Tarptautinis Kauno kino festivalis ir jo sėkmės formulė: kuo nustebins šiemet?

Šiais metais jau 12-asis Tarptautinis Kauno kino festivalis rugsėjo 26 d. – spalio 6 d. grįžta ne tik su išskirtine filmų programa, bet ir su renginiais, kviesiančiais atrasti naujas kinematografines patirtis miesto erdvėse. Apie festivalio viziją ir jo jungtis su bendruomene bei kitais kultūriniais reiškiniais – jau tradicija tampančiame pokalbyje tarp Kauno kino festivalio kuratorių: Ilonos Jurkonytės (I.J.), Mustafa Uzunerio (M.U.) ir Agnės Valatkaitės (A.V.).

I.J.: Man atrodo, kad mąstymas apie programos sudarymo procesą ne mažiau svarbus nei pats programos rezultatas. Šis pokalbis buvo išprovokuotas klausimo, kas mus skatina likti ir tiek daug dirbti srityje, kuri nėra nei labai gerai apmokama, nei plačiai pripažįstama. Ką apie tai manai, Mustafa?

M.U.: Entuziastingai darbuojuosi šioje srityje dėl to, kad mėgstu ne bet kokį kiną. Man svarbu padėti mažai žinomiems filmams rasti savo žiūrovus. Dirbu su tokiu kinu, kurio sklaida, vien komerciškai žvelgiant, sudėtinga, tačiau tai būtent toks kinas, kokį, manau, verta žiūrėti. Esu įsitikinęs, kad tokie kino festivaliai kaip mūsiškis gali prisiimti tam tikrą riziką žiūrovų atžvilgiu ir kino festivaliams, jų kuratorių komandoms yra labai svarbu išsaugoti šią laisvę rizikuoti. 

Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis.

A.V.: Mane, kaip ir Mustafa, į šią sritį atvedė meilė kinui ir tikėjimas, kad pristatyti tokį kiną, kokį mūsų festivalis rodo Lietuvos žiūrovams, yra nepaprastai reikalinga.

I.J.: Meilė kinui – man taip pat nesvetimas dalykas (juokiasi). Tiesa, esu šioje srityje dar ir dėl tokios vidinės beveik intuicijos, kad tai, ką darome Kauno kino festivalyje, yra itin svarbu. Nors gal ir neteisinga to vadinti intuicija, nes labai daug apie šiuos dalykus mąstau. Judančio vaizdo kūrimas bei patirtis gyvena vaizduotėje ir audiovizualinių kūrinių žiūrėjimas kartu su bendraminčiais arba bent jau su panašių dalykų ieškančiais, yra reikšminga patirtis. Pastaruoju metu, ypač mąstydama apie kino kuratorinę praktiką Kaune, ją apibūdinu viešosios kino erdvės sąvoka, į ją noriu talpinti ne vien darbą rengiant kino programas, bet ir tokią svarbią šią sritį kuriančią veiklą, kaip kino erdvių įvietinimas, įkurdinimas.

M.U.: Visiškai palaikau kalbėjimo apie bendruomeniškumą, kuris taip neatsiejamas nuo kino teatrinės patirties, svarbą. Kino salėse susiburia žmonės, kurie jaučia panašią aistrą kinui. Net jei ir filmas kažkuo nepatinka, pats buvimas kine yra postūmis diskutuoti, kalbėtis. Bendrai kino festivalį matau ir kaip tyrimų lauką, mėginant įžvelgti, kur link juda pasaulis. Mes bandome rasti auditoriją tokiems filmams, kurie neretai net klaidingai apibūdinami kaip kažkuo sudėtingi. Tai nelengva, bet įdomi užduotis.

Stop kadras iš filmo Švyturys

A.V.: Rasti auditoriją, kartu – ir formuoti lankymosi kine tradicijas. Man norėtųsi, kad žmonės būtų labiau linkę reaguoti, kalbėtis, reikšti savo pasitenkinimą ar nepasitenkinimą atėję į kino teatrą. Žinoma, reikia džiaugtis ir tuo, kad žmonės ryžtasi ateiti į kino sales ir nelegalūs peržiūros būdai ar filmų transliavimo platformos internete dar netapo vieninteliu būdu patirti kiną, bet man atrodo, kad galima dar truputį toliau nuvesti šį bendruomenišką kino teatro aspektą. Mūsų tikslas yra pristatyti, pasakoti, padėti suprasti. Dėl to ir skatiname žiūrovą klausti, nebijoti reaguoti ir rizikuoti renkantis filmus.

I.J: Mane labai džiugina aktyvėjantis Kauno žiūrovas. Ypač aktyvios diskusijos užverda, kai filmo atvyksta pristatyti autoriai. Ši renginio dalis labai priklausoma nuo biudžeto... Bet gana skundų – pakalbėkime apie pačius filmus! Kokie buvo jūsų šių metų atradimai?

M.U.: Nustebau, kad puikus Douglaso Gordono filmas „Neturėjau kur eiti“ apie Joną Meką dar niekuomet nebuvo rodytas Lietuvoje! Tai labai didelis atradimas, nes žmonės pamatys jau daugeliui gerai pažįstamą Meką iš visiškai kitos pusės.

A.V.: Mano šių metų atradimas – Franko Bauvais filmas. Tai koliažas, sukurtas iš kitų režisierių filmų iškarpų – visame F.Bauvais filme nėra nė vieno jo paties filmuoto kadro. Nuostabu, kaip jis naudoja kitų kūrinių ištraukas, tai pačiai vizualinei medžiagai suteikdamas visiškai kitą reikšmę. Man visuomet įdomu, kaip filmai kalba vaizdais, o F.Bauvais tai daro labai originaliai – jis juokauja, ironizuoja ar spaudžia ašarą pasitelkdamas drąsius ir netikėtus antram gyvenimui prikeltų kadrų derinius.

I.J.: Kalbant apie asmeninius ir suasmeninamus archyvus bei kitų autorių filmuotus kadrus, manęs nepaliauja žavėti JAV menininkė Deborah Stratman. Jos naujausias kūrinys „Vever“ (2019) sukurtas panaudojant nebaigto Barbaros Hammer filmo filmuotą medžiagą. Tai toks stulbinamai subtilus šiemet mirusios, savo feministine kūryba garsios kūrėjos paminėjimas. Intrigai pateiksiu tekstinę citatą iš šio filmo: „Jei istoriją rašytų nugalėtieji, o ne nugalėtojai, tai atskleistų ne teorines, o tikras galios priemones.“

Stop kadras iš filmo „Cold Case Hammarskjöld“

I.J.: Mustafa, o kaip tau dabar, jau dvejus metus dirbusiam su Kauno kino festivaliu, atrodo šis renginys?

M.U.: Žinoma, man tai įdomus iššūkis, nes Lietuvos kino kontekstas man kiek mažiau pažįstamas, tačiau diskusijos su Agne ir Ilona man padeda pajusti, kas yra ir kas gali būti Kauno kino festivalis. Be to, nors festivaliai visuomet yra susiję su tam tikru vietiniu kontekstu, kinas yra tarptautinis. Todėl kiekvienas festivalis yra tarsi pastarųjų kelerių metų kino apžvalga. Rodome ne tik didžiuosiuose festivaliuose pripažintus filmus, bet ir pristatome naujus, nežinomus, ateityje iškilsiančius menininkus. Tad kartu ir įgyvendiname tikslą supažindinti žiūrovą su naujausiu, karščiausiu vyksmu kino pasaulyje. 

I.J.: Išties! Ir beje, ačiū už užuominą į mūsų nuolatines diskusijas, kas yra kino festivalis ir koks jis gali būti! Kauno kino festivaliui yra kur kas svarbiau bendruomenė bei jungtys su kitais kultūros reiškiniais nei aukščiausio laipsnio gramatinėmis formomis apibūdinamos statistikos.

A.V.: Ilona, Kauno kino festivalyje dirbai nuo pat pradžios, kuri mezgėsi dar prieš keturiolika metų. Kaip festivalis keitėsi ir kokios idėjos jį įkvėpė?

I.J.: Kauno kino festivalis man visuomet buvo bendruomenės erdvė. Manau, festivalį pradžioje apibūdino greito veiksmo, sprendimų priėmimo ir nuolatinės parengties veikti būsena. Dar tai vadinama aktyvizmu (juokiasi). Visos mūsų pajėgos buvo nukreiptos į „Romuvos“ išsaugojimą ir kino kultūros formavimą Kaune bei Lietuvoje. Kino renginių kuravimas vyko pramaišiui su peticijų dėl „Romuvos“ išsaugojimo rašymu, parašų rinkimu, viešosios komunikacijos strategavimu ir milijonais posėdžių...

Dabar, manau, Kauno kino festivalis gali sau leisti būti mąslesnis, mąstyti kiek ilgesnėmis atkarpomis. Šiuo metu ne tik Kauno kultūros produkcijos sritis daug atviresnė bendradarbiavimui, bet ir jau keletą metų veikia Lietuvos kino centras – galimas tiesioginis pokalbis apie kino kultūros ir politikos formavimą. Apibendrindama sakyčiau, kad Kauno kino festivalis pradžioje aktyviai bandė apibrėžti, kas yra kino festivalis, o šiuo metu siekia nusistovėjusius apibrėžimus plėsti.

Galvodama apie šį festivalį ir bendrai apie kino kuratorinę praktiką, mąstau apie sėkmės ir masto sąvokų reikšmę. „Mažas“ arba „didelis“ sukergus su niekaip nesusijusiomis konotacijomis „geras“ arba „blogas“ tampa pavojingais žodžiais. Bendrai dydžio vertės sąvoka priklauso nuo konteksto. Tad Kauno kino festivalis savo veikla kviečia permąstyti masto klausimą. Siekiame, kad šis renginys būtų didelis asmeninio išgyvenimo ir bendruomenės kontekste. Tai visai kitokia sėkmės formulė – intymesnė, tylesnė.

M.U.: Visiškai pritariu! Tarkime, lyginant su Berlyno kino festivaliu, Kauno kino festivalis nedidelis. Tačiau turint omenyje Kauno miesto ir Kauno kino festivalio kontekstą, dera pripažinti, kad filmų programa yra itin įspūdinga ir išsami. Kauno kino festivalis yra kuratorinis projektas. Jis yra nuolatiniame pokalbyje su miesto erdvėmis.

Festivalis turi nuolat save apibrėžti vis iš naujo, kitu atveju jis taps tiesiog nuolatiniu to paties kartojimu. Neseniai man buvo užduotas toks klausimas: „Beveik kiekvienas filmas tampa prieinamas maždaug po trijų mėnesių nuo jo išleidimo, tad koks gali būti festivalių vaidmuo esant šiai situacijai?“ Manau, kad tai yra svarbus klausimas kiekvienam festivaliui – koks festivalio vaidmuo tokiame kino industrijos kontekste.

I.J.: Tikra tiesa! Dar yra ir kitas svarbus aspektas – tai, kad filmai labai greitai tampa prieinami, nereiškia, kad juos žmonės pamato. Tad filmų prieinamumas nebūtinai padeda žmonėms pažinti kiną. Pastangos renkant filmus ir kuratorinė vizija, o kartu ir filmų žiūrėjimas, aptarimas drauge yra labai svarbu.

M.U.: Taip, yra tiek daug visko prieinama. Žmonės neturi laiko apdoroti visos informacijos.

I.J.: Mustafa, Agne, kokie, jūsų manymu, yra žiūroviškiausi mūsų festivalio filmai?

M.U.: „Švyturį“ (angl. „Lighthouse“), kurį pristatome festivalyje, tikrai galima vadinti populiariausiu Kanų filmu. Kanuose lankiausi su specialia akreditacija, bet pamatyti šį filmą vis tiek užtruko tris dienas – eilės buvo milžiniškos ir salėje vis nelikdavo vietos. Filmas, kuriame vaidina tokie aktoriai kaip Robertas Pattisonas ir Willemas Dafoe, nufilmuotas 35 mm juosta, jame atkurta XVII a. anglų kalba. Svarbu atkreipti dėmesį į vieną garsiausių šių metų filmų, kuris, neabejoju, ir Lietuvoje bus pastebėtas – tai  Elia Suleimano „Turbūt tai – rojus“, kurį pasirinkome atidarymui.

Taip pat festivalyje pristatysime du ypatingus filmus iš Berlinalės. „Sistemos griovėja“ (angl. „Systemcrasher“) pasakoja apie maištingą ir traumuotą mergaitę, nepritampančią visuomenėje. Filmas provokuoja klausti, ką reiškia auginti vaiką, kuris tarsi iškrenta iš konteksto. Kitas filmas – Angelos Schanelec „Buvau namie, bet...“ (angl. „I Was as Home, But…“), Berlinalėje pelnęs apdovanojimą už geriausią režisūrą.

A.V.: Nenorėčiau, kad žiūrovai praleistų „Delphine ir Carole“ (angl. „Delphine and Carole“, rež.

Callisto McNulty). Tai dokumentika apie Delphine Ceyrig, pagrindinę kultiniu tapusio feministinio Chantal Akerman filmo aktorę. Šis dokumentinis filmas kreipia dėmesį į Delphine aktyvizmą, jos įsitraukimą į moterų judėjimą ir kūrybą drauge su feministe režisiere Carole Roussopoulo. Šios dvi moterys tuo metu virusią kovą už moterų teises perkėlė į kino ekranus, kartu ir klausdamos, koks yra moters ir kino meno santykis. Moteris filmuose anuomet dažniausiai buvo matoma tik vyro akimis, mat garsiausių filmų prodiuserių, režisierių ir scenarijaus autorių kėdes užėmė vyrai.

I.J.: Yra būtinas kino kanono pervertinimas, kino istorijos demokratizavimas. Ateityje, ko gero, matysime vis daugiau kūrinių, atkreipiančių dėmesį į kino istorijos perinterpretavimą. Kauno kino festivalyje mėgstame kūrinius, kurie neaiškina universalių tiesų, o suteikia balso galimybę istorijos eigoje nepateisinamai nutildytiems. 

A.V.: Kitas filmas, „Nebaigta Hammarskjöldo byla“ (angl., „Cold Case Hammarskjöld“, rež.  Madsas Brüggeris), nors nesukėlė deramo atgarsio po premjeros Sandanso kino festivalyje, neseniai Europoje buvo labai įvertintas ir tapo vienu iš trijų pretendentų į LUX prizą. Tai dokumentinis filmas, įtraukiantis trilerio ar detektyvo įtampa.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių