Kūrybos kelio stotelės

Parodų ciklą "Lūžio kartos vardai" tęsiančioje E.Varkulevičiui skirtoje ekspozicijoje pristatomi egistencialistiniai, religinės tematikos kūriniai, tapyti 1983–1988 m.

Baigęs tapybos studijas menininkas gilinosi į lietuvių liaudies tapybą, kūrė XIII a. freskų kopijas, restauravo kryžiaus kelio stotelių paveikslus. Gyvendamas Žemaitijoje, sename gatviniame Beržoro kaime Plungės rajone, autorius interpretavo garsiąsias "Beržoro stacijas", kurių naujosios versijos ir eksponuojamos Paveikslų galerijoje.

E.Varkulevičiaus drobėse – Kristaus kelio už žmonių nusidėjimus paskutiniąją dieną žemėje atkarpos: I Stacija "Pas Pilotą", "Beržoras. Kryžiaus kelias", "Šventoji Veronika". Paveikslai atpasakoja senas legendas, primindami apie vertybes, kurias žmogus linkęs pamiršti per rūpestį žemiška savo gerove. Drobėse įkūnyti pasakojimai atveria slėpinius, racionaliai nepaaiškinamus, tačiau esančius giliuose pasąmonės sluoksniuose ir neretai padedančius ištverti sunkias, dvasios jėgų reikalaujančias situacijas.

Nedidelių formatų paveikslai akistatoje su žiūrovu kuria sakralią atmosferą, virpančią nuo tylos, susikaupimo. Drobėse dominuojančios raudona, mėlyna spalvos, sykiu, pakylėja ir nuleidžia ant žemės, ekspresyvūs, stambūs potėpiai kuria įtampą, priartindami žiūrovą prie vaizduojamos scenos, skatindami jį įsijausti į vaizdą, atsiriboti nuo išorinio pasaulio triukšmo.

E.Varkulevičiaus paveiksluose Kristus nyksta, susiliedamas su raudono drabužio klostėmis, tai simbolizuoja perėjimą iš laikinos būties į amžinąją šviesą, kuri lydi Kristų kiekvienoje menininko drobėje.

Tai šviesa, kuria turėtume dalytis kiekvienas iš mūsų.

Garsų ir vaizdų meditacija

Pirmajame Paveikslų galerijos aukšte veikiančioje parodoje sujungiami naujausi E.Varkulevičiaus kūriniai – tapytos abstrakcijas ir ankstyvojo laikotarpio videodarbai.

Kur atsiranda paveikslas? Autoriaus mintyse, vėliau – drobėje. Kad drobė priimtų paveikslą, ją reikia paruošti: užtempti ant porėmio, padengti gruntu, išdžiovinti ir patikrinti, ar skamba. Džiūdamas gruntas įtempia kiekvieną audinio pluoštelį ir, stuksenant į drobės paviršių pirštais, ši dusliai virpina orą. Garsas lengvas, sklendžiantis, tačiau dažams liečiant drobės paviršių jis nutyla.

Naujausio laikotarpio E.Varkulevičiaus kūrinius pristatanti paroda pakviečia žiūrovą į uždarą kūrėjo teritoriją, atskiriamą nuo išorinio pasaulio ritmišku paveikslų išdėstymu erdvėje, kurio pasikartojantys skambesiai sukuria foną meditacijai.

Nejusti ritmo čia neįmanoma. Vaizdų ir garsų sąskambiai išraizgo minkštą, elastingą tinklą ekspozicijos erdvėje, sugerdami į save kiekvieną laisvą plotą, išsisklaidydami visuose kampuose ir laukdami įkliūvančiųjų.

Įžengus į galerijos erdvę ritmas tylus, primena knygos puslapių šiurenimą, išlieto tušo slydimą piopieriaus paviršiumi ir greitą plunksnos skrebenimą – eksponuojama 2007-aisiais "Baltų lankų" leidyklos išleista Jono Meko sapnų knyga "Mano naktys", kuriai iliustracijas kūrė E.Varkulevičius.

Tekančios linijos, vietomis susipainiojančios į didelius mazgus ar išsiliejančios į smulkias ašakas, nusmaigstančias popieriaus lapus, atsklinda iš sapnų pasaulio, nepaisydamos skiriančių ribų, įsikibdamos į drobių paviršius, kurdamos tankius, žemus garsus, kartkartėm persmeigiamus plona aukšta nata, sugrojama aitriai geltonos, klampiai mėlynos, dygios žalios ar tragiškos raudonos spalvų dėmėmis.

Ekspozicijai baigiantis skambesys žemėja, ritmas lėtėja. Lietaus išdaužyto asfalto, sukrešėjusio kraujo, juodžemio spalvos liejasi drobių paviršiuose, savo sunkiu prispausdamos pro mažus plyšelius besiskverbiančią šviesą. Garsai susilieja su žiūrovo širdies plakimo dūžiais ir jų veik negirdėti, nejusti.

Gyvybės linija

E.Varkulevičiaus vaizdai artimi vienas kitam, ištęsiantys menininką įkvėpusius motyvus iki begalybės. Jo drobėse nėra ženklų, kuriančių naratyvą. Jos lyg nebylės: neišleidžia garso, tik virpa gaudydamos orą.

Abstrahuotuose kūriniuose keliuose dažų, potėpių sluoksniuose vyksta transformacijos. Tapytojo teigimu, jį inspiruoja realūs gamtos motyvai. Jie kūrybiniame procese nyksta, blanksta, palikdami nujaučiamą virpėjimą, peraugantį į ritmą: besikeičiantį, nepastovų, nepriklausomą nuo žiūrovo žvilgsnio invazijos.

Ieškoti kažko konkretaus, regimus vaizdus siejant su realybės atspindžiais, nėra prasmės. Menininkas drobėse sukuria erdvę vaizdui lietis per kraštus, jo nefragmentuoja, neatskiria nuo jam įprastos aplinkos. Perteikdamas atmosferiškumą, emociją, akimirkos patirtį E.Varkulevičius brėžia nenutrūkstančią gyvybės liniją: pulsuojančią, išsišakojusią, vietomis kreivą, susinarpliojusią, bet begalinę.

Toji linija yra kryptis ir autoriui, ir jo parodoje besilankančiam žiūrovui, išgyvenant supančios aplinkos vienį.

Kas? E.VARKULEVIČIAUS TAPYBOS IR VIDEODARBŲ PARODA.

Kur? Paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16).

Kada? veikia iki rugpjūčio 28 d.