Ketverius metus Kaune gyvenantis Alessandro Poroli atviras: gyvenimas Lietuvoje jį labai pakeitė. Dabar jis jaučiasi esąs labiau lietuvis nei italas, ir jam tai patinka. Čia radęs antruosius namus, 27 metų Alessandro gyventi į gimtąją Italiją norėtų sugrįžti nebent senatvėje.

Kaip namie

„Džiaugiuosi nutaręs studijuoti Kaune", – tvirtina Alessandro, prieš dvejus metus Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įveikęs žurnalistikos ir medijų analizės magistrantūros studijas. Prieš tai Genujos universitete jis baigė politikos mokslus, o dabar svajoja apie doktorantūrą. Tačiau kur tęs studijas, dar neapsisprendė.

Vis dėlto išvažiuoti iš Lietuvos jam būtų sunku. Ilgėtųsi ne tik mylimosios, draugų, bet ir universiteto, Kauno, kuriame pritapo.

„Čia jaučiuosi kaip namie, mane supa geranoriški žmonės, – užtikrina jis, nors prie žvarbios lietuviškos žiemos iš šiaurės Italijos kilusiam jaunam vyrui iki šiol sunku priprasti. – Kai atšąla iki vieno ar dviejų laipsnių, man tai pragaras".

Dante Alighieri

Stovėdamas gyvenimo kryžkelėje, Alessandro veltui laiko nešvaisto. Dieną dėsto italų kalbą VDU studentams, o vakare – Dante Alighieri draugijos kursus lankantiems kauniečiams.

Norinčių išmokti dainingiausią pasaulio kalbą – daug. Juolab kad pradžioje paskaita kainuoja vos vieną eurą. Nes šios draugijos tikslas – ne uždirbti, o skleisti italų kalbą ir kultūrą visame pasaulyje. Draugijos komitetą Kaune prieš 25 metus įsteigė garsus žurnalistas Arūnas Pakula, buvęs dideliu Italijos gerbėju.

„Praėjusį rudenį kursus lankė 140 kauniečių, nuo paauglių iki šešiasdešimtmečių, – pasakoja Alessandro. – 12 metų Italijoje buvau skautu. Man visada patiko būti tarp žmonių, jiems padėti. Tai darau ir čia."

Pasak Alessandro, lietuviai sumanūs ir labai smalsūs. Per paskaitas jis stengiasi kalbėti tik itališkai – tiki, kad toks mokymo būdas naudingesnis. Jie drauge žiūri ir aptaria itališkus filmus, klausosi itališkų dainų.

„Net pelningiausias darbas neatstotų mūsų šilto bendravimo, dėkingų šypsenų. Man labai pasisekė, – įsitikinęs genujietis, savo studentams ne kartą parvežęs lauktuvių iš gimtojo karšto.

Močiutės išmintis

Kaune jo tėvynainių netrūksta, bet Alessandro daugiausia bičiuliaujasi su lietuviais. Nors lietuvių kalbos dar gerai neišmoko, paprašytas ką nors pasakyti lietuviškai neužsikirsdamas ima berti rišlius sakinius.

„Be vargo lietuviškai susikalbu parduotuvėje, restorane. Tačiau Kaune galima lengvai išsiversti kalbant tik angliškai. Kai čia atvažiavau, be galo nustebau, kad nemažai kauniečių moka ir italų kalbą", – sako jis.

Tačiau anksčiau jam, kaip ir daugumai jo tautiečių, užsienio kalba buvo sunkiai įkandamas riešutėlis.

„Italijoje 10 metų mokykloje mokiausi anglų kalbos, bet neišmokau, nors gaudavau gerus pažymius. Prasilaužti padėjo studijos užsienyje. Atsirado daugiau progų kalbėti, o tai būtina, norint išmokti kalbą", – sėkmės paslaptį žino Alessandro.

Tiems, kurie nori lengviau įsiminti užsienio kalbos žodžius, jis duoda dar vieną patarimą.

„Mano močiutė kažkada patarė: prieš miegą 10 kartų pakartok 10 žodžių, kuriuos nori išmokti. Atsikėlęs ryte turėtum prisiminti bent pusę jų. Iš tikrųjų man šis patarimas ne kartą padėjo, – tikina Alessandro.

Baisi nuodėmė

„Mokymasis neturi būti kančia", – tvirtina italas, studentus vaišinantis ir savo gaminamu tiramisu. Kartą per mėnesį jis planuoja juos nustebinti net itališkų patiekalų ruošimo pamokėle. Mat po darbo Alessandro mėgsta sukiotis virtuvėje. Jam skaniausi – makaronai su pesto padažu, kurio gimtinė – taip pat Genuja.

Kartais kerta ir cepelinus, nors, pripažįsta, jie didelė našta skrandžiui. Neatsisako ir vietinės picos, tačiau italui kelia siaubą, kaip lietuviai ją valgo.

„Kai klausiu draugų, kodėl ant picos pila kečupą, jie aiškina, kad kitaip valgyti sprangu. Bet juk pica ir turi būti sausa, – juokdamasis gūžčioja pečiais Alessandro. – Iš tiesų Kaune pasitaiko picos, kietesnės už picerijos stalą, bet jei taip pasielgtum Italijoje, tikriausiai išgirstum smerkiančius žodžius: „Važiuok iš čia ir nebegrįžk!". Taigi šitaip gadinti picą – baisi nuodėmė".

Jo nuomone, geros kavos Kaune galima išgerti taip pat ne kiekvienoje kavinėje.

„Kai kur siūlo spalvoto vandens“, – šmaikštauja italas, vertinantis stiprią espreso kavą.

Mitų griovėjas

„Man važiuojant į Lietuvą, pažįstami stebėjosi: „Kaip ten gyvensi tarp šaltų, uždarų lietuvių?“ Įsitikinau, kad tai – mitas“, – sako jis, apgailestaudamas, kad Italijoje tebėra gajus įsitikinimas, jog vyrai iš Rytų Europos – agresyvūs ir linkę girtauti, o moterys – nepatikimos gražuolės, ieškančios turtingų meilužių. Vyresnio amžiaus italai iki šiol nenutuokia, kur žemėlapyje ieškoti Lietuvos, daugelis mano, kad visi gyventojai kalba rusiškai.

Alessandro stengiasi laikytis atokiau nuo italų, armijomis traukiančių į Lietuvą. Tuoj paaiškina priežastį.

„Dažnai tai būna tų pačių gandų apie lietuves prisiklausę sekso turistai. Girdžiu, ką jie kalba, ir man dėl jų būna gėda", – neslepia.

Jis įsitikinęs, kad svečiai turi elgtis kaip svečiuose – gerbti valstybę, į kurią atvažiavo.

„Dabar esu Lietuvoje ir laikausi šios šalies taisyklių, tai tikrai nėra sunku“, – tvirtina Alessandro.

Šokas dėl šiukšlių

Iš vaizdingos Ligūrijos atvykusiam užsieniečiui Lietuva atrodo graži. Tačiau jam skaudu, kad lietuviai netausoja gamtos. Stebisi matydamas, kaip makulatūra atsiduria prie bendrų atliekų, nors netoli stovi konteineris perdirbamam popieriui.

„Praėjusią vasarą buvau prie Drąseikių karjero. Mane ištiko šokas, kai pamačiau, kokie ten šiukšlių kalnai. Žmonės maudėsi, užkandžiavo ir nieko nesutvarkę išvažiavo. Tądien susimąsčiau: gal mano nuomonė apie lietuvius pernelyg gera? – svarsto Alessandro. – Be abejo, šiukšlinama ir Italijoje, tačiau ten žymiai daugiau gyventojų“.

Jį ypač sukrėtė, kaip Kauno centre buvo keičiamas vieno pastato asbesto stogas.

„Darbininkai dirbo nesilaikydami saugos taisyklių. Jie lupo ir metė šiferį tiesiai ant šaligatvio, keldami dulkių debesis. Kenkė ne tik sau, bet ir praeiviams, – stebisi aplinkosaugai neabejingas pašnekovas. – Italijoje keičiant asbesto stogą pastatas būtų aptvertas kelių šimtų metrų spinduliu. Gal Lietuvoje žmonės nežino, kad asbestas gali sukelti vėžį? Apie tai parašiau laišką kelioms valdžios įstaigoms, bet atsakymo nesulaukiau.“

„Zaldžirio“ gerbėjas

„Mano mergina šaiposi, kad kraustausi iš proto dėl komandos, kurios net pavadinimo negaliu padoriai ištarti", – kikena Alessandro ir tardamas „Žalgiris" užstringa. „Zaldžiris", – pakartoja jis.

Užteko arenoje pamatyti vos vienerias Kauno „Žalgirio" rungtynes, pajausti užkrečiamą sirgalių vienybę, kad taptų krepšinio fanatiku.

„Kol negyvenau Lietuvoje, man krepšinis net nepatiko. Domėjausi futbolu, vandensvydžiu. Dabar arenoje būnu beveik per visas „Žalgirio" rungtynes", – pasakoja naują aistrą atradęs italas. Jo mėgstamiausi krepšininkai – Paulius Jankūnas ir Artūras Milaknis.

Beveik dviejų metrų ūgio Alessandro pats galėtų žaisti krepšinį, bet niekada nebandė. Stebėdamas įtemptą kovą aikštėje taip įsijaučia, kad iš jo lūpų ima sprūsti itališki keiksmažodžiai.

„Iš manęs turbūt būtų prastas krepšininkas, todėl geriau žiūrėsiu, kaip žaidžia kiti", – šypteli jis.

Širdyje lietuvis

Jei italas pasiūlo susitikti po 20 minučių, vadinasi, mažiausiai po vienos valandos. Tačiau įpročio smarkiai vėluoti Alessandro jau atsikratė.

„Lietuvoje tapau ramesnis. Jei pavėluoju, daugiausia penkias minutes. Bet paskaitose visada būnu laiku, – patikina. – Laiku važiuoja ir Kauno viešasis transportas, todėl yra puikus".

Burbantiems kauniečiams jis siūlo išbandyti Italijos autobusus ir traukinius, kurie, regis, niekada nesilaiko tvarkaraščio.

Alessandro Kaune nenuobodžiauja ir laisvalaikiu: eina į klubą, kiną, čiuožinėja ant ledo. Jam patinka, kad mieste daug jaunimo.

„Žinoma, pasiilgstu savo tėvų, brolio ir sesers. Aplankau juos kelis kartus per metus, tačiau šiuo metu grįžti gyventi į Italiją nenorėčiau. Nusivyliau per daug savanaudiškais tautiečiais, tenykšte politika", – atvirai dėsto Alessandro.

Į vaikystės kaimelį šalia Genujos visam laikui jis galbūt sugrįžtų tik po 25 ar daugiau metų.

„Aš žinau, kas yra Vasario 16-oji, ką Lietuvai reiškia Kovo 11-oji. Pernai dalyvaudamas eitynėse Laisvės alėja žiūrėjau į vyresnių žmonių veidus ir mąsčiau, ką jiems teko išgyventi. Širdyje tapau lietuviu, – sako jis.