Operos solisto A. Jacunsko gyvenimo moto: gyvenk, kad mylėtum

Nuo mažens – prie muzikos

A. Jacunskas gyvena eiliniame Kauno daugiabutyje. Jo buto svetainė išsiskiria paveikslų gausa. Beveik visuose iš jų – KVMT atšvaitai ir pats solistas, jo kolegos.

„Ir to jau nebėra, ir šito... Ir Violeta (Violeta Sagaitytė – aut. past.) prieš porą metų išėjo. 80-mečiai likę tik mes trys. Aš – baritonas ir du bosai – Juozas Malikonis ir Vitoldas Christauskas, – rodo į savo scenos draugus nuotraukose. – Visi susiženijome ir visi išgyvenome su savo žmonomis po 50 metų. Turbūt dėl to visi trys ir esame gyvi?!“ – pokštauja operos solistas, 1966 m. atėjęs į KVMT aktorių paruošimo kursus ir taip pradėjęs savo karjerą teatre.

A. Jacunskas save vadina Šančių vaiku. Vikipedijoje minima artisto gimimo data – 1944 m. rugpjūčio 25-oji – neteisinga.

„Gimiau šiek tiek anksčiau, rugpjūčio 15-ąją. Buvo karas, tėvai bėgo iš Kauno ir, kaip pasakojo, mama tiesiog vežime mane pagimdė, o užregistravo tada, kada galėjo. Taip ir išėjo 25-oji. O ką? Man gerai. Dabar galiu švęsti nuo 15-osios iki 25-osios!“ – juokiasi šmaikštuolis.

Šeimoje Algirdas augo su dvejais metais vyresniu broliu Sigitu. Abu, sako, buvo labiau prie muzikos nei prie sporto, nors tėtis Jeronimas Jacunskas buvo boksininkas, pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados nugalėtojas, vėliau – bokso treneris.

Spektras: A. Jacunskas paruošė daugybę pagrindinių ir epizodinių vaidmenų operetėse, miuzikluose, vodeviliuose. Be darbo teatre, sukūrė epizodinių vaidmenų kine ir televizijos filmuose. / A. Jacunsko asmeninio archyvo nuotr.

Nesuvaldomas judruolis

Algirdas gerai prisimena tėvo žodžius, kad to, ko išmoks pas jį treniruotėse, šiukštu, nenaudotų blogiems tikslams. Tiek savo sūnums, tiek auklėtiniams J. Jacunskas akcentuodavo, kad tikras vyras turi mokėti pats apsiginti ir apginti savo širdies damą. Kitiems tikslams, anot jo, boksas neskirtas.

„Trylikos metų buvau liesas ir aukštas – maždaug 1,80 m. Na, koks iš manęs galėjo būti boksininkas? Joks. Tačiau gyvenau nuo seno garsiame Šančių rajone, todėl apsiginti privalėjau išmokti“, – šypsosi Algirdas, į muštynes su Šančių vaikėzais nesivėlęs, bet ir į sportą rimtai nežiūrėjęs.

„Jau gerokai vėliau esu nokautavęs vieną karininką, kuris lindo prie mano panos. Žinojau, kaip ir kur duoti, bet tuo nesinaudojau“, – aiškina garsaus boksininko sūnus, kuriam visą gyvenimą labiau rūpėjo šokti ir dainuoti, nei muštis ar sportuoti.

Mokytojai anksti pastebėjo, kad berniukas turi gerą balsą, ir pačiam Algirdui labai patiko dainuoti chore, ypač solo partijas. Deja, 7-osios vidurinės direktorius, kuris dar buvo ir istorijos mokytojas, išmetė vaikiną iš mokyklos. Nepadėjo net choro vadovo aimanos, kad kolektyvas be Algirdo pražus. Priežastis? Chuliganizmas.

„Tiesiog buvau beprotiškai judrus. Jei pamoka nepatikdavo, aš iš kapeikų pasidarydavau vartus ir su šukomis futbolą grajindavau“, – mokyklinius laikus prisimena kaltininkas ir priduria, kad kitoje mokykloje, į kurią nuėjo, nebuvo choro, todėl, kiek pasimokęs, išėjo dirbti į statybas.

Šiuo gyvenimo etapu man labai gera žiūrėti spektaklius.

Dievas vedė prie dainavimo

„Nežinau, kaip čia yra, bet Dievas ar likimas man vis pakišdavo įvairių progų, per kurias aš vėl ir vėl grįždavau prie dainavimo. Sykį, kai dirbau toje statybininkų brigadoje, dažėme aktų salę, o ten kaip tyčia repetavo vyrų ansamblis. Dažau ir girdžiu, kad jie neturi antro tenoro. Tai aš priėjau prie vadovo ir padainavau tą partiją“, – pasakoja A. Jacunskas, taip iš dažytojo tapęs choristu.

Kadangi nebuvo baigęs vidurinės, sugalvojo stoti mokytis į Kauno technologijos technikumą, kuris ruošė specialistus ką tik atsidariusiai Kauno dirbtinio pluošto gamyklai.

„O ten – linksmųjų ir išradingųjų klubas (kitaip sakant, KVN). Aš, aišku, – į jį. Ir bac – tampame Kauno čempionais!“ – išraiškingai gestikuliuoja pašnekovas, tąkart už iškalbą ir išradingumą nuo savo valdžios gavęs techniko tyrinėtojo vietą ir 140 rublių atlyginimą, kuris, prisipažįsta, vis tiek nesulaikė jo nuo dar vienos avantiūros.

„Pamačiau „Kauno tiesoje“, kad KVMT rengia aktorių kursus ir nuėjau pamėginti. Gražus sutapimas: 1965 m. gruodžio 18 d. gimė dukra ir tą pačią dieną mane priėmė į KVMT. Skambinu žmonai į gimdymo namus ir klausiu: „Ar jau?“ O ji man kitame laido gale: „Jau! O kaip tave – jau priėmė?“ Algirdas džiaugiasi, kad abu atsakymai tąkart buvo teigiami.

A. Jacunsko asmeninio archyvo nuotr.

Patiko komiški vaidmenys

Kadangi kaip pradedantis solistas teatre gaudavo ne tiek ir daug, žodžio kišenėje neieškantis smarkuolis įsidarbino kavinėje „Orbita“ konferansjė.

„Dirbau restoranų, kavinių pramoginių, estradinių programų režisieriumi, vedėju. Papildomi pinigėliai padėjo išlaikyti šeimą, nes pradinė alga teatre tebuvo 60 rublių“, – aiškina A. Jacunskas ir apgailestauja, kad žmona su vaikais namuose jį matydavo mažai.

Nesigina, kad buvo impulsyvus ir dažnai savo scenos partneres ne juokais įsimylėdavo. „Kaip tiktai naujas vaidmuo – taip širdyje nauji jausmai. Laimė, žmona buvo nepavydi“, – juokiasi jis.

Paskutinis A. Jacunsko vaidmuo, prieš paliekant teatrą, – Namibijos karalius, kurį baritonas gavo serų Eltono Johno ir Timo Rice’o miuzikle „Aida“.

„Visokių vaidmenų esu gavęs – ir admirolo, ir kapitono, ir senatoriaus. Labiausiai man tiko ir patiko komiški: juk ne veltui mokykloje mane vadino Jacu Pajacu. Pradinių klasių mokytoja išsyk pasakė: „Jau tu, Algeli, tai tikrai būsi artistas.“ Būdavo, išeinu prieš klasę atsakinėti, pamirštu, o tada sukuosi iš situacijos taip, kaip moku, – visa klasė leipsta juokais, nors, rodos, nieko juokingo nedarau“, – dalijasi pašnekovas ir rodo į dukros sugalvotą, ant svetainės sienos kabantį fotomontažą, kur jo veidas įkomponuotas į Namibijos karaliaus portretą.

Auksarankis drožėjas

Paklaustas, ką veikia per dienų dienas sulaukęs senjoriško amžiaus, Algirdas rodo į gausias stalo vaišes. Sako, kad šiltuoju metų laiku daug laiko praleidžia savo sode, esančiame už 30 km nuo namų. Rudenį spaudžia sultis iš savo obuolių, pomidorų.

Ten ir namelis, kurį nagingas vyras savo auksinėmis rankomis puoselėja, – vis ką nors gražaus iš medžio išdrožia. Jam padeda sūnus Kęstutis, savo profesiją susiejęs su medžiu.

Dukra Ilona – taip pat į tėtį, tik jau iš kitos – artistiškosios pusės. Baigusi mokyklą norėjo būti aktore, nes augdama daug laiko leisdavo KVMT.

„Tokia, matyt, visų artistų vaikų dalia. Jei tik reikia personažo kokiam vaikiškam vaidmeniui – prašom. Gaila, kad tais metais, kai Ilona baigė mokyklą, akademija rinko ne aktorių, bet televizijos režisierių kursą“, – prisimena Algirdas, šiandien laimingas, kad abiem – tiek dukrai, tiek sūnui – gyvenimas susiklostė palankiai.

Abu sukūrė šeimas, padovanojo seneliui tris anūkes. Tiesa, visos jau suaugusios – seneliui jomis rūpintis nereikia. Todėl šiuo gyvenimo etapu Algirdas laikosi savo mėgstamos dainos žodžių: „Gyvenk, kad mylėtum, mylėk, kad gyventum…“

A. Jacunsko asmeninio archyvo nuotr.

Dviese smagiau

To paties principo, sako, laikėsi ir anksčiau, kai autobuse sutiko savo būsimą žmoną Janiną Veroniką. Tikina, iš karto supratęs, kad toji mergina jam skirta.

„Deja, prieš dvejus metus žmona mane paliko – išėjo amžinybėn“, – atsidūsta vyras ir kiek linksmiau priduria, kad dabar didžiausia meilė tenka teatrui. Ne tik muzikiniam – visokiam.

Turi ir bendramintę Staselę iš Birštono, kuri taip pat yra aistringa teatro mylėtoja. „Dviese smagiau. Yra su kuo po spektaklio ar koncerto filharmonijoje įspūdžiais pasidalyti“, - aiškina buvęs KVMT solistas ir paskleidžia ant stalo šūsnį įvairiausių teatro programėlių.

Džiaugiasi, kad savo teatrą gali lankyti kada tik panorėjęs, o bilietus į kitus renginius perka internetu.

Visokių vaidmenų esu gavęs – ir admirolo, ir kapitono, ir senatoriaus. Labiausiai man tiko ir patiko komiški: juk ne veltui mokykloje mane vadino Jacu Pajacu.

„Kaip ir visi, – rodo į savo darbo stalą, ant kurio pūpso kompiuteris su liečiamu ekranu ir spausdintuvas. – Viskas, ko reikia šių dienų oriai senatvei“, – juokauja ir jau visai rimtai priduria, kad draugę, su kuria kartu lanko teatrus, irgi per internetą susirado.

Teatro magija

Į šių dienų aktorių vaidybą Algirdas žiūri atlaidžiai. „Ar man juos kritikuoti? Pats dvejus metus aktorių parengiamuosius kursus lankiau, tik po dešimtmečio, jau dirbdamas teatre, Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą baigiau“, – savo biografijos faktais dalijasi jis.

Algirdui juokinga, jei kas nors paklausia, kodėl į vieną ar kitą spektaklį eina po kelis kartus. „Mačiau, kaip aktorius vaidino vakar, – aiškina. – Tačiau šiandien jis juk gali vadinti visiškai kitaip?! Dar po metų – vėl kitaip. Taip pat ir žiūrovas – tą patį spektaklį jis gali matyti vis kitaip, su metais atrasti naujų įžvalgų, prasmių.“

Pašnekovas skaičiuoja, kad KVMT išdirbo net 50 metų. „Ilgai... Mano kolega Juozas Malikonis jau nebegaudavo vaidmenų. Danutė Dirginčiūtė – irgi. Violeta Sagaitytė – vieną kitą, o aš variau išsijuosęs“, – truputį giriasi ir mini vienintelius 1974-uosius, kuriais, pagal jo užrašus, vaidmenų negavo.

Kaip KVMT solistas vertina šių dienų teatro bandymus į spektaklius integruoti garsius populiariosios scenos atlikėjus? Pasak A. Jacunsko, Kaunas garsėja kaip operetės žanro pradininkas, tad operetėms, miuziklams, popmuzikantai labai tinka.

Išmanus: neseniai 80-metį atšventęs A. Jacunskas be kompiuterio neįsivaizduoja savo gyvenimo – ir draugę per jį susirado, ir bilietus į renginius nusiperka, ir ištraukas iš vaidintų spektaklių pasižiūri. / R. Rožinskienės nuotr.

Didžiausias įvertinimas

Algirdo svajonė – matyti scenoje daugiau jaunų veidų – išsipildė su spektakliu „Šiaurės žvaigždė“, kuriame jis gavo kareivio radisto Sevos Mamykino vaidmenį ir vaidino drauge su kitais jaunais artistais – Valentinu Čepkumi, Mykolu Rekiu, Vincu Čižausku ir kt.

„Pamenate, sakiau, kad apie 1969-uosius žmonės į spektaklius beveik neidavo, o artistų ant scenos būdavo daugiau nei žiūrovų salėje. Tai štai – į „Šiaurės žvaigždę“, kaip ir „Vienos kraują“, bilietai dingdavo tą pačią dieną. Todėl juos rodydavome net po kelis kartus per savaitę“, – sako solistas, iki šiol prisimenantis savo scenos kalbos dėstytojo Antano Mackevičiaus žodžius: „Aš juokiuosi – publika verkia, aš verkiu, o publika juokiasi… Šitaip reikia vaidinti.“

„Spektaklyje „Šiaurės žvaigždė“, kuriame vaidinau drauge su vyresnės kartos solistu Leonu Stanevičiumi, taip ir buvo. Mes abu verkėme, kad reikia atleisti iš radistės pareigų mergaitę, kuri buvo pasimatyme ir pavėlavo sugrįžti į laivą, o publika leipo juokais. Po spektaklio gavau patį didžiausią įvertinimą iš maestro. Išvydęs, kaip į mūsų raudas reaguoja žiūrovai, jis pasakė, kad dabar ramus gali eiti į pensiją – bus kam jį pakeisti“, – prisimena pašnekovas.

Scenoje krėsdavo pokštus

Vos atėjęs į teatrą Algirdas pareiškė, kad nori būti cirko klounu. Vaidinti taip, kaip vaidina jo dievaitis Jurijus Nikulinas. Nors ne visi iš daugybės vyro sukurtų vaidmenų buvo komiški, linksmi draugų pokštai lydėdavo jį kiekviename žingsnyje.

„Pamenu, man labai nesilaikydavo priklijuoti ūsai, tai grimuotoja juos skeldavo per pusę ir tuomet lipdydavo. Per vieną spektaklį prieina prie manęs V. Christauskas ir tyliai sako: „Algi, nusiimk kairį ūsą. Pagalvojau, kad pamečiau dešinį, tai ėmiau ir paklausiau. „O dabar ir dešinį…“ – juokiasi iš savo patiklumo A. Jacunskas, kuriam ūsus lipdytis tekdavo ne tik teatre, bet ir kine, TV serialuose.

Į klausimą, kur smagiau vaidinti – teatro scenoje ar kino aikštelėje, Algirdas atsako juoku ir filmavimąsi vadina žaidimu. Atkūrus nepriklausomybę, Lietuvoje ėmė rastis pirmieji lietuviški TV serialai.

„Daugelis mano, kad tai buvo „Giminės“, tačiau klysta. Filmavausi aštuoniolikos serijų TV seriale „Tokia Zuzana“, vaidinau mafiozą. Dar teko vaidinti režisieriaus Artūro Ulevičiaus filmuose „Tykusis Džonas“, „Zuzana, negalinti gyventi be bananų“ ir kituose“, – vardija jis.

Patinka būti žiūrovu

Nuotraukų šūsnis jau perversta, kava išgerta, vaišės išragautos. Beliko paklausti, ar tiek darbų kadaise vienu metu dirbęs Algirdas šiandien nepasiilgsta žiūrovų aplodismentų, scenos?

Į mano klausimą vyras atsako šypsena ir kvietimu: ateinantį šeštadienį savo jubiliejaus proga jis ir vėl bus teatre – Johanno Strausso operetėje „Šikšnosparnis“ vaidins kalėjimo prižiūrėtoją Frošą.

Naujasis teatro sezonas dar tik prasideda. Jei Dievas ar likimas ir vėl panorėtų iškrėsti Algirdui pokštą – darsyk pakviesti jį į teatrą?

„Sakyti atvirai? Supraskite mane teisingai, bet šiuo gyvenimo etapu man labai gera žiūrėti spektaklius. Ir mano damai Staselei jie patinka. Paskui dar išgeriame burbuliukų, padiskutuojame apie tai, ką matėme. Džiaugiamės, kad abiejų pensijos nemažos – spektakliams užtenka. Ko daugiau žmogui reikia? Gyvenk, kad mylėtum, mylėk, kad gyventum!“ – galingu balsu uždainuoja jis.