Bijo blogiausio: kaip jausis ekspertai, kai sulauks žinios, kad vėl nugarmėjo koks tiltas, yra aukų?

Pirmasis griuvo tiltas Kėdainiuose, rasta pažeidimų ir kitame Kėdainių tilte. Po kelių dienų uždarytas jau anksčiau sugriuvęs ir suremontuotas tiltas per Dubysą netoli Ariogalos. Dar prieš savaitę Kaune nuo to paties rekonstruojamo Miškinio tilto nugriuvo metaliniai turėklai. Ekspertai sako, kad tiltai prižiūrimai aplaidžiai ir dėliojami tik parašai. Apie prastą tiltų infrastruktūrą pokalbis su statinių saugos, priežiūros ir diagnostikos ekspertu, įmonės „Inspekta“ generaliniu direktoriumi Mantu Andriuškevičiumi.

– Kėdainių ir kitų tiltų situacija parodė, kad kažkas negerai su tiltų priežiūra ir tikrinimu. Yra du aspektai – tilto priežiūra, o kitas – kiek tiksliai nustatoma, ar tiltas saugus eksploatuoti.

– Kaip dabar nustatoma? Automobilių kelių direkcija teigia, kad tiltas buvo prižiūrimas.

– Visada kalbama apie vizualinę apžiūrą. Jeigu vizualiniai matoma, kad tilto būklė avarinė, įvardijama, kad ji bloga ir leidžiama eksploatuoti, nors gelžbetonio konstrukcijos nutrupėjusios ir laikanti armatūra plika, ji rūdija. Įvardyčiau, kad būklė – avarinė.

Sako, kad darys dažnesnes apžiūras kas kelis mėnesius, bet juk tiltas geresnis netaps. Reikia kalbėti, kodėl tiek daug tiltų įvardijami kaip blogos arba labai blogos būklės. Jie netapo tokie per dieną ar dvi. Tai tendencija, kad bet kurio statinio arba tilto, jei neužtikriname priežiūros, periodiškai neatliekami darbai, būklė gali tapti avarinė gana greitai. Gelžbetonį laikančiosios konstrukcijos, jei neapsaugotos nuo vandens, o vanduo patenka nuo važiuojamosios kelio dalies su reagentais ir druskomis, kurios neigiamai veikia, šlapdamos, šaltu sezonu užšąla ir ardo betoną. Tada armatūra rūdija ir gelžbetonį laikančioji konstrukcija neatlaiko apkrovos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar Lietuva turi technologijų, kurios padėtų pamatyti, kas vyksta gelžbetonio konstrukcijoje – tilto viduje?

– Prieš metus bandėme pasiūlyti norvegų technologiją, t. y. ultragarsinį skenerį, kuris matytų visą vidinę būklę, tačiau nesusidomėjo. Manau, turėjo susidomėti tie, kas atsakingi už būklę.

– Gal nėra žmonių, kurie suprastų, kaip reikia naudotis tokiomis technologijomis?

– To nereikia. Galima pasamdyti rangovų, kurie gali atlikti tilto kontrolę. Galima pasisamdyti specialistų iš užsienio, įrangą irgi galima pasiskolinti. Tai reikia daryti nuosekliai, kai prižiūrime tiltą ir jis nėra avarinės būklės.

– Ar teigiate, kad Lietuvoje reikėtų uždaryti dešimtis kitų tiltų, kurie lygiai taip pat labai blogos būklės?

– Jeigu nebus imtasi priemonių ir tiltus, kurie labai blogos būklės, eksploatuosime toliau, susidursime su liūdnais padariniais. Kėdainių tilto atvejis – laimingas ir apnuogina situaciją. Laimei, nėra rimtų padarinių – aukų, žuvusiųjų.

– Taip nutiko Italijoje, kai griuvo tiltas ir žuvo dešimtys žmonių.

– Tada po atlikto tyrimo paaiškėjo labai panašios priežastys. Buvo aplaidi priežiūra, įtariama tam tikra korupcija. Mes sekame tais pačiais žingsniais neatlikdami išsamios priežiūros, nesinaudodami Vakarų Europoje, Skandinavijoje naudojamomis metodologijomis. Norint nustatyti, ar tiltas tinkamas naudoti, reikia padaryti labai daug namų darbų. Dabar girdime ir matome, kad atliekamos vizualinės apžiūros – tačiau ar įmanoma jas atlikti vien tik vizualiai?

Norint nustatyti, ar tiltas tinkamas naudoti, reikia padaryti labai daug namų darbų.

– Kaip manote, kodėl tai vyksta valstybiniame sektoriuje?

– Manau, daug nekompetencijos. Kurie priima sprendimą dėl finansavimo, planavimo, irgi nesupranta, kiek atsakingas tai statinys, nekreipiama dėmesio.

– Ar per mažai asmeninės atsakomybės?

– Arba nesupratimas, arba atsakomybės stoka. Jeigu trūksta kompetencijos, ją galimą pasisamdyti, tačiau nėra ir noro, motyvacijos. Kyla mintis, kaip turi jaustis ekspertai, kurie apžiūri tiltus, mato jų avarinę būklę, kai vieną dieną sulauks skambučio, kad tiltas nugarmėjo žemyn, yra aukų. Kaip jie prisiims atsakomybę?