.

– Ar iliustruojamą knygą pakanka perskaityti vieną kartą?

– Pakanka. Žinoma, pačiame iliustracijų kūrybos procese knygą skaitau kelis kartus, nes reikia, kad iliustracijos pasakojime būtų išdėstytos tolygiai. Skaitydama kelis sykius, atrandu tekste tas vietas, kuriose vyksta svarbiausias veiksmas, ir jas nupiešiu.

– Jūsų kuriami personažai detalūs, emocionalūs, gyvybingi. Ar jie turi atitikmenis realybėje?

– Visaip būna. Atrodo, kad viskas ateina iš galvos. Nėra taip, kad galvočiau, jog mano kuriamas personažas turi būti į kažką panašus, bet vis tiek iliustracijų veikėjai turi bendrų bruožų su mano aplinkos žmonėmis. Tai išeina visiškai nesąmoningai. Neretai artimieji, draugai, kolegos, sklaidydami mano iliustracijas, gana lengvai atpažįsta save. Net ir gatvėje sutikti charakteringi, įdomūs praeiviai išlieka atmintyje ir vėliau atsiranda mano kuriamose iliustracijose.

– Vaikai geba vertinti konstruktyviai ir aiškiai įvardyti, kas ir kodėl jiems patinka ar nepatinka. Turite šešiolikmetę dukrą Ulą. Ar klausiate jos patarimų, jei kūrybiniame procese iškyla dvejonių?

– Kai Ula buvo maža, visada klausdavau jos patarimų. Klausdavau kaip vaiko, nes man būdavo labai įdomu sužinoti jos nuomonę. Kai ji buvo trejų ketverių metų, ateidavo pas mane ir klausdavo, ar gali pažiūrėti, ką piešiu. Leisdavau jai. Dukra atsistodavo per metrą nuo stalo, ištempdavo kaklą ir žiūrėdavo nekvėpuodama. Kadangi ji taip yra užaugusi, nemano, kad mano profesija yra kuo nors ypatinga ar koks stebuklas. Ulai tai natūralu, nes aš visada piešdavau namuose.

– Ar iliustruojate tik vaikams skirtas knygeles?

– Esu iliustravusi Sylvios Waugh knygą paaugliams "Žmogonai". Kadangi kurti iliustracijas pradėjau vaikiškoms knygelėms visi, kurie mane atranda ir paprašo iliustruoti knygą, žino tik vaikiškus mano piešinius, nes suaugusiesiems skirtų pavyzdžių nėra. Norėčiau iliustruoti knygą suagusiesiems, bet iki to dar nepriėjau.

– Iliustracijas kuriate klasikine technika: baltame popieriaus lape piešiate guašu, akvarele, spalvotais pieštukais. Tačiau žvelgiant į vaikiškų knygų lentynas knygynuose, vis daugėja knygelių iliustruotų naudojant įvairias kompiuterines programas. Ką Jūs manote apie tokias iliustracijas?

– Kompiuteris tėra priemonė, o kiekvienas kūrėjas pasirenka sau priimtiniausią techniką. Piešimas kompiuteriu taip pat reikalauja įgūdžių, kad sukurtum piešinį - reikia įdėti lygiai tiek pat darbo, kaip ir piešiant baltame popieriaus lape. Bet piešdamas kompiuteriu, menininkas turi daugiau galimybių keisti, ištaisyti ar turėti daugiau to paties piešinio variantų, o kai yra piešiama dažais ar kitomis "gyvomis" priemonėmis ant popieriaus - atsiranda atsitiktinumo momentas ir jau nebegali atšaukti veiksmo spausdamas "undo" ar "escape" - turi sugalvoti kaip išsisukti iš padėties arba pradėti viską iš naujo.