Kaunietės Kristinos Čyžiūtės darbai – puikus pavyzdys, kai tekstilė menininkui tampa atspirties tašku, nuo kurio leidžiamasi į kelionę po meno lauką. Svarbios tampa ne žanrų ribos, bet meninės refleksijos.

Apie tekstilės meną, tirpstančias žanrų ribas, jos sąsajas su fotografija – pokalbis su K.Čyžiūte, kelią tekstilės link pradėjusia nuo tuomečio Stepono Žuko technikumo (dabar Justino Vienožinskio menų fakultetas – red. pats.), kur mokėsi rūbų modeliavimo.

– Pasirinkote Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tekstilės bakalauro ir magistro studijas. Kokie tikslai jus vedė?

– Konkrečių norų studijuoti būtent tekstilės meną neturėjau, tai pasirinkau tik dėl to, kad tuo metu nebuvo drabužių dizaino specialybės. Mano, jauno žmogaus, protas buvo dvimatis ir aš visiškai nežinojau, ko noriu. Studijuodama ištekėjau, susilaukiau dukrų ir mokslus teko stabdyti, tačiau, kad ir kiek kartų buvau benutraukianti kūrybinę veiklą – anksčiau ar vėliau prie jos sugrįždavau.

– Ką atradote per studijų metus? Kokių naujų dalykų savyje pamatėte?

– Studijuojant labiausiai mane paveikė sutiktos asmenybės. Bendravimas keitė mano požiūrį į daugelį dalykų, skatino sąmonės vystymąsi.

Taip pat supratau, kad man patinka meditatyviai dirbti, neskubėti, dėl to atsirado noras austi. Iki šiol dar kartais paaudžiu. Ausčiau dažniau, jeigu (vis tie žodžiai "jeigu" arba "bet" – reikėtų juos išguiti iš galvos, iš sąmonės, nes jie per giliai įaugę) turėčiau užsakovų. Sėdėčiau ir ausčiau, visi kaip bepročiai skubėtų tvarkyti nesibaigiančių reikalų, o aš sėdėčiau ir ausčiau.

– Kaip, baigus studijas ir dabar, keitėsi jūsų požiūris į tekstilės meną?

– Man visada patiko tai, ką veikiu: aprangos dizainas, tekstilė, fotografija. Supratau, kad man jokio skirtumo nebūtų, jei vietoje tekstilės studijų būčiau pasirinkusi tapybą, skulptūrą ar kažką kita. Menininkės kelią pasirinkau nesąmoningai, tačiau kūryba yra mano viduje.

– Ar studijų metu susidomėjote ir fotografija? Ar iš karto pradėjote fotografuoti užsakymams, o gal pažindinotės su fotografija iš lėto?

– Ne, tikrai ne iš karto pradėjau rengti temines fotosesijas. Bakalauro studijose man dėstė Gintaras Česonis. Labai patiko su juo bendrauti ir dirbti. Tuomet apčiuopiau fotografiją iš arčiau, kūriau autoportretus. Tačiau fotografija rimtai užsiimti pradėjau tuomet, kai dirbau aprangos stiliste filmuojant reklaminius klipus. Važinėdavau į Vilnių kurti stiliaus reklamoms. Reikėjo aktorius ne tik apvilkti, bet ir nufotografuoti kelis drabužių derinių variantus, kuriuos siūlydavau klipui. Turėjau fotografuoti gražiai, nes pastebėjau, kad, jei nuotrauka bloga, ir drabužiai joje atrodo nekaip. Taip viskas prasidėjo.

Gavau dovanų profesionalų fotoaparatą, fotografavau viską, kas mane supa. Visada užsiėmiau skaitmenine fotografija, nors kartais ir dabar pažaidžiu su analogine fotografija, tačiau viskas vyksta tik žaidimo forma.

– Kas paskatino kurti komercines fotosesijas?

– Turėjau puikų, gerai apmokamą darbą Vilniuje. Jis man patiko, gerai sekėsi, tačiau sutapo su magistro studijų baigimu. Magistrantūroje audžiau darbą "Kovo 17-oji"(185 x 255 cm). Jame vaizdavau dukras. Ausdama kaip mantrą kartojau: "Mano dukros yra laimingos." Kūrinyje jos šypsosi ir aš noriu, kad visad tokios būtų. Ar jos laimingos? Tikiuosi.

Audimas toks reiklus laikui, kad turėjau viską mesti ir sėdėti prie audimo staklių ilgas valandas tam, kad pasiekčiau užsibrėžtą tikslą. Per tuos dvejus metus, kai kūriau diplominį darbą, įvyko skyrybos su vyru. Blogai jaučiausi, likau viena su dukromis ir pradėjau intensyviai galvoti, ką toliau daryti.

– Šiuolaikinio meno tendencija galima įvardyti tarpdiscipliniškumą. Vienos meno rūšys jungiasi su kitomis, atsiranda naujų technologinių sprendimų, stebinančių savo rezultatais, kūriniams įgyvendinti pasirenkamos netradicinės medžiagos ir t.t. Kaip ši tendencija atsiskleidžia tekstilėje? Ar ši taikomojo meno rūšis labai pasikeitė?

– Kaip pasikeitė tekstilė? Artėja "Kauno bienalė" (X "Kauno bienalė" prasidės rugsėjo 18 d. ir tęsis iki metų pabaigos – red. past.) ir joje išaiškės, kas tekstilės mene pasikeitė, kas ne. Medžiagos visad buvo įvairios, technikos – taip pat. Man atrodo, kad šiais laikais yra sudėtinga žiūrovus sudominti ir nustebinti. Mažai kas vertina ir rankų darbą: žmogus žvilgteli į kūrinį, šis trumpam jį sujaudina ir čia pat pasimiršta.

– Savo kūryboje jungiate tekstilės meną ir fotografijos raišką. 2013 m. surengėte personalinę mini tapisterijų ir fotografijų parodą "Kauno miesto herojai", kurioje atsiskleidė ši jungtis. Kaip ji radosi? Kuo fotografija papildo tekstilę?

– Parodoje greta fotografijų kabinau išaustus žmonių, pavaizduotų jose, vardus ir pavardes. Tuomet galvojau, jog esu kvaila, kad sumaniau taip daryti, nes kai kurių herojų vardui ir pavardei išausti reikėjo ne mažiau kaip savaitės. Sąmoningai jungiau tekstilę ir fotografiją, dėl to, kad išmanau apie šiuos abu dalykus.

– Kaip apskritai atsirado fotografijų ciklas "Kauno miesto herojai"?

– Man buvo įdomu, ką veikia gaisrininkai, medikai, mokytojai ir t.t. Pagalvojau, kad norėčiau sužinoti, kaip tie žmonės dirba. Tai nebuvo mano pažįstami ar anksčiau sutikti asmenys. Ieškojau įvairių įmonių, viešųjų ryšių atstovų, jiems skambindavau, kartais pasinaudodavau savo pažintimis. Kai kuriose įmonėse aš galėjau fotografuoti bet kurį darbuotoją, bet kitose man leido rinktis tik iš trijų darbuotojų, esą tik jie to nusipelno.

Maniau, kad prie šio projekto dirbsiu metus, tačiau viską sukūriau kiek greičiau, nors dabar jaučiu, jog, pavyzdžiui, su gaisrininkais dirbau per mažai, nors susitikusi su jais buvau tris ar keturis kartus. Procesas galėjo tęstis be galo, nes man vis atrodydavo, kad dar ne ta fotografija, neatitinkanti mano vizijos. Teko lėkti į gaisrą, nes norėjau, kad žmonės atsiskleistų veiksme, bet man atvykus, gaisras jau buvo prigesintas, tad būtų reikėję laukti kito gaisro. O šiukšlių tvarkytojai: tėvas ir sūnus, dirbantys tame pačiame ekipaže. Tėvas, galbūt labiau nusipelnęs būti įamžintas, tačiau jis sėdi prie vairo, nes savo jau atidirbo. Fotografavau sūnų. Heroizmas šiame cikle yra abstraktus. Kiekvienas esame savo miesto herojus. Heroizmas apima tai, kad mes esame čia, gyvi, dirbame savo darbus: vieni darbai įdomūs, kiti – ne, vieni džiugina, kiti pykdo.

– Ar skirtis tarp komercinės ir nekomercinės fotografijos yra juntama?

– Yra vidinė mano skirtis. Jei aš fotografuoju laisvai kūrybai, darau tai be jokios įtampos, o kai manęs pradeda prašyti visa tai įkainoti – man viskas susipainioja. Atsiranda baimė, įtampa, nepasitikėjimas savimi. Su tuo dirbu, ir kuo toliau, tuo mažiau baimių jaučiu, bet vis tiek jos išlieka. Man patiktų, jei mes vieni kitiems darytume darbus iš širdies, bet kai yra širdis, tada įsijungia protas ir jis viską supainioja.

– Kokias temas nagrinėjate savo kūryboje? Kas jums yra aktualu?

– Visuma. Tai, kaip aš ją matau. Mano požiūris į visumą nulemia mano reakciją į ją. Reakcija gali pasireikšti per skausmą, nerimą – per pojūčius.

– O kas yra visuma?

– Visuma yra čia, kur esame mes.

– Kiekvieną kartą įėję į skirtingas erdves matome skirtingas visumas?

– Taip, skirtingas visumas.

– Tiek tekstilės, tiek fotografijos kūriniuose dominuoja žmogus.

– Žmonės yra bendravimas. Nebūtų žmonių – nebūtų bendravimo. Šv. Teresė Avilietė yra pasakiusi, kad svarbiausia yra bendravimas. Iš tikrųjų svarbiausia. Mes taip išauklėti, kad mums svarbu komunikuoti. Religijos, politika, pinigai mūsų amžiuje veikia žmogų ir mes esame tokie, kokie esame. Nežinau, kas turėtų nutikti, kad priverstų mūsų sąmonę pasikeisti – galbūt visumos katastrofa.

– Užsiimate daugybe veiklų: kuriate tekstilės kūrinius, fotografuojate, savanoriaujate įvairiuose meno renginiuose, esate teatro, šokio spektaklių kostiumų dailininkė taip pat viena iš galerijos "Artaveniu" įkūrėjų. Kaip randate balansą tarp visų šių veiklų?

– Be visų šių veiklų man būtų nuobodu. Aš dar ir dėstytojauju J.Vienožinskio menų fakultete. Man tai labai patinka. O chaoso, kad norėjau tiek daug padaryti ir nieko nepadariau, niekada nebūna. Iš savęs visada reikalauju maksimumo. Visos veiklos man yra kaip stimuliatorius.

Manau, kad mane stimuliuotų tapyba, kartais man norisi sugrįžti prie aprangos kūrimo, ypač kai dirbu su studentėmis, matau, kiek daug jos visko nuveikia. Kur dar norėčiau save išbandyti? Tikrai grafika patiktų, muzika, šokis taip pat. Jei ne meno sritis? Vadybos žinių reikėtų. Kitas net talento neturėdamas savimi pasitiki, geresnę iškalbą turi, gali įkalbėti užsakovą pasirinkti būtent jį. Sričių, kuriose norėčiau save išbandyti, dar tikrai yra ne viena.

– Jaučiate iš studentų grįžtamąjį ryšį?

– Matau, kad studentės yra geresnės už mane. Jos jaunos, maksimalistės, žinoma, jų galvose ne mokslai, o jaunystė, o mano požiūris pasenęs, įsigyvenęs – tai reikėtų išvalyti, prisitaikyti prie šių dienų. Jaunimas taip pat turi baimių, bet jis yra veržlus, informaciją priima imliau, greičiau, jų galvose daugiau laisvos vietos. Į studentą žiūriu kaip į lygiavertį sau kūrėją. Nejaučiu jokios konkurencijos, juk kai duodi – tai ir gauni.

Negaliu tobulėti tik vienoje srityje, nes kitaip užsisėdėčiau, degraduočiau, manau, kad žmogus tobulėja visose srityse, kurių ir neišmano: viskas vyksta principu "nemoku – išmokstu". Menininkas turi būti universalus, jam neužtenka vien tik tapyti, austi ir t.t., jis turi gebėti prisitaikyti.

– Ar visada išlaikote ramią, harmoningą būseną viduje, leidžiančią džiaugtis tuo, kuo užsiimate?

– Esu nepastovios būsenos viduje. Vieną dieną galiu jaustis laisva  nuo visų baimių, laiminga, drąsi – viskas man atrodo lengva ir paprasta, o kitą dieną aš noriu tarsi susitraukti, nusisukti nuo visų.

– Kaip įveikiate tokias būsenas?

– Būna dienų, kad išlaukiu, būna dienų, kad nelaukiu: bendrauju su žmonėmis, einu pasivaikščioti, sportuoju, žiūriu filmą ar tiesiog einu miegoti.

– Tokiomis dienomis kuriate ar stengiatės nuo to atsiriboti?

– Kaip kada, jei aplinkybės leidžia, pasitraukiu iš visumos ir geriu tik vandenį. Vieną kartą šešias dienas gerdama vandenį išsivaliau: pasikeitė mano požiūris, mintyse radosi laisvos vietos.

– Ar tokios būsenos kartojasi periodiškai, ar užklumpa netikėtai?

– Netikėtai, nes nuo tos visumos retkarčiais jaučiuosi apsinuodijusi. Galiu ant pirštų suskaičiuoti tas dienas, kai esu laisva, gerai jaučiuosi, viskas yra lengvai suvokiama.

– Kokių ateities tikslų turite?

– Esu sau įteigusi, kad dar esu menininkė ir kad ir kokia veikla užsiimčiau – esu laiminga. Svajočiau turėti loftą, kuriame ir gyvenčiau, ir studiją įkurčiau. Didžiausia svajonė, ko gero, būtų pakeliauti po pasaulį.

Iš buities gimęs menas

Tekstilė – taikomojo meno rūšis, susiformavusi priešistoriniais laikais, kai žmogus išmoko išgauti natūralų pluoštą ir sukūrė tekstilei reikalingus įrankius: adatą, audimo stakles, virbalus ir kt. Nuo seniausių laikų ji buvo skirta žmogaus aprangai, taip pat pradėta taikyti buityje: gaminamos lovatiesės, užuolaidos, staltiesės.

Tekstilės menas plėtojosi dviem kryptimis: kaip liaudies tekstilė išlaikiusi praktinę funkciją ir profesionalioji tekstilė, kurią kurdavo šios srities amatininkai. Pastarosios atstovai vystė sudėtingas, dekoratyvias formas, tarp kurių populiariausios buvo kilimai ir tapiserijos. XIX a. mokslo ir technikos revoliucija lėmė tekstilės meno transformaciją – atsiradusi tekstilės pramonė leido gaminti masinius dirbinius, tačiau panaikino dalį meninio aspekto.

Po nepriklausomybės atkūrimo lietuviška tekstilė išsilaisvino nuo interjerų puošybos ir įgavo konceptualias formas: atrastos naujos autorinės technikos, medžiagos, o kūrėjai įvertinti tarptautinėse meno parodose. Tai, kad tekstilės aktualumas neblėsta, o tik stiprėja, patvirtina menotyrininkės dr. Virginija Vitkienė ir Neringa Stoškutė, anot kurių, "tekstilė yra kupina nuorodų, be vizualinių dirgiklių, ji stimuliuoja taktilinį santykį su suvokėju. Tekstilė ir jos prasminės nuorodos meno kontekstuose leidžia keliauti laiku, aktualizuojant gan privačias (kaip ir pati medija) kultūros sferas."