Robertu Tėčiu prisistatantis ugniagesys gelbėtojas dažnai jaučiasi skolingas šeimai

Robertas Šaginas, Kauno priešgaisrinės gelbėjimo valdybos (KPGV) 1-osios komandos vyresnysis ugniagesys gelbėtojas, socialiniuose tinkluose prisistato Robertu Tėčiu. Anot kolegų, jį galima vadinti ir visų apsilankiusių Kauno gaisrinėje studentų, mokinių bei darželių auklėtinių tėčiu, nes Robertui dažnai tenka pabūti gaisrinės gidu.

Vaikus lengva sužavėti

Ugniagesiu gelbėtoju R.Šaginas dirba jau penkioliktus metus. Lygiai tiek pat laiko yra sėkmingai vedęs. "Su ta pačia žmona Inga šeimoje esu tiek pat, kiek ir gaisrinėje", – šmaikštauja 35-erių vyras, drauge su žmona auginantis dešimtmetį sūnelį Tajų, Kauno Montesori mokyklos trečioką.

Roberto Tėčio vardą socialiniuose tinkluose susikūrė pats, kai žmona su mažuoju Tajumi dar gulėjo ligoninėje. Tuomet labai norėjosi pasigirti džiugiu įvykiu, parodyti mažylio nuotraukas giminaičiams.

Paklaustas, kodėl Roberto Tėčio vardas prilipo ir gaisrinėje, vyras šypsosi: galbūt dėl jo vedamų ekskursijų. Svečių KPGV 1-oji komanda turi daug. Čia noriai lankosi mokiniai, darželinukai, studentai, o kartais net įvairios suaugusiųjų organizacijos, darbo kolektyvai.

"Jei nėra iškvietimų ir tuo metu būnu laisvas, vedu jiems ekskursijas. Supažindinu su istoriniais ugniagesių rūmais, mūsų patalpomis, įdomia darbo specifika", – sako neoficialusis Kauno gaisrinės gidas, kurio budėjimų grafike dažnai pasitaiko ekskursijų.

"Iš pradžių maniau, kad tai tik sutapimai (juokiasi), bet paskui supratau, kur čia šuo pakastas, – aiškina R.Šaginas, kuriam gido pareigos visai patinka. – Žinote, kai visą parą budi ir niekas nevyksta, – nuobodu. Tada labai smagu sulaukti svečių, pabendrauti, papasakoti apie savo mėgstamą darbą. Tuomet ir kažką naudingo nuveikęs jautiesi, ir laikas greičiau prabėga", – atviravo jis.

Anot Roberto, vaikus sužavėti lengva. Berniukus dažniausiai domina technika, patalpos, ugniagesių nusileidimo stulpas, kovinė apranga. Ypač džiaugiasi, jei dar leidžiama viską pasimatuoti, apsirengti, apsiauti, pro dujokaukę pakvėpuoti, kad įspūdis apie gelbėtojų darbą būtų kuo tikroviškesnis. Gidas net sireną paleidžia, kurios vieni vaikai išsigąsta, o kiti, vos išgirdę, džiaugiasi, rankomis ploja.

Suaugusiesiems Robertas stengiasi papasakoti daugiau apie techninius dalykus – kaip dirba ugniagesiai, kiek užtrunka vykdami į iškvietimą. "Žmonės labai daug dalykų nežino. Pavyzdžiui, kad gaisrinės mašinoje labai greitai vanduo baigiasi. Jo užtenka vos 3–5 minutėms", – aiškina vyresnysis ugniagesys gelbėtojas, fiksuojantis galvoje faktus, sulaukiančius didžiausios ekskursantų reakcijos.

Ekstremalu: mirčiai į akis R.Šaginui neteko žvelgti, bet adrenalino savo darbe yra prikaupęs.

Svarbu jaustis naudingam

Robertas prisipažįsta, kad ne iš karto pasirinko ugniagesio profesinį kelią. Kadangi jaunystėje turėjo daug energijos, norėjo daug ką išbandyti. Teko ir oro uosto aviacijos saugumo tarnyboje padirbėti, ir dar šen bei ten. Kadangi niekas labai neprilipo, sykį sukluso išgirdęs, kad trūksta ugniagesių gelbėtojų. Nusprendė surizikuoti.

"Kai sumaniau stoti į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą, man buvo gal 20 metų. Daug ką buvau bandęs, bet Kauno gaisrinėje man išsyk patiko. Gal griežta drausmė, tvarka traukė, nes mano tėtis Artūras buvo karininkas, tai ta kariuomenė kraujyje nuo pat vaikystės, matyt, sava buvo likusi", – svarsto R.Šaginas, netikėtai naujame darbe atradęs save.

Ar nebijojo ankstyvos pensijos? Juk pagal mūsų šalyje galiojančius įstatymus ugniagesiai gelbėtojai gali išeiti į pensiją sukaupę 25-erių metų darbo stažą. "Visi mūsų vyrai mėgsta savo darbą ir apie tai niekas kol kas negalvoja", – aiškina Robertas, skubantis į tarnybą kas ketvirtą parą. Likusias dienas jis irgi netinginiauja – dirba statybos sektoriuje.

Robertas sako, kad visi darbai, kuriuose jaučiasi naudingas, jam patinka. "Anksčiau žmonės mus vadino gaisrininkais, bet juk mes nekeliame gaisrų, priešingai – juos gesiname, tad logiškiau būtų vadinti mus ugniagesiais. Ir dar gelbėtojais. Mat jei kažkam reikia pagalbos ir neaišku, ką kviesti, žmonės skambina mums. Ar buto durys užsitrenkė, ar koks medis ant kelio užvirto, mašinos susidūrė, ar vėjas nupūtė stogo konstrukciją, nutraukė elektros laidus – ugniagesiai gelbėtojai skuba į pagalbą", – pasakoja Robertas apie savo darbą.

Anksčiau žmonės mus vadino gaisrininkais, bet juk mes nekeliame gaisrų, priešingai – juos gesiname, tad logiškiau būtų vadinti mus ugniagesiais.

Sveikas baimės jausmas būtinas

Ar pasitaiko keistų iškvietimų? Anot pašnekovo, visko būna. Skambučių iš pradžių sulaukia Bendrasis pagalbos centras, koordinuojantis gelbėtojų veiksmus. Pasitaiko ir juokingų situacijų. Sykį vyresni kolegos Robertui pasakojo, kad gavo iškvietimą, jog varna medyje. Lyg ji turėtų būti kažkur kitur. Iš pradžių visi smagiai iš žinutės pasijuokė, o paskui išsiaiškino, kad varna susižeidusi sparną ir įstrigusi medyje. Teko gelbėtojams nelaimėlę iš ten ištraukti.

Kartais būna ir nepagrįstų pranešimų. Robertui su kolegomis yra tekę važiuoti gesinti gaisro, nes kaimynams pasirodė, kad dega butas. Nuvykusi į vietą ugniagesių komanda rado romantiškai prie žvakės liepsnos besiglaustančią porelę. "Žmonėms pro langą ta mirguliuojanti žvakės liepsna priminė ugnį, tad nutarė nedelsti ir pranešti mums", – juokiasi gelbėtojas ir sako, kad neįmanoma patikrinti tokių skambučių pagrįstumo.

Jo žodžiais tariant, gavę iškvietimą ugniagesiai gelbėtojai turi įsivaizduoti blogiausią scenarijų ir reaguoti žaibiškai. Kartais dėl to patenkama net į kurioziškas situacijas. Tarkim, kaimynui paprasčiausiai prisvyla puodas, o gesinti gaisro suvažiuoja visas pulkas ugniagesių su autokeltuvu, policija, greitoji. "Kaip ir sakiau, visada ruošiamės blogiausiam scenarijui", – aiškina pašnekovas, per penkiolika darbo metų išbandęs įvairiausios pagalbos rūšis.

"Ir gyvūnus gelbėjau, ir žmones po avarijos iš automobilio salono traukiau, ir gaisrus gesinau, ir nuvirtusius medžius nuo kelio traukiau, ir sprogmenis saugojau", – vardija R.Šaginas. Pasirodo, jei žmonės netyčia randa sprogmenį, ugniagesiai turi juo pasirūpinti, kol atvyks išminuotojai, jei prireikia, ir išminuotojus dar palydi į vietą, kur sprogmenys padaromi nekenksmingi.

Paklaustas, ar pats turi baimės jausmą, Robertas nesutrinka. Sako, kad visi ugniagesiai turi sveiką baimės jausmą, kuris moko lemiamu momentu neprarasti atsargumo. Mirčiai į akis dar nežiūrėjęs, bet adrenalino per ilgus darbo metus prisikaupė.

"Įlindus į degantį namą, kur tvyro milžiniškas karštis (kartais net iki 700 °C), ima trūkti oro. Specialūs kostiumai nuo karščio saugo, bet, patikėkite, gaisre būna karščiau, nei sėdint karščiausioje pirtyje", – juokauja R.Šaginas, turintis ieškoti ugnies židinio apsirengęs specialia uniforma. Ar daug ji sveria? Anot pašnekovo, nemažai – su kvėpavimo aparatu apie 20 kg.

Didžiuojasi tėčio darbu

Paklaustas apie šeimą, Robertas šmaikštauja, kad vadina save šeimos galva, o žmoną, kuriai tenka rūpintis buitimi ir sūnumi, kol Robertas budi gaisrinėje, – kaklu. Vyro pasirinkimą būti ugniagesiu gelbėtoju ji palaiko, bet, jei kur gatvėje išgirsta sireną, visuomet pagalvoja apie Robertą: ar jam viskas gerai.

Sūnus Tajus pelnytai galėtų būti vadinamas Roberto pavaduotoju gaisrinėje. "Jis tiek daug apie ją žino, kad, prireikus, turbūt laisvai surengtų už mane ekskursiją. Bent jau savo bendraamžiams tai tikrai", – didžiuojasi tėtis.

Kai Robertas budi, Tajus dažnai skambina, klausinėja, ar jau teko vykti į iškvietimą ir kam nors padėti. Jis nori nuotraukų iš įvykio vietos. "Sūnus turi išmanųjį telefoną, tad visuomet prašo atsiųsti nuotraukų iš įvykio vietos, kurių dažniausiai neturiu kada padaryti, – juokiasi Robertas tėtis, – juk dirbu!"

Kol dar nebuvo karantino, sūnus į gaisrinę atvykdavo dažniau. Jam smagu būdavo tiek prie vieno stalo su vyrais pasėdėti, jų kalbų pasiklausyti, tiek ir arbatos drauge išgerti. Smagu Tajui ir ugniagesių aprangą pasimatuoti, ir į sunkius batus įšokti – vis žiūrėdavo, kiek priaugo, gal jau tinka?

"Mėgstamiausias užsiėmimas buvo nučiuožti ugniagesių nusileidimo stulpu", – dalijasi sūnaus įspūdžiais Robertas ir aiškina, kad ugniagesiai nuolat turi palaikyti gerą fizinę formą. Antraip nespės per 45 sekundes po sirenos apsirengti, o per vieną minutę (gavus iškvietimą) išvažiuoti pro vartus.

Robertas juokiasi, kad šiuo metu didžiausia dešimtmečio svajonė – dirbti gaisrinėje drauge su tėčiu. "Sąmoningai to nesiekiu. Man svarbiau, kad sūnus rastų savo kelią ir būtų laimingas", – linki tėtis, nuo penkerių metų vežiojantis Tajų į sportinės gimnastikos treniruotes.

Savas: Tajus tiek daug žino apie gaisrinę, kad prireikus galėtų vietoje tėčio surengti ekskursiją.

Mėgsta sportuoti drauge

Laisvadieniais abu vyrai dažnai sportuoja drauge. Pradeda namuose, paskui važiuoja į mišką bėgti kroso. Anot Roberto, tas sportinis bendravimas abiem labai svarbus, nes metai bėga, o paauglystė artėja.

"Jei nerasi bendros kalbos dabar, kas gi bus paskui? Noriu savo pavyzdžiu sūnui įrodyti, kad reikia gyventi sveikai. Kitaip nieko nebus", – aiškina aktyvų laisvalaikį mėgstantis Robertas.

Kai prie vyriškos kompanijos prisijungia ir žmona Inga, trijulė leidžiasi į žygius. Jei su sūnumi būna tik dviese, mina dviračių pedalus ir būtinai renkasi ilgesnes trasas – ugdo ištvermę. Savaitgaliais, jei Robertas nedirba, šeima keliauja. Visi trys mėgsta žingsniuoti pažintiniais takais. Tajui labai įdomu ne tik vietinės įžymybės, bet ir faktas, kiek kilometrų trijulė įveikė, mat dešimtmetis be galo mėgsta iššūkius.

"Net turime atskirą terminą – aktyvalaikis. Taip vadiname laiką, aktyviai praleistą drauge", – aiškina pašnekovas, į tėvystę (kaip ir į ugniagesių gelbėtojų darbą) žiūrintis labai atsakingai.

Tėvystė – nesibaigiantis mokslas

Kol Tajus dar buvo mažesnis, Robertas skaitydavo specialią literatūrą apie vaikų auklėjimą. Ir dabar domisi viskuo, kas tinka sūnaus amžiui. "Juk tėvystė – nesibaigiantis mokslas", – sako tėtis, norintis, kad sūnus ne tik prie kompiuterio sėdėtų. Geriausias būdas to pasiekti – būti gyvu pavyzdžiu. Tad Šaginų šeimoje dažnai būna ir skaitymo valandėlių.

Paklaustas, kaip pavadintų savo auklėjimo metodą, R.Šaginas juokiasi, kad jų šeimoje tvyro demokratija. Vadinasi, Tajus gali daryti viską, ką nori, bet tik tam tikrose sveiko proto ribose. Berniukas turi ne tik laisvių, bet ir atsakomybių, apie kurias pamiršus ar peržengus nustatytas ribas, būna tam tikrų padarinių.

Robertas atvirauja, kad kai kuriuos darbus, duotus atlikti Tajui, jiedu su žmona įvertina ir pinigais, taip mokydami sūnų taupyti, neišlaidauti. Tajus net turi savo sąskaitą banke, kurią papildydamas savo uždirbtais pinigėliais labai didžiuojasi. Bausmių Šaginai nepraktikuoja.

"Matote, jei kažką ne taip padarai, patingi, užmiršti – tave išsyk atsiveja padariniai", – aiškina tėtis, pratinantis sūnų prie bendrųjų gyvenimo dėsnių, kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį, kaip ir kiekviena priežastis – savo padarinius. "Jei nepadarei darbų – nebus ir pramogų", – sako jis, taip ugdantis sūnaus sąmoningumą.

Kalbėtis šeimoje – svarbiausia

R.Šaginas atvirauja, kad savaitgaliai jų šeimoje, kai nereikia budėti gaisrinėje, – ypatingi. Tuomet vyrai gamina pusryčius ir neša Ingai į lovą. Robertas prisipažįsta, kad abu su sūnumi labai mėgsta gaminti. Ir picas kepa, ir sriubas gardžias verda. Kartu dar ir pasišneka vyriškai.

Jei negamina, tuomet užsiima vyriškais rankdarbiais. Šiuo metu, artėjant šalčiams, vyrukų planuose – pagaminti lesyklėlę ir pritvirtinti ją namo balkone. Beje, žiemos Šaginai laukia dar ir dėl kitko: visi labai mėgsta slidinėti lygumų slidėmis Ąžuolyne. Šią atrakciją sugalvojo Roberto tėtis, dabar dažnai lydintis sūnų ir anūką. Vaikystėje jis Robertą auklėjo ne griežtai, bet, sūnaus žodžiais tariant, teisingai. Tėčio išmintį ugniagesys gelbėtojas dabar pritaiko ir savo šeimoje: "Svarbiausia, – sako jis, – kad tarp šeimos narių būtų vienas kito palaikymas ir supratimas, bendravimas, kalbėjimasis."

Kas jau kas, bet Robertas su Inga moka įvertinti laiką, praleistą drauge, nes dažnai šeimos šventes – gimtadienius, Velykas, Kalėdas ir kt. – tenka praleisti atskirai.

"Tai bene vienintelis mano darbo trūkumas, nes kartais, kai vyro ir tėčio labiausiai reikia, aš negaliu būti kartu. Dėl to dažnai jaučiuosi skolingas šeimai, – prisipažįsta R.Šaginas ir pasidžiaugia draugiška atmosfera darbo kolektyve. – Kadangi ketvirtadalį gyvenimo su vyrais praleidžiame kartu, esame vieningi kaip kumštis."



NAUJAUSI KOMENTARAI

gaisrinykas

gaisrinykas portretas
nezinau kam jis skolingas bet man tai tikrai ne

Lieka skaityti

Lieka skaityti portretas
Kad tokia graži darni šeima su tokiu supratingu ir išmintingu tėčiu - - - - - taip ir toliau!!!

Anonimas

Anonimas portretas
geras straipsnis
VISI KOMENTARAI 3
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių