Kvartetas „Vasarėlė“: veiksmingiausi – kantrybė ir pokalbiai

Lemtingi žodžiai

Kvartetą Sigita pamini neatsitiktinai. Su vyru Viktoru juodu susipažino giedodami Kauno arkikatedros bazilikos chore. Lemtingi buvo tuomet draugėms pasakyti Sigitos žodžiai, kad tekės tik už to, su kuriuo sekmadieniais už rankų susikabinusi galės eiti į šv.Mišias.

Taip ir buvo. Ne tik ilgus metus drauge bažnytiniame chore giedojo, bet  ir šoko sportinius šokius. Vėliau šią tradiciją perėmė Jakaičių vaikai – aštuonmetė Rugilė ir šešiametis Lukas.

Sigitos vyras Viktoras yra IT projektų vadovas. Jo pasaulis – programavimas, kompiuteriai ir visi techniniai dalykai, kurių žmona, sako, visai nesuprantanti.

„Laimei, kad grįžęs namo tėtis su mumis šneka gimtąja lietuvių kalba“, – šmaikštauja žmona ir džiaugiasi, kad turint tokį vyrą namuose dėl technikos problemų nekyla: veikia ir telefonai, ir televizoriai, ir buities prietaisai.

Anot Jakaičių draugų, Lukutis iš pažiūros – tikra tėčio kopija, dukrelė Rugilė – mamos. Šią vasarą ji baigs Simono Daukanto progimnazijos antrąją klasę.

„Kai žiūriu į Rugilę, joje matau save. Jei pastebiu, kad kažkas dukroje ima mane erzinti – žinau, kad pirmiausia turiu atsigręžti į save, nes ji – tikras mano veidrodis“, – išmintingai svarsto mama.

Rugilė labai kūrybinga – dainuoja, piešia, šoka. Bet didžiausios kūrybinės aistros užverda tuomet, kai jau turi eiti į lovą miegoti. Tuomet reikia pabaigti iliustruoti neseniai pradėtą knygą, paruošti pamokas, paplepėti su tėvais, pažaisti su broliu ir pan. „Režimas – mums tikras iššūkis“, – prisipažįsta Rugilės tėvai, žinantys jo naudą augančio vaiko psichikos sveikatai.

Visiška Rugilės priešingybė yra nepasėda Lukas, kurio mėgstamiausia veikla – visur bėgti. Judrus, kaip ir jo mašinytės, kurių turi visą kalną.

Susižavėjo aromaterapija

Baigusi vokiečių kalbą ir sociologiją Sigita tik iš dalies liko ištikima įgytam diplomui. Šiuo metu ji dirba rinkodaros specialiste socialinėse dirbtuvėse „Amatų laboratorija“, kur padeda neįgaliesiems realizuoti jų gaminamus odos gaminius. Kita vertus, daugybę valandų paroje jos mintys sukasi apie kitą veiklą – aromaterapiją, kurios gerbėja prieš keletą metų tapo labai netikėtai.

„Sykį, užėjusi pas Lukučio krikšto mamą į svečius, jau koridoriuje užuodžiau labai malonų kvapą. Įėjusi į kambarį pamačiau garintuvą, iš kurio gardžiai kvepėjo kažkokiais eteriniais aliejais. Draugė papasakojo, kad tuos aliejus dar naudoja ir vaikams sveikatinti. Jei suskaudo pilvuką, pamasažuoja aliejuku – nereikia gerti cheminių vaistų“, – pirmą pažintį su „Young Living“ kvapais prisimena Sigita, aromaterapijai tuomet nusprendusi suteikti antrąjį šansą. Kadaise jau buvo kažką panašaus bandžiusi, bet nesulaukė norimo efekto.

Sigita sako, kad neatsiejama žmogaus geros savijautos dalis yra stiprus imunitetas. Kadangi mamos visada pirmiausia galvoja apie savo vaikus, prieš einant Rugilei, Lukui į mokyklą ar darželį, ji įmasažuoja vaikams tam tikro aliejuko į padukus. Vakarais Jakaičių atžalos jau laukia nesulaukia nugaryčių masažo, kuris nuramina ir padeda greičiau užmigti.

Ilgainiui tai tapo kasdieniais šeimos ritualais, o Sigitai – puikia motyvacija tęsti savo kvapų karjerą toliau.

„Girdėdavau mamas šnekant, kad savaitei nuveda vaiką į darželį, o paskui dvi savaites sėdi su juo namie, nes vaikas serga. Mano vaikai buvo sveiki“, – aiškina aromaterapijos edukatore pradėjusi dirbti S.Petrokaitė-Jakaitienė.

Pasak jos, iš pradžių vyras Viktoras labai atsargiai stebėjo, kaip čia jo žmona su tais mažais kvapų buteliukais raganauja. Dabar, matydamas pokyčius, jau pats paprašo patepti skaudamą vietą raminamuoju aliejumi ar duoti lašiukų, kai nerimsta gerklė, galva.

Sigita vadina save tikra kvapų fanatike. „Visada domėjausi nišiniais kvepalais, turėjau begales įvairių rūšių kvapų mėginukų. Bet dabar, susipažinusi su natūraliais eteriniais aliejais, kvėpintis sintetiniais-spiritiniais kvepalais jau nebegaliu: greitai nuo jų įsiskausta galva“, – prisipažįsta moteris, mėgstamiausio kvapo šiuo metu neturinti.

Kadangi jos lentynoje – daugiau kaip 200 rūšių skirtingų eterinių aliejų ir jų mišinių, ilgai negalvodama ji kas rytą ima tą buteliuką, prie kurio atveda vidinė nuojauta.

„Šiuo metu, kai pasaulyje dedasi tokie dalykai, iš rankinuko jau nebeišsiimu raminančių, atpalaiduojančių kvapų. Be jų, dar mėgstu rožės aromatą, kvapiųjų kanangų, levandų, citrusinių, spygliuočių kvapus“, – vardija Sigita ir sako, kad mėgstamų kvapų sąrašą dar galėtų tęsti ir tęsti.

Kai jautiesi gerai su saviškiais, kai tavęs nespaudžia namų sienos – karantinas leido tai patirti, kai gera su visais apsikabinti, drauge pasimelsti, tai ir yra laimė.

Padėkoti už praėjusią dieną

Paprašyta papasakoti apie savo šeimą, vaikų auklėjimo principus Sigita dvejoja. „Kažin ar esu tobula mama? – tepasako ji. – Iš prigimties buvau sau labai reikli, daugelyje sričių – ir labai preciziška, tad man nelengva. Ko reikalauju iš savęs, to paties noriu išsireikalauti ir iš vyro, vaikų“, – prisipažįsta pašnekovė ir priduria, kad savigrauža dėl tobulos mamytės reputacijos jai irgi būdinga.

Kai tik turi laisvo laiko mintims, mėgsta save ne tik pagirti, bet ir paplakti: kad per mažai laiko leidžia su vaikais, kad nemoka į juos tinkamai įsiklausyti ir pan. „Jei pakeliu balsą, tai žinau, kad paskui visą vakarą gailėsiuosi“, – atvirauja ji.

Anot Sigitos, dažniausiai balsą kelti tenka būtent vakare. „Kai reikia valytis dantis ir eiti miegoti, pas mus ima virti tarsi antras gyvenimas: vaikai užsimano valgyti, žaisti dviese (nors iki tol pykosi), skaityti knygeles ir t.t. Labai sunku gražiuoju susitarti“, – sako mama.

Ji apgailestauja, kad dėl išbalansuoto dienos ritmo iš dalies kalti ir juodu su vyru: dažnai grįžta namo vėlai vakare, mat lanko mišrų jaunimo chorą „Exaudi“, savaitgaliais gieda Kauno šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčioje.

„Prieš miegą mes su vaikais turime tradiciją sukalbėti vakaro maldeles. Einame su vyru į vaikų kambarį (jie jau būna lovelėse) ir drauge kalbame vaikišką Angelo sargo maldą, „Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“. Nepamirštame sukalbėti ir maldelės už mirusius. Taip visuomet prisimename Anapilin išėjusį senelį. Paskui tiesiog savais žodžiais dėkojame Dievuliui už praėjusią dieną ir įvykius joje“, – pasakoja Sigita.

Gydantys apsikabinimai

„Pastebėjau, kad mūsų šeimoje geriausiai veikia kantrybė ir pokalbiai. Bet pokalbis įmanomas tik tada, kai nurimsta emocijos“, – sako pašnekovė. Ėmusi sukti galvą, kaip nuraminti greitai užsiplieskiančius vaikus, Sigita netikėtai atrado apsikabinimų galią.

„Kai ėmėme praktikuoti apsikabinimus, gyvenimas ėmė sparčiai keistis į gerąją pusę. Jei kažkas nesiseka, ima pyktis, liūdesys, kviečiu vaikus kuo dažniau per dieną apsikabinti. Paskui, garui išėjus, jau galime ir kalbėtis“, – aiškina mama.

Su vaikų ožiukais ji bandė kovoti ir naudodama minusų sistemą. Jei per savaitę vaikai surinkdavo dešimt minusų, penktadienį negaudavo teisės atidaryti saldainių banko, kuriame visą savaitę kaupdavo gautus saldainius. Pradžioje sistema veikė, bet paskui tėveliai pamatė, kad saldainių vaikai vis tiek iš kažkur susižvejoja.

„Todėl savo auklėjimo sistemą dar tobuliname“, – reziumuoja pašnekovė ir sako, kad ir jiems su vyru dar reikia daug ko išmokti. Labiausiai – kantrybės.

„Pasitaiko tokių situacijų, kai sūnus iš karto nepaklauso. Tuomet ir tėvams sukyla pyktis – kaip čia dabar kiaušinis vištą moko?! Jei mūsų kantrybės taurė tą dieną dar būna neišsemta, gražiai išsiaiškiname. Bet jei visi pavargę – ojojoj… Ypač griežtas šiuo klausimu yra Viktoras. Tėčiui atrodo, kad pasakė, ir šventa“, – juokiasi Sigita, bandanti moteriškai išlaviruoti. Tai akimirkos, kuriomis pro Jakaičių šeimos kaminą ima virsti juodi nesantarvės dūmai... Laimei, abu žino, kad prie vaikų tarpusavio santykių aiškintis nevalia ir kad to, ką vienas pasakė, kitas viešai paneigti jau negali.

Močiutės parama

Kas prižiūri vaikus, kai juodu su Viktoru būna choro repeticijose? Tame pačiame name, toje pačioje laiptinėje, tame pačiame aukšte, gyvena iš Jonavos atsikrausčiusi Sigitos mama Aldona.

„Mes juokaujame, kad mano mama yra mūsų kasdienė močiutė, o vyro tėvai – išeiginiai seneliai. Pas juos važiuojame per šventes į svečius, o pas močiutę Aldoną vaikai ruošia ir namų darbus, ir drauge gamina valgyti“, – pasakoja Sigita, labai dėkinga savo mamai už vaikų edukaciją.

Močiutė juos išmokė ir gėles sodinti, ir mišraines pjaustyti, ir namus tvarkyti. Veikliai mamai tai didelė parama. Juk aromaterapijos edukatorė kartais turi vykti į užsienį, dalyvauti seminaruose, konferencijose, vakariniuose renginiuose.

Paklausta, kaip dalija savo dieną darbui ir vaikams, Sigita susimąsto. Teisinga dalyba čia labai svarbi, tad tos matematikos nuolat tenka mokytis.

„Noriu būti gera tiek darbe, tiek ir namuose. Ir to gerumo reikia čia ir dabar: negaliu laukti, kol vaikai užaugs. Stengiuosi savaitgaliais rečiau imti telefoną, nesėsti prie kompiuterio. Esu įsipareigojusi savo komandos nariams, tad reikalų pasitaiko ir vakarais, ir savaitgaliais. Dėl tų netobulų dalybų dažnai sulaukiu priekaištų ir iš savo vyro, bet nenuleidžiu rankų: juk kiekviena nauja diena yra vis nauja proga mokytis ir išmokti“, – užtikrintai kalba ji, atgaivos nuo darbų ieškanti namų jaukume, o kartais įsikraunanti teigiamos energijos ir iš bendraminčių.

Mėgsta keliauti po Lietuvą

Viena smagiausių Jakaičių šeimos tradicijų – pasiruošti naminių spragėsių ir visiems drauge žiūrėti penktadienio filmą.

Atšilus orui, šaunusis ketvertukas mėgsta keliauti automobiliu po Lietuvą, aplankyti pasirinkto regiono apžvalgos bokštus, kitas vaikams įdomesnes vietas. Ypač smagu jiems buvo dalyvauti akcijoje „Surink Lietuvą“. 2018 m. vasarą startavęs magnetukų projektas sukėlė tikrą audrą tarp keliautojų mėgėjų.

„Ne išimtis buvome ir mes. Per porą vasarų apvažiavome Lietuvą ir surinkome visą magnetinį jos žemėlapį“, – didžiuojasi turistinių-pažintinių kelionių entuziastė, kurios vyras puikiai sudėlioja maršrutus.

Dar vienas visų mylimas hobis – pasivaikščiojimai po Kulautuvos pušynus. Vaikai mėgsta čia iškylauti, tėveliai – pagerinti nueitų žingsnių rekordus. „Grynas miško oras labai gerai perkrauna mintis“, – džiaugiasi tėvai.

Laisvalaikiu – šokiai ir dainos

Kadangi nėra namų be dūmų, juos pora priima labai sąmoningai – kaip pamokas. Paskui susitaiko ir skuba šokti arba dainuoti. Štai sportinius šokius Jakaičiai šoko net ketverius metus, o kai kėlė vestuves – visus svečius nustebino originaliu jaunųjų šokiu. Gimus vaikams tėvai šokti liovėsi – užtai jų pomėgį perėmė Rugilė su Luku, dabar šokantys „Kaspino“ klube.

„Kai gimė vaikai, savo malonumui pasilikome tik choro repeticijas, nes ten ir susipažinome“, – pasakoja Sigita, kurios abu tėveliai irgi buvo choristai. Dainavo Jonavos „Azoto“ gamyklos chore.

Mergaitė leido vakarus tėvų repeticijose, paskui ėmė lankyti dainingą Jonavos parapijos jaunimo grupelę, baigė muzikos mokyklą. Atvykusi studijuoti į Kauną, pati ėmė vadovauti Studentų koplyčios chorui, giedojo Kauno arkikatedroje bazilikoje, kur ir susipažino su Viktoru.

Sigita nemano, kad dainavimas bažnyčios choruose kur kas labiau sustiprino jos tikėjimą, nors tiki, kad choro bendruomenė praturtino jų gyvenimą ne tik muzika, bet ir dvasiniais praregėjimais. „Tikėjimo kelionę pradėjau nuo vaikystės. Ypač stiprus ir imponuojantis buvo tėvelio pavyzdys. Bet sąmoningą ir gyvą tikėjimą atradau jau gerokai vėliau, studijų metais, leisdama laiką su tikinčiu jaunimu“, – prisipažįsta ji.

Velykų laukimas

Velykų laukimas Jakaičių kvartetui – ypatingas laikas. Dar stipriau jį padeda išjausti dainavimas chore, ruošiant liturgines programas Didžiajam penktadieniui, šeštadieniui, Velykų sekmadieniui.

„Kalbamės su vaikais, koks tai laikas, kokia šios šventės prasmė. Bet mažieji labai laukia ir kiaušinių dažymo popietės. Jiems smagu dėlioti žolytes, slėpti jas po kiaušinių lukštais, taip pat lieti vaško ornamentus. Kelerius metus iš eilės bandėme žiūrėti Kristaus kančios filmą (lengvesnį variantą). Po jo vaikams iškilo nemažai klausimų; panoro atsiversti vaikišką Bibliją. Norime, kad Velykos nebūtų tik pavasario, gamtos atbudimo šventė, bet turėtų ir kur kas prasmingesnį krikščioniškąjį aspektą, kuris mūsų šeimai yra be galo svarbus“, – tikina Sigita.

Ar Jakaičiai vadina save laiminga šeima? „Taip, mes laimingi. Bet universalaus laimės recepto neturime. Kai jautiesi gerai su saviškiais, kai tavęs nespaudžia namų sienos – karantinas leido tai patirti, kai gera su visais apsikabinti, drauge pasimelsti, tai ir yra laimė“, – šypsosi S.Petrokaitė-Jakaitienė ir linki kiekvienam atrasti savąją laimės versiją.