Čempionas grįžta namo: mokys jaunuosius kovotojus ir skleis džiudžicu dvasią

Liko tik dviese

Kaip ir dauguma tokio amžiaus vaikų, penkiametis Rolandas pažintį su sportu pradėjo nuo krepšinio kamuolio. Varinėti jį aikštelėje patiko, tačiau mintys apie dvikovės sporto šakas neapleido. Sulig vienuoliktaisiais gyvenimo metais įvyko lūžis.

„Per Baltijos televiziją rodydavo kovas be taisyklių. Žiūrėdamas jas aš sužinojau apie brazilišką džiudžicu. Matytos scenos buvo žiaurokos, todėl kaip vaiką jos mane gal kiek ir traumavo“, – nepaisant to, mokykloje išvydęs legendinio bušido kovotojo Kęstučio Smirnovo kvietimą lankyti džiudžicu treniruotes, R.Janavičius ilgai nesvarstė – užsirašė į naujai renkamą grupę.

Pirmosiomis dienomis, kaip mena pašnekovas, į treniruotes susirinkdavo apie 100 moksleivių, tačiau su kiekvienu mėnesiu jų vis mažėjo, kol galiausiai po dvejų metų beliko vos du – Rolandas ir jo draugas Povilas.

„Vyresni moksleiviai baigė mokyklą, išėjo. Naujų nesusirinko. Kodėl? Daug kas tikisi, kad atėjus visko išmokstama savaime, tačiau taip nėra. Norint rezultato, reikia daug ir sunkiai dirbti, – Rolandas su bičiuliu tam esą buvo pasiruošę, todėl išgirdę K.Smirnovo siūlymą treniruotes tęsti Šakiuose, iškart sutiko. – Treneris pasakė, kad pinigų iš mūsų už treniruotes neims, todėl mums beliko susiorganizuoti transportą. Pakalbėję su namiškiais sutarėme, kad Povilo tėvai mus abu veš trečiadieniais, o mano tėvai – penktadieniais.“

Nesuteikė galimybių

Pakeitę lokaciją, jaunieji kovotojai pakeitė ir kryptį – iki tol lankę džiudžicu treniruotes, Šakiuose jie perėjo į dziudo. Šiuolaikinė japonų kovos meno ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje, nuo kitų kovos menų skiriasi tuo, kad varžovas įvairiais būdais smaugiamas, permetamas, parverčiamas ant žemės, jo kūno dalys yra užlaužiamos. Džiudžicu pasižymi imtynių, laužimo ir smūgiavimo elementais.

„Jei manęs kas nors paklausia esminio skirtumo, atsakau trumpai ir aiškiai. Dziudo sudaro 90 proc. stovėsena, metimai. Likę 10 proc. – parteris. Džiudžicu atvirkščiai – 90 proc. parteris, o 10 proc. stovėsena“, – sportavęs iki aštuoniolikos, didelės aistros R.Janavičius dziudo taip ir nepajuto.

R.Janavičius tiki, kad Lietuvoje jam pavyks suburti nemenką džiudžicu bendruomenę. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Baigęs vidurinę mokyklą Rolandas išvyko mokytis į Vilniaus pedagoginį universitetą. Nors pasirinko kūno kultūrą, su dvikovės sportu laikinai teko atsisveikinti. Aukštoji mokykla nebuvo suinteresuota, kad studentas toliau profesionaliai sportuotų, o iš provincijos kilusiam vaikinui pačiam ieškotis trenerio ir mokėti už treniruotes buvo pernelyg brangu.

„Visus tuos ketverius metus, kol mokiausi, buvau fiziškai aktyvus, bet dziudo mano gyvenime neliko. Kokius du kartus per metus su draugu nueidavau ant tatamio, ir viskas“, – R.Janavičius neslėpė apmaudo dėl susiklosčiusių aplinkybių.

Nauja pradžia Škotijoje

Baigęs studijas Rolandas išvyko į Škotiją. Kaip sako pats, paragauti emigranto duonos ir užsidirbti pinigų. Apie dziudo ar džiudžicu lietuvis tuo metu negalvojo.

„Juolab kad ten nėra jokio kito sporto, išskyrus futbolą! Na, gal dar regbis“, – po metų, kai išmoko anglų kalbą, R.Janavičius sužinojo, kad vietiniai ne tik varinėja kamuolį po stadioną.

Susipažinęs su vienu dziudo entuziastu, lietuvis kartą per savaitę pradėjo judėti mėgėjiškame sporto klube, o kai vos už 10 km nuo miestelio, kuriame gyveno, atsidarė mišrių kovos menų klubas, pravėrė ir jo duris. Jame Rolandas lankė jėgos, ištvermės užsiėmimus ir laukė, kada bus pakviestas prisijungti prie džiudžicu treniruočių, apie kurias visai netikėtai išgirdo.

„Laukiau, laukiau, tačiau man niekas nieko nepranešė. Sužinojęs, kad treneris Thiago Ferriera tądien dirba su moterimis, pats nuėjau pas jį ir paklausiau, ar galėčiau sportuoti, – anot R.Janavičiaus, jo prisistatymas ir sukauptas patirties bagažas brazilą maloniai nustebino. – Sako jis man: ateik trečiadienį į pirmąją treniruotę. Nuėjau ir pajutau neapsakomą emocijų pliūpsnį. Treniruotes pradėjau lankyti kasdien, o kartais net ir du kartus per dieną. Savaitgaliais važiuodavau į Glazgą, nes apetitas kilo bevalgant.“

Paklausė trenerio

Netrukus lietuvis pasirodė pirmosiose varžybose, kurios tąkart baigėsi pralaimėjimu. Toks pats scenarijus laukė antrą ir trečią kartus, todėl Rolandas ėmė dvejoti, ar jam tikrai verta likti profesionaliame sporte.

„Gal tiesiog sportuoti dėl savęs ir nedalyvauti varžybose? – R.Janavičius su šypsena prisiminė, kaip į tokius jo pasvarstymus reagavo treneris Thiago. – Atsisukęs į mane jis pasakė: net neturėk tokių minčių! Pamatysi, tavo laikas dar ateis.“

Nepraėjus nė trims mėnesiams po pranašingų žodžių, lietuvis iškovojo pirmąją savo pergalę. Už ją ir visas kitas Rolandas dėkingas Thiago – didžiausiam motyvatoriui, mokytojui, psichologui ir bičiuliui, nuolat kartojusiam, kad norint tobulėti reikia išeiti iš komforto zonos.

„Metai bėgo, aš sportavau. Kai gimė dukra, padariau maždaug metų pertrauką. Škotijoje nebuvo artimųjų, todėl norėjau padėti žmonai, – nors džiaugsmo buvo pilni visi namų kampai, kovotojo širdis nejautė visiškos pilnatvės. – Psichologiškai tie metai man buvo sunkūs. Pagalvokite, penkerius metus intensyvios treniruotės, varžybos… Aš net darbo nekeisdavau, jei jis kirsdavosi su mano sportiniu ritmu. Žmogus turi būti laimingas, todėl, jei man reikia rinktis – geresnis darbas ar džiudžicu, aš rinksiuosi pastarąjį. Pinigai tikrai nėra svarbiausias dalykas gyvenime.“

Įvertino juodu diržu

Grįžęs atgal į profesionalų sportą, šiemet Rolandas liemenį apjuosė juodu diržu. 36-erių vyras pasakojo, iki kol užsiėmė dziudo, šios spalvos diržo nesureikšmindavo. Jo svarbą lietuvis suprato tik tada, kai geriau pažino džiudžicu.

„Kai lankiau dziudo, mačiau nemažai šešiolikmečių ar septyniolikmečių su juodais diržais. Džiudžicu viskas kitaip. Čia nėra egzamino, po kurio gauni juodą diržą. Jį tau duoda treneris. Tačiau ir patys suprantate, kad niekas tau nenorės duoti juodo diržo, jei nebūsi jo vertas. Būtų gėda, jei turėdamas tokį įvertinimą, varžybose gautum nuo mėlyno ar purpurinio diržo savininko“, – R.Janavičius neslėpė, žinia, kad svarbių varžybų išvakarėse treneris Thiago jam suteikė aukščiausią meistrystės įvertinimą, buvo labai netikėta. Todėl į džiudžicu bendruomenės sveikinimus lietuvis reagavo labai santūriai. Dvejonės, ar jis tikrai vertas juodo diržo, buvo kur kas stipresnės už džiaugsmą.

Džiudžicu Rolandui daugiau nei sportas. (Asmeninio archyvo nuotr.)

„Mano draugas Johnas Nicholsonas, kuris prieš trejus ar ketverius metus taip pat gavo juodą diržą, pasakė: praėjus dienai, kai gavau juodą diržą, ryte atsisėdęs ant lovos aš pagalvojau, kad, ko gero, esu pats blogiausias juodo diržo savininkas visoje Didžiojoje Britanijoje. Tik noriu pasakyti, kad Johnas tais metais dalyvavo Europos čempionate ir jį laimėjo“, – labai panašiai, anot R.Janavičiaus, susiklostė ir tolesnis jo paties likimas.

Visą pavasarį Rolandas intensyviai ruošėsi liepos mėnesio varžyboms, pasiekė geriausią kada nors iki tol turėtą fizinę formą, deja, tąsyk patyrė pralaimėjimą. Vyras įsitikinęs, kad koją jam pakišo liga.

„Pandemijos metu atradau giras. Pavartęs literatūrą, kurią iš Lietuvos atsiuntė sesuo, giras kilnojau kiekvieną dieną po 20–25 minutes. Mano forma buvo gera kaip niekad, deja, kaip spėju, susirgau kovidu. Likus savaitei iki varžybų, temperatūra nukrito, bet kvėpavimas buvo sunkus, kosėjau“, – iki galo taip ir nepasveikęs, R.Janavičius tąkart pralaimėjo, tačiau rankų nenuleido.

Dviguba pergalė

Internete pamatęs kvietimą dalyvauti spalio pradžioje organizuojamose „British Open“ varžybose, lietuvis užsidegė jose išbandyti savo jėgas.

„Galvoju, paklausiu, ar leis žmona, nes finansiškai šis sportas brangiai atsieina. Kiekvienas išvažiavimas kainuoja. Registracija apie 50 svarų, dar tiek pat kelionė. Apskaičiavus, kiekvienos varžybos atsieina apie 250–300 svarų. Gerai, kad pastaruosius dvejus metus turėjau rėmėjų“, – sutarus su žmona, kad tai bus paskutinės varžybos prieš išvykstant į Lietuvą, R.Janavičius su nekantrumu laukė spalio. Likus dviem savaitėms iki varžybų, treneris Rolandui suteikė juodąjį diržą.

Kai nulipi nuo ringo, niekam neįdomu, kas buvo iki tol.

„Mintyse pagalvojau, nejaugi jis negalėjo palaukti, kol praeis varžybos. Nors dabar suprantu, kad iš dalies Thiago taip padarė specialiai. Tada susisiekiau su varžybų organizatoriais, kad šie perkeltų mane į kitos kategorijos grupę“, – kovotojas pasakojo, iš „British Open“ nieko ypatingo nesitikėjęs. Svarbiausia jam, esą, buvo varžybas baigti be traumų ir pademonstruoti gražią kovą. To, kas įvyko, Rolandas negalėjo susapnuoti net gražiausiame sapne – užlipęs į ringą lietuvis tapo savo ir absoliučios kategorijos čempionu.

„Kartais laimi, kartais pralaimi, bet tik tam, kad ateityje ir vėl laimėtum. Ar buvau laimingas? Žinote, laimėtoju tu esi tą akimirką. Kai nulipi nuo ringo, niekam neįdomu, kas buvo iki tol. Tai praeitis, o tu privalai ruoštis naujai kovai“, – nors suvokė, kad per pastaruosius metus pasiekė ypač daug, R.Janavičius nebuvo linkęs puikuotis savo pasiekimais.

Ruošiasi į Lietuvą

Po penkiolikos Škotijoje praleistų metų, pastarosiomis dienomis kovotojas gyvena išsikraustymo nuotaikomis.

„Pažiūrėkite, kiek supakuotų dėžių stovi“, – atgręžęs kamerą nuo savęs į kitą kambario pusę, sportininkas skaičiavo dienas, kada šios iškeliaus į Lietuvą.

Vyras pasakojo, kad grįžti namo svajojo jau bemaž dešimt metų, tačiau žengti lemtingą žingsnį apsisprendė tik dabar. Nusprendę dukrą leisti į lietuvišką mokyklą, Rolandas su žmona suprato, kad nėra prasmės tempti laiko. Paklaustas, ar negaila palikti šalį, kurioje subrendo kaip kovotojas, Rolandas situacijos labai nedramatizavo. Atstumas nuo Didžiosios Britanijos iki Lietuvos – vos kelios valandos skrydžio, todėl kliūčių toliau bendrauti su draugais ir bendražygiais, esą, neturėtų būti.

„Be to, net ir gyvendamas Lietuvoje važinėsiu į Britaniją, nes čia geriausia vieta Europoje, kur galima sportuoti. Šalis turtinga, prisivilioja daug sporto emigrantų – brazilų trenerių, sportininkų, dėl to braziliško džiudžicu lygis čia vienas aukščiausių“, – R.Janavičius vylėsi, kad tokį pat lygį kada nors pasieks ir Lietuva.

Kiek galės, grįžęs į namus, kovotojas ir pats prie to prisidės. Ir nors kalbėti apie savo planus, kol dar neatsiplėšė nuo Škotijos žemės, Rolandas nebuvo linkęs, puse lūpų prasitarė apie klubą, kurį steigs ir kuriame mokys būsimus kovotojus.

„Neslėpsiu, yra tokių minčių. Kalbėjau net ir su savo pirmuoju treneriu K.Smirnovu. Jis pasirengęs padėti. Kol kas tik nežinau, kur ir kaip. Žiūrėsime, kaip Dievas duos“, – R.Janavičius vylėsi, kad grįžus į Lietuvą džiudžicu jam padės užsidirbti pinigų pragyvenimui, o jis kiek galėdamas plačiau paskleis žinią apie šią dvikovės sporto šaką.