G.Kriaučionytės kūrinio ekspoziciją užbaigė portretinės dievukų nuotraukos, pakabintos jau žiūrovo akių lygyje, kad, įsižiūrėdamas į jų rimties ir šviesos kupinus veidus, jis prisimintų, jog yra tik homo sapiens, o ne homo deus. Būtent dėl klystančios žmogiškosios prigimties, moralines, dvasines vertybes iškreipiančių šiuolaikinio pasaulio atspindžių ir gilių tautinių tradicijų sujungimo savo kūriniuose tekstilininkė yra be galo įdomi kūrėja, kuriai darbuose pavyksta išvengti didaktinio tono ir išlaikyti pagarbą esant dialogui su žiūrovu.

Menininkės kūriniai į pokalbį įveda nejučiomis: pradžioje – jie papasakoja žiūrovui lyg pramanytą, lyg nerealią istoriją, tačiau su kiekviena atskleidžiama detale ši istorija atrodo vis įtikinamesnė. Visgi G.Kriaučionytė prie realybės priartina ją tiek, kad žiūrovui dar liktų vietos interpretuoti. Taip pat ir autoportrete "Rutina" tekstilininkė, preciziškai įvaldyta veltinio technika, kuria naratyvą ir apie save, ir apie mus visus.

Su G.Kriaučionytės kūryba yra pažįstami ne tik Lietuvos žiūrovai, tačiau ir Jungtinių Arabų Emyratų gyventojai – 2016-aisiais, reziduodama meninėje rezidencijoje "ArtHub" Abu Dabyje, tekstilininkė surengė personalinę parodą "Pėdsakai", o taip pat menininkė yra aktyvi grupinių parodų dalyvė – jos kūriniai eksponuoti: Latvijoje, Lenkijoje, Ukrainoje, Portugalijoje.

– Kaip manote, autoportretas – tai savęs paieškų, suvokimo ar reprezentavimo, prisistatymo erdvė?

– Man autoportretas yra viena iš išraiškos priemonių ir formų, leidžiančių perteikti norimą idėją. Žinoma, jis taip pat yra neatsiejamas ir nuo tapatybės paieškų, suvokimo. Šiam, kaip ir kai kuriems kitiems mano darbams, idėja kilo iš kasdienybės – stebint aplinką, fiksuojant savo pojūčius.

Jie papasakoja žiūrovui lyg pramanytą, lyg

– Kurį teiginį – "tai – mano kūrinys" ar "tai – tikroji aš" – teigia / pagrindžia autoportretas "Rutina"?

– Pirmąjį teiginį, tačiau tik iš dalies. Galima būtų pasakyti, kad tai kūrinys, atspindintis kažkurią dalį manęs ir perteikiantis mano kūrybos stilių.

– Kodėl įvaizdinti nuo kasdienybės neatsiejamą dalyką – rutiną – pasirinkote savo atvaizdą?

– Tai yra vienas iš atvaizdų, kuris yra tęsiamo kūrinių ciklo (rutinos tema) dalis. Kaip minėjau, stebint ir fiksuojant kasdienybę kilo mintis būtent taip įvaizdinti šią temą. Įvaizdžius padiktuoja intuicija, todėl paaiškinti, kodėl jie yra būtent tokie, – nelengva. Šis darbas atspindi vieną rutinos segmentą – kasdienį ryto veiksmą, dažnai atliekamą automatiškai ir beveik jau tampantį ritualu, todėl tokia forma – mano atvaizdas – intuityviai pasirodė tinkamiausia.

– Kietai, griežtai, disciplinuotai, netikėtumų nemėgstančiai rutinai vizualizuoti, kaip prieštarą, pasirinkote jaukumo, šilumos, malonumo asociacijas keliantį veltinį. Kodėl?

– Man rutina kelia ir teigiamas, ir neigiamas asociacijas. Ji gali būti nuobodi, įkyri, bet taip pat maloni, jauki, padedanti įgyvendinti troškimus, kurti įdomius ir gražius dalykus. Kurdama šį darbą, norėjau į rutiną pažvelgti iš teigiamos pusės. Manau, kad vėlimo technika padėjo išreikšti šią temą ir, šiuo atveju, veltinys nėra visiška prieštara įprastai rutinai. Pats vėlimas, kaip ir rutina, yra neatsiejamas nuo ilgo, pasikartojančio veiksmo ir vienodo ritmo. Jis reikalauja kantrybės. Vilna – tai medžiaga, turinti ne tik puikias plastines ir praktines savybes, bet atsiskleidžia ir semantinė, simbolinė prasmė. Jokia kita medžiaga geriau nesujungia saugumo ir šilumos sampratų nei veltinys. Lygiai taip pat ir kai kurie malonūs rutininiai veiksmai, įpročiai, ritualai sujungia jaukumo ir saugumo jausmus.

– Kodėl atsisakėte spalvos, pasirinkdama vaizduoti savo veidą visiškai baltą?

– Rutinos įvaizdis yra neatsiejamas ne tik nuo pasikartojančio vienodo ritmo, bet ir nuo vienodos spalvos. Ir nebūtinai ji turi būti pilka. Manau, kad balta natūralaus veltinio spalva ir gana minimalistinė forma leido man perteikti vieną rutinos aspektą – paprastus, lengvus, greitai kasdienybėje ištirpstančius įpročius. Norėjosi, kad kalbėtų pati forma ir paviršiaus tekstūra.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės ir meninėmis priemonėmis kuriamo, ją papildančio naratyvo (kuriame autoportretas įgauna naujas, daugiasluoksnes prasmes)?

– Sukurti atpažįstamą autoportretą nebuvo pagrindinis tikslas. Kuriu apie save ir savo tapatybę, todėl ir portretas yra mano. Tačiau svarbiau yra kokią mintį jis transliuoja ir kiek šis įvaizdis perteikia norimą idėją.

– Kokią prasmę turi jūsų veido įrėminimas apskritame, pastatomo kosmetinio veidrodžio rėmelyje? Ar tai savęs įspraudimas į tam tikrus, šiuolaikinėje visuomenėje, socialiniuose tinkluose moteriai vis dar primetamus standartus, kuriuos reikia atitikti, taisykles, kurių privaloma laikytis?

– Viena vertus, veidrodžio panaudojimas leido man įtaigiau perteikti mintį, antra vertus, kaip jau minėjau, ir rutina, ir šio kūrinio idėja yra dviprasmės. Daug kasdienių veiksmų yra malonūs ir jaukūs bei atliekami automatiškai, per daug nesusimąstant. Bet kartais kyla mintys apie tų veiksmų būtinumą, prasmę. Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose mano kūriniuose, taip ir šiame, yra ir ši įspraudimo, apribojimo, prisitaikymo, perdėtai gilaus žvilgsnio ir noro / nenoro atitikti standartus potekstė.

– Pažvelgus į kūrinį "Rutina" iš šalies (tarsi jis būtų ne jūsų darbas), kokią save pamatote?

– Sunku pasakyti, nes nelengva atsiriboti. Matau gana ramią moterį, bet tarsi su rūpesčio ir nuovargio žyme.