Minint Lietuvos gyventojų masinių trėmimų 70 m. metines Rumšiškių Liaudies buities muziejuje surengtas minėjimas, į kurį atvyko ir šalies vadovė Dalia Grybauskaitė.

Susirinko šimtai žmonių

Apniukusį šeštadienio rytmetį į Liaudies buities muziejų suvažiavo šimtai žmonių – buvę tremtiniai, jų vaikai, anūkai, aukšti šalies vadovai, diplomatai. Visi jie atvyko į Gedulo ir vilties dienos renginį, kurį organizavo Laptevų jūros tremtinių brolija "Lapteviečiai". Pasirodžius Prezidentei D.Grybauskaitei su palyda, ją iškart apspito būrys buvusių tremtinių.

„Šaunuolė, kad su visais bendrauja, išklauso, nusišypso. Miela mūsų Prezidentė“, - braudamasi prie šalies vadovės kalbėjo kaunietė Algimanta Vaicekauskienė. Jos bičiulė Ona Jovaišienė paragino greičiau eiti prie scenos užsiimti vietų ant medinių suoliukų. Ne pirmąkart „Lapteviečių“ renginyje dalyvaujantys kauniečiai atsivežė sulankstomas kėdutes, tačiau dar bent šimtui svečių kalbas ir koncertą teko stebėti stovint.

Prezidentė: mūsų nesunaikino

Šalies vadovė, sveikindama susirinkusiuosius, pabrėžė, kad 70 metų – ilgas laikotarpis, tačiau mes, kaip ir kiekviena tauta turėtume nenugramzdinti užmarštin istorijos faktų, kurie padarė didelės žalos. Tik gyva atmintis gali padėti išsaugoti ištikimybę savo šeimoms, vaikams ir tėvynei.

 „Visi ištremtieji, kurie išgyveno, tai padarė dėl to, kad savo širdyse išsivežė Lietuvą. Lietuva jiems padėjo išgyventi, sugrįžti, - kalbėjo D.Grybauskaitė. – Jūs, sugrįžę, padėjote Lietuvai pakilti. Jūsų vaikai ir anūkai šiandien padeda Lietuvai išlikti laisva. Prisimindami tragišką mūsų istorijos laikotarpį noriu pasidžiaugti, kad niekas negalėjo mūsų sunaikinti. Šiandien matome jaunimą, kuris važiuoja į Sibirą ir prižiūri mūsų tremtinių kapus, turime tremtinių chorą, kuris puikiai dainuoja.“

Prezidentė pasidžiaugė, kad šiandien gyvename laisvoje Lietuvoje ir patys sprendžiame, kaip gyventi, turime tokia valdžia, kokią patys išsirenkame.

 Kentėjo, bet nepalūžo

Minėjime dalyvavęs apaštališkasis nuncijus - arkivyskupas Luigi Bonazzi pasidžiaugė, kad tremtyje žuvusiems lietuviams atminti diena pavadinta ne vien gedulo, bet ir vilties diena.

„Gražu ir prasminga bei gali būti pavyzdžiu kitiems tai, kad Lietuva tragiškų 1941 m. birželio įvykių minėjimą pavadino būtent taip. Įvykių, kuriuos minime, tiesioginių liudininkų lieka vis mažiau, tačiau tautos atmintyje lieka prisiminimai apie masinių trėmimo aukų kančias“, - lietuviškai kalbėjo L.Bonazzi.

Anot jo, viltis nesusijusi su paviršutinišku optimizmu ar nepagrįstais lūkesčiais. Lietuviai pagrįstai tiki, kad Dievas, kiekvieno savo kūrinio orumo saugotojas, globoja ir neleidžia palūžti net pačiose juodžiausiose aplinkybėse.

„Įspūdinga, kad Lietuva, prisimindama didžias savo netektis, greta gedulo iškelia viltį. Todėl šiandien minima ne tik tremties tragedija, bet ir didis tremtinių paliktas liudijimas. Nežmogiškose sąlygose kentėdami didžiulius nepriteklius daugybė žmonių rodė artimo ir tėvynės meilės, pasiaukojimo ir solidarumo pavyzdžius, jų liudijimas yra tikėjimo ir vilties liudijimas“, - pabrėžė L.Bonazzi.

Tikėjimas ir viltis suteikė jėgų gyventi tiems, kurie grįžę namo turėjo iškęsti diskriminaciją ir tolesnius persekiojimus bei buvo pirmose gretose tų, kurie kovojo už šalies nepriklausomybę.

  Kančios, kurių neužmiršo

Brolijos „Lapteviečiai“ pirmininkas Jonas Markauskas sako, kad tremtiniai iškentė įvairiausius nepriteklius, tačiau dėl nieko nesiskundė, tiesiog tyliai ir kantriai mylėjo savo artimą.

„Tarp mūsų sėdi žmonės, kurių plaukai prišaldavo prie jurtos sienų. Jų istorijos – graudžios“, - kalbėjo J.Markauskas.

Buvusi tremtinė Genovaitė Jagelavičienė tolimame krašte už Baikalo praleido dešimtmetį – nuo šešerių iki šešiolikos metų.

„Skaudžiausia buvo kelionė traukinyje, atmintyje įsirėžė badas, šaltis. Paskui, kai tėvai pradėjo dirbti, mūsų šeimos situacija pagerėjo“, - pasakojo G.Jagelavičienė.

Prie Laptevų jūros 19 metų išgyvenęs Romualdas Monkus įsitikinęs, kad jų šeima išgyveno vien dėl to, kad laikėsi visi kartu.

„Daug žmonių išmirė, nes neturėjo maisto. Mes dalijomės paskutiniu duonos kąsniu ir todėl išsilaikėme. Moterys su vaikais, jeigu jas palikdavo vyrai, labai greit numirdavo“, - pasakojo R.Monkus.

17 metų prie Laptevų jūros praleidusi Felicija Melnikienė tremtyje suprato, kad žmogus gali priprasti prie visko, net atsidūręs siaubingoje situacijoje randa būdą išgyventi.

„Duona buvo dalykas, kurį vertindavome labiausiai. Daugelį metų teko gyventi pusbadžiu“, - kalbėjo F.Melnikienė.

Minėjime dalyvavęs generolas Jonas Kronkaitis vylėsi, kad daugiau Lietuvai tokių kančių kęsti nebeteks.

„Esame saugiausioje apsaugos sistemoje ir turime dėti pastangas, kad joje išliktume“, - sakė J.Kronkaitis.

Faktai apie trėmimus

1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties enkavedistai pradėjo masinius lietuvių areštus. Lietuviai ištisomis šeimomis buvo tremiami į Sovietų Sąjungos gilumą, Sibirą.

Per savaitę iš Lietuvos išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Iki šiol tiksliai nenustatyta tikslaus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičiaus.

Žmonės buvo tremiami krovininių traukinių vagonuose.

Iš viso 1941–1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 132 000 žmonių, apie 28 000 iš jų žuvo.

Įvairiose Sibiro vietose tremtiniai buvo verčiami dirbti medkirčių, geležinkelio tiesėjų ir kitus sunkius fizinius darbus. Jiems patiems teko statytis būstus.

Ypač sunki padėtis buvo ištremtųjų į negyvenamas salas Lenos žiotyse, prie Laptevų jūros. Čia tremtiniai turėjo kone plikomis rankomis statydintis jurtas, žemines, barakus.

Birželio 14 d. paskelbta Gedulo ir vilties diena. Šią dieną Lietuvoje minimi tremtyje žuvę lietuviai.