Nors šiandien turime gerokai daugiau galimybių išsirinkti  namų interjerui labiausiai tinkantį šviestuvą, stiliaus vienovė nebuvo svetima ir tarpukario Kaune.

Neakivaizdžioje ekskursijoje po tarpukario kauniečių namus humanitarinių mokslų daktarė, architektė, interjero istorikė, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja Lina Preišegalavičienė atskleidė ano meto interjero apšvietimo bruožus, kai kuriuos specifinius momentus.

– Lietuvos tarpukario architektūra tyrinėta gana plačiai, tačiau to laikotarpio visuomeninių pastatų, privačių namų, butų interjerai – mažiau nagrinėjama tema.

– Daugeliui skaitytojų yra žinomos Jolitos Kančienės ir dr. Vaido Petrulio publikacijos apie laikinosios sostinės modernių statybų pasiekimus per neregėtai trumpą laikotarpį. Architektūrologai ir toliau gilinasi, tikslina ir skelbia vis naujus tyrimus apie tarpukario Lietuvos modernizmo architektūros fenomeną.

Siedama su savo profesija, nusprendžiau pasigilinti, kas vyko tarpukario pastatų viduje. Tai padaryti nebuvo lengva. Architektūriniai pastatų dokumentai Lietuvos archyvuose sukaupti koncentruotai, o Lietuvos interjero tyrimus apsunkina tai, jog randama medžiaga yra labai fragmentiška, dažnai nesignatūruota, plačiai išbarstyta skirtinguose Lietuvos ir užsienio archyvuose. Nežiūrint to, Lietuvos interjero dizaino istorija pradėta tirti nuodugniai. Džiugu, kad į šį darbą įsijungia ir studentai, ir menotyrininkai, ir istorikai, ir architektai.

– Koks išplanavimas buvo būdingas butams? Ar šiuolaikiniuose būstuose įpasti patogumai buvo lengvai prieinami ir tarpukariu?

– Naujai statomuose tarpukario daugiabučiuose pirmiausia stengtasi visapusiškai atitikti kosmopolitines Europos modernėjimo tendencijas: įrengti elektros instaliaciją, signalizacijos sistemas, telefoną, centrinį šildymą, ventiliaciją, vandentiekį, kanalizaciją, vonias ir sanmazgus instaliuoti pačiais naujausiais santechnikos prietaisais. Aukštesniuose pastatuose laiptinėje buvo įrengiamas liftas. Butuose įprastai projektuoti du įėjimai: „paradinis“ ir „juodasis“, kuris atvesdavo tiesiai į virtuvę ir greta jos suprojektuotą nediduką „tarnaitės“ kambarį. Šioje patalpoje dažniausiai tilpdavo tik viengulė tachta, naktinė spintelė ir kabykla rūbams. Prie virtuvės standartiškai buvo įkomponuojama natūraliai ventiliuojama „šalta spinta“ maisto produktams laikyti.

– Apšvietimas yra vienas pagrindinių jaukių namų interjero elementų. Koks jis buvo tarpukariu įrengiamuose privačiuose namuose, butuose?

– Apšvietimas yra dviejų tipų: natūralus ir dirbtinis. Naujai projektuojamuose tarpukario interjeruose tiek pirmas, tiek antras apšvietimo tipai buvo labai svarbūs. Dėmesį reikėtų atkreipti į naujai statomus tarpukario Lietuvos modernizmo pastatus, kuriems būdingi platūs kampiniai langai, didelių matmenų pusapvaliai stiklai, per kuriuos į patalpą sklinda natūrali šviesa, suteikdama interjero erdvei išskirtinumo: net ir tuščia, bedaiktė interjero erdvė (kai kuriuose) tarpukario pastatuose yra unikali ir nepakartojama. Išsaugoti tarpukario patalpų natūralų apšvietimą ir jį pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms – sudėtinga užduotis mūsų kartos architektams.

Aptariant antrąjį apšvietimo tipą – dirbtinę šviesą – patalpose, paveldėtose iš gubernijos laikotarpio, būdavo likę ir ankstesnių laikotarpių šviestuvų. Tarpukariu fotografijose įamžintos valstybinės įstaigos ir gyvenamosios patalpos dažnai liudija apie skurdžią situaciją mažesniuose miesteliuose, ypatingai kaimuose, kur didelė dalis gyvenamųjų patalpų vis dar buvo apšviečiamos žibalinėmis lempomis.

Kalbant apie elektros šviestuvus ir stilistines jų savybes, reikia juos suprasti ne kaip laikotarpiu dominuojančius dalykus, o kaip naujai kuriamą modernybę, kurioje apšvietimo instaliacija vaidino ypač svarbų vaidmenį. Dėl šių istorinių faktų kalbėti apie Lietuvoje vyravusį apšvietimo stilių yra sunku.

– Tarpukario laikotarpiu Europoje vyravęs "art deco" stilius žavėjo ir lietuvius. Kokios šio stiliaus variacijos būdingos Lietuvai?

– Apšvietimo prietaisai-šviestuvai tarpukariu buvo labai vertinami, įsigyjami siekiant juos naudoti ilgai. Ne veltui iš senų patalpų veikiantys prietaisai, buvo perkeliami į naujai suprojektuotas erdves. Dėl to, tyrimo metu teko rasti nemažai istorizmo ir "art nouveau" formų gaminių. Tiesa, kad laikotarpio siekiamybė buvo europietiškas "art deco" stilius, kuris laikytas modernaus ir elegantiško gyvenimo būdo simboliu. Vis dėlto sunki daugumos gyventojų finansinė situacija Lietuvoje iškreipė pradinį, europietiškąjį "art deco" supratimą ir iš prabangos sinonimo šis stilius virto masiniu, kičiniu produktu, imituojančiu europietišką modernybę, miestietiškumą ir prabangą. "Art deco" iš pradžių turėjęs tęstinį, idėjinį ryšį su liaudies ornamentika ar kultūra bei Rytų menais, skyrėsi nuo "art nouveau" formaliai ir konstruktyviai, nes "art deco" – tai aiškios, asketiškos formos, negausus dekoravimas, naudotas tik struktūros ar idėjos paryškinimui. Konstruktyvizmas, funkcionalumas, nuosaikumas, pabrėžtas medžiagiškumas, būdingi "art deco" šviestuvams kaip ir architektūrai, baldams, taikomojo meno dirbiniams. Dėl šių savybių "art deco" galima būtų gretinti su modernizmu. Tačiau vadinti modernizmu būtų netikslu, būtent dėl ideologinių dalykų, nes modernizmas siekė suvienodinti klases, socialinius sluoksnius ir tautas, tuo tarpu bet koks unikalumo ir išskirtinumo siekimas su visuotinos unifikacijos idėja nesiderino.

– Kokius šviestuvus rinkosi to meto žmonės: masinės pramoninės gamybos ar orginalius, autorinius gaminius?

– Didžiojoje dalyje viduriniojo sluoksnio miestiečių namų vyravo masinės pramoninės gamybos šviestuvai. Nemaža jų dalis išlikę iki mūsų dienų. Profesionalių kūrėjų sukurtus vienetinius gaminius rinkosi ne aukštesnės visuomenės klasės atstovai, o viduriniosios klasės inteligentai ir valstybinės reprezentacinės įstaigos. Jiems buvo svarbi lietuvybės reprezentavimo idėja. Pramonininkų ir aukščiausio rango valstybės tarnautojų elitas išgalėjo rinktis išskirtinio dizaino, vienetinius profesionalių lietuvių autorių sukurtus gaminius, tačiau iki šiol išlikusios prekių pirkimo sąskaitos patvirtina, jog aukščiausias tarpukario Lietuvos gyventojų sluoksnis dažniausiai įsigydavo importuotus gaminius iš Čekoslovakijos, Vokietijos ar gilias stiklo gamybos tradicijas turinčių Italijos fabrikų.

– Kuo išsiskyrė profesionalių lietuvių kūrėjų kurti šviestuvai?

– Šviestuvų projektavimas ir gamyba Lietuvoje buvo pasirenkami dėl kelių svarbių priežasčių, kuri iš jų lemiama – šiuolaikiniam žmogui įvertinti sunku. Pirma – tai galėtų būti tautinio stiliaus poreikis, antra – importuojamų gaminių aukšta kaina, trečia – importuojamų gaminių terminai, kurie tarpukariu užtrukdavo, panašiai kaip ir šiais laikais, 2-3 mėnesius.

Atlikdama tyrimą aptikau, jog didžiajai daliai žinomų tarpukario Lietuvos architektų, projektavusių reprezentacines patalpas, tekdavo patiems susiprojektuoti vidaus ir lauko šviestuvus. Vienetinius šviestuvus kūrė ne tik žinomi tarpukario architektai, bet ir dailininkai: Gerardas Bagdonavičius, Antanas Gudaitis, Antanas Tamošaitis, Jonas Prapuolenis ir daugelis kitų. Vietinių profesionalų sukurti gaminiai, nors ir būdami mažuma, bendrame tarpukario dizaino kontekste, sudaro vertingą kultūrinio paveldo dalį. Vienodai svarbūs yra ir natūroje išlikę gaminiai, ir jų nerealizuoti projektai bei eskizai. Išlikusi dokumentacija liudija, kad tarpukariu buvo tęsiamos "art nouveau" laikotarpiu klestėjusios menų ir amatų sąjūdžio idėjos, šviestuvų formoms būdingas dekoratyvumas ir tautinio stiliaus siekis. Gamybai naudotos taurios ir kokybiškai apdirbtos medžiagos: drožinėtas arba aptakiai apdirbtas medis, natūrali oda, įvairūs vario lydiniai, kaldintas metalas, profiliuotas stiklas, vitražinis įstiklinimas ir t. t.

– Kaip buvo komplektuojamas apšvietimas skirtingose gyvenamųjų patalpų zonose?

– Skirtingose gyvenamųjų patalpų zonose įprastai komplektuotas labai nelygiavertis apšvietimas tiek stilistine, tiek ir gaminio kainų prasmėmis. Reprezentacinei gyvenamajai patalpai, vadinamajam salonui, buvo skiriamas didžiausias dėmesys. Puošnų "art deco" ar istoristinį sietyną leisdavo sau įsigyti dauguma tarpukario Lietuvos inteligentų. Antrasis pagal svarbumą ir puošnumą šviesos šaltinis gyvenamosiose patalpose – šviestuvas ant darbo stalo. Šių būdavo ypatingai puošnių, paveldėtų iš art nouveau laikotarpio – su įvairiais secesiniais sklulptūriniais motyvais, alebastro ar natūralios odos gaubtais, stovo padas tvirtintas prie natūralaus akmens pjedestalo. Trečiasis puošnus šviestuvas salone – toršeras. Tačiau jis buvo ne pirmo būtinumo daiktas ir stovėjo toli gražu ne kiekvieno inteligento namuose. Jį gyventojai, kaip ir centrinį salono sietyną, rinkosi pagal finansines galimybes, bet stengdamiesi derinti su bendra patalpos stilistika. Tuo tarpu miegamojo ir vaikų kambariuose patalpos centre buvo tvirtinamas pusapskritimis stiklinis gaubtas, pagalbinės ir sanitarinės patalpos apšviečiamos elementariais balto stiklo „burbulais“, nuleidžiamais ant nerūdijančio plieno kojelės arba tvirtinamais prie pat lubų ar sienos. Jie atitikdavo "bauhaus" interjero stilistiką. Neįperkantiems puošnaus pakabinamo šviestuvo buto salonui, Lietuvos gyventojai jį gamindavosi patys – mėgėjiškai ir namų sąlygomis. Tai būdavo metalinės vielos karkasas aptraukiamas įvairiai dekoruota, drapiruota tekstile, kurios apačia užbaigiama ilgais šilkiniais kutais. Tokio tipo šviestuvų buvimo faktus liudija fotografijos, gyventojų prisiminimai. Tačiau vargiai galima būtų juos vertinti kaip „skoningus“ ar „neskoningus“ daiktus. Vis dėlto, šviestuvo pasirinkimo „sėkmę“ ar „nesėkmę“ tuo metu, kaip ir šiais laikais, lėmė patalpos stilistinė ir emocinė visuma. Tokią įprastai geba sukurti tik profesionalūs autoriai, į kurių rankas patekę net ir „neskoningais“ laikomi daiktai įgauna galimybę tapti meniškais ir originaliais.

– Be įprastų pakabinamų šviestuvų, galbūt namuose buvo montuojamas ir modernesnis apšvietimas?

– Tarpukariu šviestuvas patalpoje atliko ne tik apšvietimo funkciją, jis tapo interjero visumos dalimi. Reprezentatyvumo aspektas, renkantis šviestuvą, buvo toks pat svarbus kaip ir baldų dizaino bei patalpų apdailos pasirinkimas. Dėl to reprezentacinėse patalpose esančių šviestuvų parinkimu rūpinosi profesionalūs architektai.

Moderni laikotarpio naujiena – apšvietimas pradedamas montuoti balduose: sieninėje spintoje ar lentynėlėse prijungtose prie gyvenamojo kambario sofos. Tarpukario laikotarpio apšvietimo išskirtinumas – paslėpta šviesa, sklindanti iš baldų plokštumų, palei sienos plokštumą, kolonas arba lubas. Tuo tikslu patalpoje, pagal architekto parengtus brėžinius, buvo formuojami tubuliarinius šviestuvus pridengiantys karnizai ar įvairiai dekoruotos lubų rozetės.

Tarpukario Lietuvos architektų kuriamas apšvietimas atliko ne tik funkciją, bet kūrė bendrą interjero kompoziciją, formavo patalpos nuotaiką, pabrėždamas išskirtinių baldų ar meno kūrinių formas.

– Kas, kuriant vieningą, skoningą interjerą, tarpukariu buvo svarbiausia?

– Bendri interjero kompozicijos principai tarpukariu buvo tokie patys kaip ir šiais laikais, tik tarpukariu svarbiausias buvo tautiškumo ir Lietuvos valstybės reprezentatyvumo idėjų deklaravimas. „Privalomų“ daiktų interjere nebuvo ir niekas to nenurodinėjo, išskyrus tai, kad viešoje spaudoje daug diskutuota apie tautinį stilių. Tačiau šio stiliaus kūrimo „receptai“ buvo skirtingi. Apie tai nuodugniau pasakoju monografijoje, kuri ateinančiais metais pasieks skaitytojus.

– Kokios šviestuvų tendencijos vyrauja šiuolaikiniuose būstuose?

– Šiuolaikinių šviestuvų estetinę kokybę garantuoja žinomi Vakarų Europos gamintojai, kurie savo produktų sukūrimui gali pasisamdyti profesionalius dizainerius ir architektus. „Skoningais“ vadinamų – gero dizaino šiuolaikinių produktų galima ieškoti ir vienetinių profesionalių Lietuvių autorių kūryboje. Patalpos apšvietimo estetinė sėkmė pasiekiama ne imituojant, o einant originaliu kūrybiniu keliu. Dažnai naujai sukurti produktai būna futuristiniai, vartotojams reikia laiko, kad priprastų prie jų išvaizdos.

– Ar XXI a. žmonės yra pakankamai išprusę ir gebantys savarankiškai kurti savo namų interjerą, ar vis gi reikėtų tai patikėti profesionalui?

– Pagrindiniai estetikos principai žmoguje ugdomi nuo vaikystės. Džiugu, kad didžioji Lietuvos gyventojų dalis šiandien domisi estetikos klausimais, dizaino istorija ir naujovėmis, savarankiškai mokosi „skoningumo“, siekia nors elementariai susitvarkyti savo namų aplinką, kad joje būtų jauku. To siekė ir tarpukario architektai dienraščiuose rašydami švietėjiškus straipsnius apie „taupią, modernišką ir higienišką gyvenamąją aplinką“. Tarpusavyje derinti brangiai kainuojančias apdailos medžiagas, spalvas, baldų formas ir matmenis, prie jų sukomplektuoti dekoratyvaus dizaino skirtingus šviestuvus – atsakinga užduotis net ir labai patyrusiam profesionalui. Tuo tarpu mėgėjiškai komplektuoti brangius interjero aksesuarus ir rizikinga, ir brangu. Šį procesą turėtų koordinuoti profesionalai.

Sovietmečiu buvo gaji tendencija autentiškus tarpukario laikotarpio šviestuvus keisti tuometiniais masinės produkcijos gaminiais. Neretai taip elgiamasi ir šiandien. Tarpukario laikotarpio šviestuvus, ypatingai to paties laikotarpio pastatuose, reikėtų, kiek įmanoma išsaugoti, perkeliant juos į kitas patalpas ar pan.

– Kokią reikšmę tarpukario pastatų architektūroje, jų interjeruose vyravusi estetika turi šiandien?

– Laimė, tarpukario Lietuvoje buvo nemažas būrys puikų išsilavinimą įgijusių dailininkų ir architektų. Tuometines estetines ir technikos naujoves atitinkančių interjerų per trumpą laiką atsirado labai daug, vos keli žmonės nebūtų spėję tiek daug nuveikti. Ant tarpukario architektūrinės estetikos pamato išaugo ir šiuolaikinių Lietuvos architektų bei menininkų karta, susiformavo šiuolaikinis kolektyvinis miestietiškas Lietuvos gyventojų skonis.