Meno kūrinių vertinimas – dar iki galo neišnaudota verslo niša. Klaipėdietis keramikas ir galerijos savininkas Isroildžonas Baroti jau keliolika metų užsiima meno kūrinių vertinimu ir pataria kolekcininkams, kurie jų patys perspektyviausi pelningai investicijai.

Unikali verslo niša

Tadžikų tautybės I.Baroti Klaipėdoje gyvena jau 22 metus. Galeriją uostamiestyje menininkas įkūrė 1992 m.
Kai buvusioje Tarybų Sąjungoje prasidėjo perestroika, žmonėms, turintiems verslo gyslelę, suteikta daugiau laisvių. Tada tokie žmonės pradėjo kažką kurti.

"Tuo metu su draugais svarstėme, kad ir mes turime ką nors daryti. Aš – menininkas, jie – kitų sferų specialistai. Nusprendėme kurti bendrovę. Pats užsiėmiau tik menais, nes nesu nei statybininkas, nei vadybininkas. Nusprendėme steigti meno galeriją", – pradžią prisiminė I.Baroti.

Skambiu pavadinimu galerija "Baroti" įsikūrė XVIII a. statytame Klaipėdos senamiesčio fachverkiniame pastate.
Pirmajame aukšte nuolat vyksta parodos, tačiau esą kai kurios jų – edukacinio pobūdžio ir didžiulio pelno nekrauna.

"Prieš 15 metų pradėjo atsirasti pirmieji kolekcininkai, kurie domėjosi profesionaliu menu ir siekė investuoti į meno kūrinius. Tad mes ir ėmėme ieškoti kūrėjų darbų, kurie būtų tinkami šiam tikslui. Mūsų praktika parodė, kad tokios investicijos į meną pasiteisina. Prieš penkerius metus už 3 tūkst. litų pirktų paveikslų vertė dabar išaugo iki 10 tūkstančių", – pasakojo I.Baroti.

Kolekcininkai greitai suprato šių investicijų naudą, nes nė vienas bankas tokių palūkanų neduoda.

I.Baroti neslėpė, jog pradžia buvo nelengva, reikėjo daugybės pastangų, kol pagaliau meno kūrinius perkantys žmonės suvokė, kokia puiki tokia investicija.
Isroildžonas teigė, kad su kolekcininkais daugiau dirba jo žmona Andželika, o jis pats nemažai laiko skiria savo paties kūrybai.

Įžvelgia būsimas žvaigždes

Pasaulyje yra populiarūs meno aukcionai, kuriuose paveikslai parduodami už milijonus. Kai kam kyla klausimas, kodėl už V.van Gogho, P.Picasso ar S.Dali kūrinius mokami tokie milžiniški pinigai?

Vakarų pasaulyje tokie klausimai beveik nepateikiami. Žmonės žino, kad tokių kūrinių vertė kasmet auga.

"Mes gi kolekcininkams padedame atsirinkti. Pavyzdžiui, matome, kad jaunas dailininkas turi perspektyvą ir jo darbai ateityje neabejotinai bus vertingi, matome, kad jis tobulės, o ne laikinai sužibėjęs dings iš Lietuvos kultūros arenos", – dėstė I.Baroti.

Kai kurių menininkų perspektyvos matomos plika akimi.
Pavyzdžiui, vilnietis Vilmantas Marcinkevičius – vienas žymiausių ir įsimintiniausių Lietuvos neoekspresionistų – pakviestas tapyti Danijos karališkosios šeimos portretus. Šio autoriaus darbai turi perspektyvą investicijoms, įsitikinę ekspertai.

"Jį ėmėsi globoti viena Danijos meno galerija, kurios savininkas įsigijo nemažai V.Marcinkevičiaus darbų ir yra pats suinteresuotas, kad jo turimų paveikslų vertė kiltų. Tad stengiasi šiuos meno kūrinius populiarinti", – teigė I.Baroti.

Ne visi liks istorijai

Tačiau I.Baroti pripažino, jog yra tokių kūrėjų, kurių darbus įsigyti, tikintis, kad jų vertė ateityje išaugs, yra rizikinga. Yra tokių darbų, kurie neturi komercinės vertės, nėra gilūs savo esme.

Nutapoma nemažai paveikslų, kurie gražūs, efektingai atrodo, bet patirtis byloja, kad tai vienadienis talento žybsnis menininko, kuriam nelemta išgarsėti.

Teigiama, kad labai svarbu aktyviai dalyvauti parodose, ne tik tapyti, bet ir populiarinti savo darbus.

Pasak galerijos savininko, kuo daugiau autorius dalyvauja parodose, tuo daugiau šansų jam įsitvirtinti komercinėje meno rinkoje.

"Turime pavyzdžių, kaip kai kurių dailininkų darbai tarsi ištirpsta istorijoje. Tokius stengiamės įžiūrėti iš anksto, nes investuoti į jų darbus beprasmiška, jų vertė, kaip bebūtų gaila, nekyla. Mums tenka atskirti grūdus nuo pelų. Turime tam gebėjimų, nes mokėmės meno istorijos, patys kuriame. Dirbame ne tik su Klaipėdos, bet ir su visos Lietuvos menininkais", – teigė I.Baroti.

Mėginantys įsitvirtinti dailininkai siekia darbų originalumo. Yra tokių, kurie piešia ne iš natūros, kaip įprasta šiuo metu, o patys sugalvoja siužetą, turi savo filosofiją, mintis perteikia simboliais.

"Kai pernai Vilniuje vyko meno mugė, pamatę vieno klaipėdiečio darbus profesoriai buvo nustebę, kad dar kai kas dirba tokiu stiliumi. Jo darbai nedings iš istorijos. Tačiau reikia, kad tuos darbus kas nors propaguotų. Nes jei menininkas to nedarys, jis liks beveik nežinomas ir bus jau ne menininkas, o tik amatininkas", – mano I.Baroti.

Teigiama, kad yra kūrėjų, kurie patys sugeba savo darbus parduoti. Tačiau tie, kurie tokių savybių neturi, turėtų samdyti vadybininkus arba dirbti su meno galerijomis.

"Vilniuje menininkai puikiai moka savo darbus pristatyti, periferijose situacija – prastesnė. Klaipėdos menininkai yra pasyvesni nei sostinėje. Problema ta, kad čia yra mažai jaunų kūrėjų. Visas menas yra Vilniuje, nes ten yra sąlygos siekti karjeros. O čia reikia labai daug dirbti, kad kas nors pripažintų", – teigė I.Baroti.

Aukciono analogas

Baroti galerijoje yra savotiškas meno aukcionų analogas, kur investuoti į meno kūrinius ketinantis žmogus ateina patarimo pas meno žinovus.

"Ateina ir tiesiai šviesiai sako – aš noriu ne šiaip papuošti interjerą, o kad po kelerių metų mano investicijos atsipirktų. Tada pasiūlome kelių autorių darbus. Tačiau paprastai klientas perka tokius kūrinius, kurie ir jam pačiam patinka. Savo darbą stengiamės atlikti labai sąžiningai, nes Lietuva maža, prarasti klientų pasitikėjimą yra nesunku ir mūsų paslaugų niekam nebereikės", – pabrėžė I.Baroti.

Labai daug galerijų yra Vilniuje, kur daugiau menininkų nei Klaipėdoje ir verslininkai žymiai plačiau užsiima investicijomis į meno kūrinius.

Padėti žmonėms investuoti į meną – rimtas verslas. Pastaruoju metu kolekcininkų bumas auga, daugiausia tai Lietuvos piliečiai, tačiau yra ir užsieniečių.

Remia kūrėjus

Esą ne paslaptis, kad yra nemažai dailininkų, kurie nepajėgūs patys įsigyti drobės, kitų būtiniausių tapybos priemonių.

Tokiu atveju galerijų savininkai tampa mecenatais jauniesiems kūrėjams. Padeda įsigyti tapybos reikmenų, vėliau jų darbus vežioja į parodas, taip pat į užsienį, siekia juos parduoti.

"Taip, toks momentas yra, mes ne tik siekiame uždarbio, tenka skirti lėšų ir kitiems dalykams. Taip pat ir dailininkų rėmimui. Tokia praktika įprasta ir Vakaruose", – pripažino I.Baroti.

Jau keletą metų Baroti galerija vežioja menininkų darbus po periferiją, kur rengiamos trumpos kelių dienų parodos. Jos labai populiarios vietos bendruomenėse.

Komercinės naudos iš to nėra, tai – edukacinis sumanymas, kuriuo siekiama supažindinti su uostamiesčio menininkais.

"Kuriantis žmogus retais atvejais labai daug uždirba iš kūrybos, tačiau išgyventi iš to galima. Tik svarbu skelbti žinią apie savo darbus, tada ir jų vertė kyla. Vakariečiai perka meno kūrinius, bet jiems svarbios ir garsios autorių pavardės. Tačiau bet kuriuo atveju menas turi būti geras", – tvirtino I.Baroti.

Kur dingsta van goghai?

XIX a. antroji pusė Vakarų Europoje buvo dosni puikių dailininkų, tačiau išgarsėjo tik nedidelė jų dalis.
Pavyzdžiui, gyvas būdamas Vincentas van Goghas nepardavė nė vieno savo paveikslo.

Po jo mirties maždaug 100 paveikslų kolekcija atiteko dailininko broliui, kurią pusvelčiui visą nupirko vienas kolekcininkas. Jo vadybinis nuopelnas yra tas, kad pasaulis pagaliau išgirdo V.van Gogho vardą ir pamatė jo darbus, kurie šiandien kainuoja pasakiškus pinigus.

"Kasmet įvairias dailės mokyklas Lietuvoje baigia keli šimtai profesionalių menininkų. Kur jie yra? Iš jų iškyla tik du trys van goghai. O kur visi kiti? Reikia daug dirbti, kad būtų galima išgyventi iš savo profesijos, ir be galo svarbu populiarinti savo darbus", – pabrėžė galerijos savininkas.