Jis ne tik pats dažnai lipa ant scenos, bet ir stebi, kaip keičiasi slemo auditorija, temos ir stiliai. Kalbėjomės apie pirmuosius kartus, kūrybos iššūkius, politinį slemo vaidmenį ir bendruomenės svarbą.

– Esi vienas ryškiausių slemo balsų Lietuvoje, todėl norėčiau pradėti nuo pat pradžių. Kaip pats atradai slemą, kas tave į jį atvedė?

– Kai Kaune pradėjau studijuoti lietuvių filologiją, pirmame kurse kursiokai siūlė apsilankyti slemo renginyje – jiems vis parodydavau savo poeziją ir kūrybą, nors niekur jos neviešindavau. Buvau labai skeptiškas. Pasielgiau protingai, nes pirmus kartus į slemą ėjau tik pasiklausyti. Tai kardinaliai pakeitė mano visą tuometę kūrybą. Dar nuo gimnazijos laikų buvau pratęs, kad yra rimas, taktas, eilutės rimuojasi pirma su trečia, antra su ketvirta. Buvau prieš baltąsias eiles, prieš moderniąją poeziją. Tačiau man atsivėrė akys: pamačiau, kad yra jaunų žmonių, kurie nebūtinai paiso taisyklių, žanro rėmų. Tu turi tris minutes, lipi ant scenos ir darai viską, ką tik nori. Ta laisvė labai sužavėjo.

Pirmą kartą apsilankiau gal 2017 m. žiemą, o pirmą kartą ant scenos lipau jau 2018 m. rudenį. Nesilankiau dažnai – kelis kartus, bet nuo to rudens iki dabar esu praleidęs tik du slemus.

– Gal prisimeni, koks buvo pirmas tekstas, apie ką kalbėjai?

– Buvo labai kontroversiška. Aš tuo metu buvau iš naujo atradęs savo tapatybę. Pakeičiau miestą, bet maniau, kad mano identitetas yra Šiauliai, norėjau jį skleisti savo kūryboje. Tekstai pasižymėjo šiaulietiška tarme su agresijos elementais – norėjau literatūriškai išpūsti stereotipą apie miestą. Tekstai buvo labai agresyvūs, atšiaurūs – tarsi ant scenos būtų užlipęs koks nors gezas iš Šiaulių ir bandęs lyriškai išdėstyti savo mintis. Prisimenu, kad publikos reakcijos buvo labai skirtingos: vieniems be galo patiko, kitiems atrodė per daug radikalu. Žmonių reakcija ir įsiminė labiausiai. Visiems slemeriams, kurie patiria nesėkmių, sakau: jeigu kažkam patiko ir tau skyrė dešimt balų, vadinasi, yra puiku, palikai gerą įspūdį. Jeigu kažkam nepatiko ir jis parodė vienetą ar dvejetą – dar geriau. Nežinau, ką reikia padaryti, kad tau skirtų vieną balą.

Buvau prieš baltąsias eiles, prieš moderniąją poeziją. Tačiau man atsivėrė akys: pamačiau, kad yra jaunų žmonių, kurie nebūtinai paiso taisyklių, žanro rėmų.

Kai man pirmą kartą parodė vienetą, buvau priblokštas. Tai buvo mano pirmas slemas Vilniuje – Kaune jaučiausi labai patogiai. Buvau priblokštas, nesupratau, ką padariau blogai. Tačiau sulaukiau kito slemerio patarimo: „Nesigraužk, – sakė, – vienetą gauti labai sunku.“ Tai man padarė tokį įspūdį, kad nebenulipu nuo scenos.

– Taigi pirmą kartą apie slemą sužinojai iš savo kursiokų. Įsivaizduok, kad tau reikia paprastai paaiškinti, kas yra slemas, žmogui, kuris apie jį niekada negirdėjo.

– Dažnai tenka susidurti su tokiu klausimu. Apibūdinu labai paprastai: tai autorių varžytuvės ant scenos. Dažnai vartoju žodį „poetai“, bet nebūtinai tai, kas sakoma, yra poezija. Tai gali būti ir proza, ir daina, ir visa kita. Panašu į repo dvikopas. Lipi ant scenos, tave vertina, eini iš vieno turo į kitą, trečiame ture rungiesi dėl nugalėtojo vardo ir prizų. Slemas nėra žanras. Tai – renginio tipas. Vienas slemeris Vilniuje netgi sukūrė savo kalbą ir ateidavo paklegėti ant scenos kaip paukštis – tai ir būdavo jo pasirodymas.

– Dažnai sakoma, kad slemas yra alternatyvi kultūros scena, tarsi kitas pasaulis greta tradicinės poezijos. Kaip tau atrodo, kas daro slemą „alternatyviu“? Ar išvis jį taip pavadintum?

– Pavadinčiau, nes slemas kilo kaip pasipriešinimas nuobodžiai poezijai. JAV, Niujorke, slemo atlikėjai lipdavo ant scenos, nes norėjo poeziją parodyti emocionaliau, kad ji būtų gyva, sakytinė. Taip kilo žanras „spoken word“ arba sakytinis žodis, tad yra tokie performatyvūs poezijos vakarai.

Slemui svarbu ne tik tekstas, bet ir teksto forma, jo atlikimas. Žiūrint į popieriuje surašytus slemerių tekstus, jie atrodo labai nykiai, neįspūdingai, bet kai žmogus jį sako su savo intonacija, balsu, su savo charizma, – tas pats tekstas ima skleistis. Kai kurie knygas leidžiantys slemeriai kartu išleidžia ir diską, pateikia QR kodą, nes užrašyti žodžiai, kitaip nei garso įrašai, kartais nieko nereiškia. Slemeriui labai svarbu viską išreikšti savo tonu, emocija, kūnu.

– Pakalbėkime apie auditoriją, kuri susirenka į slemo vakarus. Kokių tendencijų matai? Kaip bėgant metams auditorija keičiasi? Žiūrovai – dažniau jauni ar ateina įvairaus amžiaus žmonių?

– Atsiranda daugiau įvairovės. Gal prieš penkerius metus dominuodavo studentai ir moksleiviai. Kodėl? Nes mokykloje tu ieškai alternatyvų tai visai poezijai iš [rekomenduojamų kūrinių] sąrašo, kuri galbūt tau netinka. Studentai irgi bando save kažkur realizuoti. Man labai patikdavo ir patinka, kad ateina įvairių studentų – lipa ant scenos fizikai, odontologai, biologai, aktoriai, nebūtinai literatūros pasaulio atstovai. Jie turi savo supratimą, savo požiūrį, o galiausiai visi sulimpa į vieną bendruomenę.

Dabar ateina ir šiek tiek vyresnių žmonių, kai kuriuos jau atpažįstu, pasisveikiname. Man malonu, kad jie metai iš metų eina, stebi ir priklauso mūsų bendruomenei. Sakyčiau, kad dabar auditorija kartais net šiek tiek vyresnė, tačiau moksleivių sluoksnis visada išlieka gana stiprus. Jie užauga, išeina, išvažiuoja studijuoti ar pasilieka, o jų vietą užima nauja karta.

Slemo vakarus Kaune vedu jau trejus metus, matau, kaip keičiasi kartos. Būna smagu, kai matau, kaip vieni išeina, o formuojasi nauja karta. Viskas gyva.

– Tie, kurie į slemo vakarą ateina pirmą kartą, dažnai sako, kad nieko panašaus Lietuvoje dar nėra matę. Tavo nuomone, ar slemas Lietuvoje jau yra atpažįstamas reiškinys, ar vis dar daugiau pogrindinis, nišinis dalykas?

– Vadinti nišiniu reiškiniu po tiek laiko galbūt jau būtų sunku. Slemas Lietuvoje gyvuoja nuo 2020 m. – būtų sunku rasti didesnių miestų, kur slemas nebūtų vykęs. Kiek galiu prisiminti, slemai yra vykę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Tauragėje, Ukmergėje, Marijampolėje, Kelmėje, Palangoje, Smiltynėje ir Panevėžyje, net sunkiosios muzikos festivalyje „Velnio akmuo“. Esu suskaičiavęs, kad slemas yra vykęs trylikoje skirtingų miestų ir vietų Lietuvoje, tad nišiniu jį pavadinti jau būtų sunku.

Prieš kokius penkerius metus buvo tam tikras bumas – slemerius pasikviesdavo LRT, esame transliavę tekstus ir per „Opus“ radijo stotį.

Ne veltui sakoma, kad žmonės turi klausyti ne politikų, bet poetų. Vadinasi, poezija yra tos tautos, to laikmečio atspindys.

Tuomet buvo kuriama įvairiausių dokumentikų, prisimenu ir studentų iniciatyvas – pavyzdžiui, gana dažnai rašyta ir spaudoje, ypač vietinėje, apie patį slemą kaip reiškinį. Galbūt kažkam jis vis dar atrodo nišinis, bet literatūros lauke slemas jau seniai atpažįstamas.

– Dažnai slemas skamba kaip viešas pasidalijimas savo mintimis, bet kartais – ir kaip protestas. Kas būdingiau Lietuvos scenai?

– Slemui labai svarbus asmeniškumas – tai ne vien tekstas, jo forma, bet ir žmogaus išvaizda, savęs pateikimas. Kartais tai lemia žmogaus įvertinimą. Slemas yra svarbus ir kaip protestas, nes tai puiki terpė išlieti savo sopulius. Vienais metais populiari slemo tema buvo manifestai ir odės visuomenei opiomis temomis. Pavyzdžiui, kai 2022 m. Kaunas tapo Europos kultūros sostine, pasirodė daug politinio pobūdžio tekstų apie miestą – pasisakymų už ir prieš įvairius klausimus. Tai perimta iš Vakarų, nes Europoje slemas visada yra iš dalies politiškas, slemeriai dažnai kalba apie socialines problemas. Lietuvoje gal dar nesame prie to įpratę. Labai dažnai kalbama apie savo patirtis, nes bendros patirtys ir yra svarbiausia jungtis, siejanti lipantį ant scenos ir klausantį.

– O tau pačiam slemas yra labiau savęs atskleidimas ar pasaulio komentavimas?

– Aš jungčiau abu aspektus. Pradėjau nuo tapatybės formavimo, dabartinė kūryba krypsta link socialinės kritikos, absurdo ar siurrealizmo. Man patinka kuo labiau iškraipyti realybę, net pasąmoningai atsiranda tam tikros kritikos visuomenei.

– Ar sakytum, kad dabar slemas jau yra tapęs politiniu įrankiu? Jeigu ne, gal galėtų tapti ateityje?

– Sunku pasakyti. Poezija visada atlieka labai svarbų vaidmenį formuojant žmones, jų nuomonę. Ne veltui sakoma, kad žmonės turi klausyti ne politikų, bet poetų. Vadinasi, poezija yra tos tautos, to laikmečio atspindys. Pasižiūrėkim, ką XIX a. rašė Johannas Wolfgangas von Goethe ir pamatysime Vokietijos atspindį.

Ar tai gali būti įrankis? Gali, kiek pamenu, didžiausių protestų kilo, kai prasidėjo karas Ukrainoje. Tada buvo daug pasisakančių prieš karą, palaikančių Ukrainą. Rinkome lėšas Raudonajam Kryžiui, visus jungė bendruomeniškumas.

– Jau trejus metus vedi slemo vakarus būtent Kaune. Kaip keitėsi patys žmonės ir jų slemo stiliai?

– Kai pats pradėjau sleminti, dominavo komedija, slemeriai norėjo žmonėms suteikti džiaugsmo. Tuomet susiformavo labai daug klišių apie slemą: laimi tik vyrai ir visada tik tie, kurie juokauja. Regis, 2018 m. visi laimėtojai buvo vyrai, o kai kurie iš jų laimėjo net po kelis kartus. Po pandemijos situacija pasikeitė.

Vertinant iš antropologinės perspektyvos – pagal lytį ir amžių – šiandien scenoje vyrauja visiška lygybė. Neretu atveju net daugiau laimi merginos, nes ir publika gerokai pasikeitė. Po komedijų etapo atėjo manifestai, odės, protestai, o vėliau – lyrikos metas, kai maždaug metus laimėdavo jautresni, asmeniškesni tekstai, itin paliečiantys žmones. Šiandien slemo tekstai labai įvairūs – nebėra dominuojančių autorių. Kartais net žmogus, pirmąkart lipantis į sceną, gali taip sužybėti, kad visus nustebina ir laimi. Viskas tapo nenuspėjama: sleme visada svarbiausia nuostaba ir išradingumas. Nesvarbu, ar tekstas juokingas, graudus, ar labai asmeniškas – svarbiausia netikėtai nustebinti žmogų.

– Rugpjūčio pabaigoje Kaune vyko „Trenksmas“ – sakytinio žodžio festivalis, subūręs slemerius iš visos Lietuvos. Ką šis renginys davė slemo scenai?

– Prieš porą metų rengdavome slemo stovyklą – čia, Kaune, susirinkdavo jaunimas iš įvairių Lietuvos miestų. Vykdavo kūrybinės rašymo dirbtuvės, paskaitos, daug bendraudavome, o viską vainikuodavo slemas, kuriame į sceną lipdavo tiek stovyklos dalyviai, tiek žiūrovai. Šiais metais nusprendėme padaryti kai ką didesnio, nes Kaune turėjo vykti atranka į Europos čempionatą. Tad buvo ir kūrybinių dirbtuvių, ir paskaitų, skaitymų, protmūšių, diskusijų – viskas tilpo į tris dienas. Nugalėtoju tapo Justinas, jis atstovaus mums Vokietijoje.

– Jeigu reikėtų išvardyti po tris slemo stiprybes ir silpnybes, kokios jos būtų?

– Stiprybė – bendruomenėje. Atėjęs iš bet kokios srities, čia rasi bendraminčių. Mano artimiausi draugai taip pat iš slemo. Tie, kurie pirmą kartą lipa į sceną, dažnai „užsikabina“: pajunta žiūrovų reakciją, sulaukia komentarų, palaikymo, džiaugsmo. Tai labai traukia ir norisi sugrįžti dar kartą, antrą, trečią...

Antra stiprybė – laisvė. Yra tik trys taisyklės: kai lipi į sceną, turi tris minutes, jokių instrumentų, jokių rekvizitų. Trečia – slemas yra puikus tramplinas į kitas sferas. Yra slemerių, kurie išėjo į komedijos sceną, tapo mokytojais, rašytojais ar nuėjo į dar kitas meno sritis. Kiti pereina į teatrą, prisijungia prie studentų draugijų.

Jei kalbėtume apie minusus – negali patikrinti tekstų kokybės. Čia yra laisvė skaityti ką nori, kaip nori ir kur nori – tai nebūtinai reiškia, kad tekstai visada bus kokybiški. Kita vertus, mes nesame griežta komisija, siekianti teisti žmogų.

Antrasis minusas – kartais žmogus gali taip stipriai įsižeisti dėl vertinimo, kad paskui kelerius metus nebenori lipti į sceną. Ypač sunku jautresniems žmonėms, kurie pagaliau ryžtasi išbandyti save: lipa, įsidrąsina, bet rezultatas netenkina – ir tada nusimena. Tačiau reikia suprasti, kad tave stebi šimto ar net kelių šimtų žmonių auditorija. Jei kažkam nepatinka, jie turi teisę tai pasakyti.

– Koks buvo įsimintiniausias slemo pasirodymas, kurį esi matęs ar girdėjęs – nebūtinai tavo?

– Niekad nepamiršiu vieno atvejo. Į sceną pirmą kartą lipo labai aukštas vaikinas – jis skaitė tekstą apie merginą, atsidūrusią ties mirties slenksčiu. Iš pradžių jis nedrįso jos užkalbinti, vėliau, dirbdamas padavėju, netyčia ant jos išpylė kavos puodelį. Jie susipažino, susidraugavo, pradėjo bendrauti, o galiausiai vaikinas sužinojo, kad ji nepagydomai serga. Šis tekstas, pavadintas „Balinta kava“, mane labai sujaudino. Visi auditorijoje klausėsi nuščiuvę, vyravo mirtina tyla, o kai jis nulipo nuo scenos, salę užliejo tikras emocijų pliūpsnis.

– Ką patartum žmonėms, kurie vis dar nedrįsta lipti ant scenos?

– Eikite pasiklausyti slemerių. Kai pajusite, kad kažkas skaito blogiau, nei, jūsų manymu, galėtumėte patys, – lipkite į sceną. Kai užlipsi, būsi padaręs pusę darbo: aplodismentų sulauksi vien už drąsą žengti į sceną.