Nenusakomo amžiaus

Praėjusių metų balandį Kauno fotografijos galerijoje apžiūrėdama fotomenininkės Monikos Požerskytės parodą "100 metų kartu", nesilioviau stebėtis.

"Šiai senjorai tikrai šimtas metų?" – pirštu bedžiau į besišypsančią žilagalvę, pasidabinusią gintariniais karoliais. Paėjusi vos kelis žingsnius į šoną darsyk aiktelėjau – senolis tamsiai mėlynu kostiumu ir dama su netikrų perlų vėriniu taip pat perkopė šimtą?

"Greičiausiai mes esame susidarę klaidingą įspūdį, kaip išties turi atrodyti šimtamečiai", – matydama kas sekundę besimainančią mano veido išraišką, šyptelėjo parodos autorė.

Praėjusią savaitę Kauno įvairių tautų kultūrų centre susitikusi su Antanina dar kartą įsitikinau, kad kalbėdama apie ilgaamžius M.Požerskytė tąkart neklydo. Elegantiškai įsitaisiusi oda trauktame minkštasuolyje, į mane žvelgė impozantiška raudonplaukė, kuriai drąsiai būčiau braukusi mažiausiai dvidešimt metų nuo šimto turimų.

"Taip, man tiek metų. Moterys neretai save jaunina, negi manote, kad aš save sendinčiau? Jei norite, galiu parodyti tapatybę liudijančius dokumentus", – nusijuokė be kelių dienų šimtametė, didesnę atkarpos dalį nuo Laisvės alėjos ir Savanorių prospekto sankirtos įveikusi pėstute.

Visi keliai – į Kauną

Ant kėdės padėjusi rankinę, ponia Antanina atsilošė ir sunėrė rankas. Kavos mandagiai atsisakė.

"Vėliau ir silpnos", – aromatingu gėrimu A.Gribanova nepiktnaudžiauja dėl pernelyg aukšto kraujospūdžio, o saldainius į šalį stumia, nes mieliau nei juos retkarčiais renkasi ką nors sūraus arba aštraus. Saldėsių atsisakiau ir aš – vietoj jų mėgavausi plepios pašnekovės pasakojimais.

"Esu kilusi iš Riazanės gubernijos. Ten pat, Konstantinovo kaime, gimė ir poetas Sergejus Jeseninas. Veikiausiai esate girdėjusi ne vieną jo eilėraštį", – 1919 m. vasario 22-ąją, kai savo riksmu pasveikino pasaulį, prisiminė A.Gribanova.

Vos šešerių Antanina buvo atskirta nuo tėvų ir augo su svetimais žmonėmis. Tiesa, laikui bėgant jie tapo mergaitės kūnu, krauju ir bendrakeleiviais, dėl įdukros Rusiją išmainiusiais į Lietuvą.

Paklausta, kokie vėjai ją atnešė čia, ponia Antanina dirstelėjo į nespalvotas nuotraukas, paskleistas ant stalo, ir iš jų ėmė dėlioti prisiminimų mozaiką. Joje – vidurinės mokyklos išdaigos, studijos Rusijoje, kur paskaitų metų iš variklio gausmo reikėjo spręsti, koks lėktuvas skrodžia dangų, ir karinį konfliktą, prasidėjusį 1939-aisiais.

"Kad ir kiek kur keliavau, galutinė stotelė visuomet buvo Kaunas", – drauge su vyru Grigorijumi šaknis šiame mieste ji įleido pasibaigus karui, 1946-aisiais.

Meilė iš pirmo žvilgsnio

Pirštais perbraukus vyro atvaizdą nuotraukoje, Antaninos lūpų kampučiai kilstelėjo aukštyn, o akys suspindo kaip pirmąją pažinties dieną.

"Tai atskira istorija", – širdžiai jautrius prisiminimus budino našlė, su mylimuoju praleidusi pusę amžiaus.

Pasibaigus karui Antanina jau buvo besiruošianti kelionei į namus, kai jos bičiulės įkalbėjo užsukti į vietos šokius. Grigorijų, kuris iki tol vengė panašių vietų, draugai taip pat išsitempė vakaro linksmybių.

Pamatę vienas kitą, jie įsimylėjo, o išvaizdus tankistas netruko paprašyti vadovybės leidimo tuoktis su gražuole Antanina. Santuoka įvyko Šverino mieste, esančiame prie tokio paties  pavadinimo ežero. Ceremonijos metu nuotaka vilkėjo karišką uniformą, skaitė eiles, o prie kukliai dengto stalo taurę už jaunųjų laimę kėlė karininkai su žmonomis.

"Į gimtinę taip ir nebegrįžau. Su vyru keliavau po Vokietiją, Lenkiją, Afriką", – maršrutą, kurį diktavo jos vyro – Rusijos ambasados pasiuntinio darbas, vardijo garbaus amžiaus moteris.

Veikli namų šeimininkė

Galiausiai pora įsikūrė Kaune. Apsigyveno tuometėje S.Nėries gatvėje, kuri vėliau buvo pervardyta V.Putvinskio gatve. Atsisveikinęs su tarnyba Antaninos vyras kone tris dešimtis metų dirbo Kauno politechnikos instituto karinėje katedroje dėstytoju.

Antanina tuo metu augino vaikus ir rūpinosi savo globėja. Mama, kaip ją vadino ir tebevadina pašnekovė, keturiolika metų gulėjo prikaustyta prie lovos, todėl apie darbo dieną, trunkančią nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro, moteris nė negalvojo.

"Padėdavau vyrui. Institute buvau įdarbinta laborante. Be kita ko, turėjau daug visuomeninės veiklos – dainavau, skaičiau eiles", – dirstelėjusi į šalia sėdinčios bičiulės suknelę, A.Gribanova suskubo priminti dar vieną savo aistrą – mezgimą. Vaikai, vyras ir visi artimieji, anot jos, buvo apmegzti nuo galvos iki kojų. Pradedant žieminėmis kojinėmis ir pirštinėmis, baigiant žemę šluojančiais paltais.

Taip, man tiek metų. Moterys neretai save jaunina, negi manote, kad aš save sendinčiau?

"Dabar tik primiršau šį užsiėmimą", – nors virbalus A.Gribanova įsmeigė į siūlų ritinius, jos rankoms reikia veiklos. Moteris nuolat sukasi darže, blizgina namų kampus. Nuolatinis judėjimas, ilgaamžės manymu, yra pagrindinis jos jaunatviškumo recepto ingredientas.

"Ne tik. Ji kiekvieną žodį apgalvos, nieko neįskaudins. Bičiulių gimtadienių nepamirš, sergančius – aplankys", – susižavėjimo veteranų sąjungos ir aktyviausia Kauno klubo "Nadiežda" nare neslėpė pirmininkė Elena Suodienė.

Subūrė bendraminčius

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A.Gribanova buvo viena tų, kurie aktyviai puoselėjo mintį suburti Kaune gyvenančius rusus.

"Klubas buvo reikalingas tam, kad neprarastume savo identiteto", – pirmininkė skaičiavo, kad pirmieji treji metai klubui buvo aukso amžius. Kauno miesto savivaldybė skyrė finansinę paramą "Nadieždos" ansambliui, todėl atlikėjai galėjo rengti koncertus ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos kampeliuose.

Viskas pasikeitė, kai mieste atsirado rusų kultūros centras "Mokslas-Šviesa", vadovaujamas buvusios garsios Kauno valstybinio muzikinio teatro solistės Tatjanos Vilčinskienės. Didžioji dalis "Nadieždos" narių perbėgo į naująjį centrą.

"Klube liko ištikimiausieji su Antanina priešakyje", – pastarosios atsidavimu džiaugėsi E.Suodienė. Ištikima "Nadieždai" senjora liko ir iki šių dienų. Dalyvauja klubo vakaronėse, koncertuose ir yra pagrindinė rėmėja. Už prieraišumą ir paramą klubo nariai jai atsako tuo pačiu.

"Po koncerto solistams išdaliju po rožę, o jie jas sudeda į puokštę ir atiduoda Antaninai. Žiūrėk, vakaronės metu kas nors ją pakviečia valso į salės vidurį", – E.Suodienė žvelgė į ilgaamžę, kuri su pasimėgavimu klausė jai skirtų liaupsių.

Švęs kelias dienas

Vasario 22-ąją ponia Antanina šventė gimtadienį. Netrūko norinčių pasveikinti šimtametę,  o popiet drauge su veteranų sąjungos nariais ji sėdo prie stalo "Metropolyje".

Puošniai apsirengusi, plaukus susukusi į kuodą, su vėriniu, žiedu, rausvomis lūpomis ir tokiais pat skruostais, bet be auskarų. Jų ilgaamžė niekada nenešiojo. Net ir tuos, puoštus deimantais, kuriuos kadaise dovanojo mylimas vyras, Antanina pardavė.

"Vyrui reikėjo pirkti automobilį, todėl nebuvo pasirinkimo. Kailinių, kuriuos tuo metu turėjau, labiau reikėjo nei brangakmenių", – A.Gribanova darsyk paliudijo, kad turtai jai niekada nebuvo tokie svarbūs kaip moralinės vertybės. Klausydama Antaninos, E.Suodienė linktelėjo galvą.

"Mirus vyrui, daug kas nesuprato, kodėl aš nežiūriu į kitus. Vienintelė Antanina žinojo, ką jaučiu. Pasirodo, jau dvidešimt metų lovoje šalia savęs ji pasidėjusi vyro marškinius, kuriuos kas rytą pabudusi paglosto, – švelniai apglėbusi ponią Antaniną per pečius, E.Sodienė vylėsi, kad sielos sesei artima ne tik jos širdgėla, bet ir kūryba. – Kovo 14 d. surengsime koncertą –  atliksime dainas, kurios labiausiai patinka Antaninai, o aš perskaitysiu poemą, kurią sukūriau jos garbei."