Iš tolimo Archangelsko krašto kilusi Jelena Listopad, Klaipėdoje suradusi savo meilę, čia įsišaknijo ir tapo išmanančia apie jūrą ir jūreivystę žurnaliste. Apsigyvenusi Žemaitijos kaime žurnalistė gegužės pradžioje į Klaipėdą visada išsiruošia kelioms dienoms: paminėti Pergalės dieną ir atšvęsti profesinę šventę.

Tėvai neišleido iš namų

– Klaipėdiečiai jus pažįsta kaip jūrine tematika rašančią žurnalistę. Ar dirbti tokį darbą buvo jūsų svajonė?

– Visai neseniai suskaičiavau, kad būtent šiemet sukanka 40 metų, kai dirbu spaudoje. 1973 m. milijoniniame mieste prie Volgos upės – Samaroje vietos laikraštyje pradėjau dirbti korektore. Šiame mieste baigiau pedagoginį institutą. Nuo mažumės svajojau tapti žurnaliste ir turėjau visai realią galimybę studijuoti žurnalistiką, nes miesto konkurse laimėjau pirmą vietą ir galėjau gauti nukreipimą. Priežastis, kodėl taip neatsitiko, banali – tėvai neišleido. Tiesiog mokyklą pradėjau lankyti būdama šešerių, todėl ją baigiau šešiolikos. Tėvų akimis buvau pernelyg jauna palikti namus. Bet mokykloje nedirbau nė dienos. Pusmetį buvau korektorė, o po to tapau korespondente žinybiniame laikraštyje labai juokingu pavadinimu „Už reguliarų reisą“.

– Iš ko mokėtės žurnalisto darbo?

– Savo žurnalistinio darbo pradžioje išgyvenau tikrą šoką. Tebebuvau visiška naujokė, kai redaktorius išvažiavo atostogauti. Sako: „Jei gerai elgsiesi, parvešiu kriauklę iš Juodosios jūros“. Mane paliko visam mėnesiui ir rašyti, ir redaktoriauti, ir atsakingąja sekretore dirbti. Mokiausi iš klaidų. Pamenu, redaktorius išbraukia kokį gabalą ar pakeičia žodį kitu, o aš bėgu klausti – kodėl. Tai, kaip ir ką jis man aiškino, buvo puikiausia mokykla.

Pribloškė apelsinai vitrinoje

– Esate kilusi iš tokio tolimo krašto. Kaip likimas jus atvedė į Klaipėdą?

– Tiesiog mano ir mano pirmosios meilės Aleksejaus Listopad seneliai gyveno toje pačioje vietovėje. Taip vasarą abu viešėdami pas senelius, būdami 15-kos, ir susipažinome. Kelerius metus susirašinėjome. Pamilome vienas kitą. Kai man sukako 18-ka, jis pakvietė mane pas save į svečius. O jis su tėvais gyveno Klaipėdoje. Mama mane išleido pas tetą į Vilnių. Būdamas žavingas jaunuolis Aleksejus įkalbėjo tetulę mane išleisti į Klaipėdą. Ji, žinoma, pristatė manęs prižiūrėti draugę.

– Ar patiko Klaipėda?

– Tai buvo neišdildomas įspūdis. Kaip dabar pamenu, labiausiai pribloškė du dalykai. Ėjome su drauge iš stoties pagrindine gatve ir daržovių parduotuvės vitrinoje pamatėme apelsinus. Sustojome ir negalėjome patikėti, kad jie – ne muliažai. Įėjome į vidų ir iš kvapo supratome – tikri. Tai buvo neįtikėtina. Antras įspūdingas dalykas buvo pasivaikščiojimas vakarėjančiu miestu. Snigo, žibintai K.Donelaičio aikštėje, visa tai buvo panašu į pasaką. Tas vaizdas privertė pamilti miestą.

– O paskui jūs susituokėte ir apsigyvenote Klaipėdoje?

– Panašiai. Po poros metų susituokėme, mums gimė dukra Ania, bet keletą metų dar gyvenome pas mano tėvus Samaroje. Anyta pakvietė mus į Klaipėdą, ir mes atvažiavome.

Redakcijoje – kaip šeimoje

– Kokio darbo tikėjotės Klaipėdoje?

– Kadangi aš dainuodavau džiazą, maniau, kad „Meridiane“ įsidarbinsiu dainininke. Vienas pažįstamas nuvedė, muzikantai paklausė, kaip dainuoju ir jau buvome sutarę, kad jie mane ima. Bet būtent tuo metu tuometėje „Tarybinėje Klaipėdoje“ reikėjo stilistės, todėl kaip mokytoja, taip ir dainininke netapau. Jau po savaitės dirbau laikraštyje.

– Ar sprangi buvo žurnalisto duona?

– Mano vyras buvo laisvas menininkas, todėl man teko ne tik išlaikyti šeimą, bet ir už jo dirbtuves bei darbo priemones mokėti. Būdavo gauna algą, grąžina skolas ir dar dešimt rublių lieka neatidavęs. Stiliste nedirbau, reikėjo rašančių žmonių. Pradžioje mane paskyrė į partijos gyvenimo, o netrukus – į sunkiosios pramonės skyrių. Buvau jauniausia redakcijos darbuotoja. Žurnalistai tada sėdėjo tokiuose sutrešusiuose namukuose priešais dabartinį apygardos teismą. Jie buvo apkūrenami krosnimis, grindys – visiškai sudilusios. Paskui persikėlėme į suremontuotą pastatą šalia tuometės spaustuvės. Gyvenome kaip viena šeima. Buvo didžiulis džiaugsmas dirbti įdomų, mėgstamą darbą ir bendrauti su labai įdomiais žmonėmis.

– Kokie ryškiausi prisiminimai iš tarybinio laikotarpio darbo miesto laikraštyje? Pažinojote ne vieną to meto žurnalistikos korifėjų.

– Vytautas Bajoras buvo mano antrasis žurnalistikos ir gyvenimo mokytojas. Su juo sėdėjome viename kabinete. Mūsų kabinetas buvo lankomiausias, nes tik pas mus buvo galima rūkyti. Jis ne tik mokė mane rašyti, bet ir gyvenimo išminties suteikė. Mano vyras buvo bohemiška asmenybė. Išėjęs pirkti vaikui pieno, galėdavo grįžti namo po trijų parų. Kartą darbe raudodama V.Bajorui pasakiau, kad skirsiuosi. O jis paklausė, ar turėsiu, kur išeiti ir pamokė kentėti, nes savo kampo tada dar neturėjau. Jis buvo labai tėviškas žmogus. Labai mylėjo mūsų šeimą, kviesdavo į svečius, vadindavo vaikais.

Bendradarbiai – asmenybės

– Pažinojote ir legendinį fotografą Albiną Stubrą.

– Be abejo. Pusrūsyje jis buvo įsirengęs savo laboratoriją, kur nuolat rinkdavomės paplepėti ir ne tik. Mane, kaip jauniausią, dažniausiai siųsdavo pirkti degtinės. Labai drovėdavausi: kaip čia mergina ir degtinę perka. Pamenu, kaip su A.Stubra rengėme reportažą apie pirmąjį lėktuvų reisą iš Palangos į tuometį Leningradą. Įsiplepėjome su pilotais ir jie pasiūlė drauge skristi. Mane taip pagavo azartas, kad jau buvau belipanti trapu. Atsipeikėjau tik, kai A.Stubra sugriebė už rankos ir paklausė: „Gal išprotėjai?“ Turiu unikalią nuotrauką, kur Albinas įsilipęs į medį kažką fotografuoja. Jo įkurtuvių metu pamenu pirmą kartą supratau, ką reiškia gerti būriškai, kai ratu siunčiama taurelė.

– Galima suprasti, kad gyvenimas čia buvo įdomus, o žmonės – ryškios asmenybės.

– Net labai. Čia tiek išgyventa! Buvau jauna ir nors ir iš didelio miesto, bet provincialė, labai drovėdavausi, kai kas nors pasakydavo kokį riebesnį žodį. Parausdavau, apsiašarodavau, išbėgdavau iš kabineto. O vyrai tai žinojo ir neretai tyčia erzindavo. Vėliau „apsišlifavau“. Atsakingasis sekretorius Sergejus Šataila buvo pasakotojas, vis prisimindavo karą, kaip jie vadavo Vengriją ir miestą Sekešfekešfarą. Visada maniau, kad tai pokštas, o visai neseniai perskaičiau, kad toks miestas tikrai yra. Dažnas bendradarbis turėjo pravardę. Beje, Janinai Zvonkuvienei prilipusią „Zvonkutės“ pravardę aš sugalvojau.

– Būta, ko gero, ir anekdotinių situacijų?

– Prisipažinsiu, man buvo blogai dėl darbo drausmės, vėluodavau. Pamenu, kartą ateinu į darbą gerokai vėliau nei reikia, o viršininkas manęs jau gal dešimt kartų ieškojo. Viena bendradarbė pamokė, kaip išsisukti. Nuėjau pas vadovą ir pasakoju, kad labai audringą meilės naktį su vyru turėjau, todėl pramigau ir jėgų visai neturiu. Didžiulei mano nuostabai, viršininkas užjautė, įpylė konjako ir namo išleido. Turiu prisipažinti, kad panašiai ne kartą pasiteisindavome. Bet vėliau už drausmės nesilaikymą buvau pažeminta iki stilistės. Tada išėjau iš „Tarybinės Klaipėdos“ į savaitraštį „Lietuvos jūreivis“. Ten penkiolika metų dirbau atsakingąja sekretore, o vėliau ir redaktore.

– Tačiau žurnalisto darbas – ne tik linksmybės ir pokštai.

– Tikrai ne. Rašėme rimtomis temomis. Neretai tekdavo įrodinėti, kad nepaisant jauno amžiaus, galiu ir aštriai rašyti. Kai grįžau į redakciją po penkiolikos metų darbo savaitraštyje, teko nemažai kovoti už jūrininkų teises. Apibendrintai galiu pasakyti, kad žurnalisto darbas yra ne tik įdomus. Jis yra sunkus, alinantis ir labai atsakingas. Be to, jis teikia didžiulio adrenalino bei moralinio pasitenkinimo. Dabar šis darbas yra gerokai kitoks nei buvo prieš porą dešimčių metų. Šiandien – tai jaunų profesija, tačiau jiems dažnai trūksta išminties bei žinių, o tai yra patyrusių žmonių stiprioji pusė.

Kaime rado savo rojų

– Ar jūsų šeimos nariai pajuto mamos ir žmonos trūkumą namuose?

– Pajuto ir net labai. Vaikai dažnai turėdavo pasirūpinti savimi. Antrą kartą ištekėjau prieš trisdešimt metų už jūrininko, susilaukėme sūnaus Nikitos. Ne kartą buvo, kad vaikai paruošdavo namus tėčio sutiktuvėms iš reiso. Aš amžinai prapuldavau darbe. Manau, kad ir geros įtakos esu jiems padariusi. Pavyzdžiui, skonį gerai literatūrai jie gavo iš manęs. Džiaugiuosi, kad užaugo padorūs ir protingi žmonės.

– Kilusi iš tolimo nuo Lietuvos krašto, čia gyvenusi tik mieste, prieš keletą metų persikėlėte į atokų kaimą. Kaip jums ten sekasi ir kaip vietos žmonės jus priėmė?

– Mano vyras Andrejus yra be galo darbštus. Grįžęs iš jūros jis negali tiesiog gulėti ar švęsti sugrįžtuvių. Kai kilo mintis įsigyti savo sodybą, vyras turėjo mane įkalbinėti, o ne priešingai. Jis viską daro, meistrauja, krapštosi, čia yra jo visas pasaulis. Senosios Įpilties kaime esame vieninteliai rusai. Kartą išgirdome, kad apie mano vyrą kaimynai sako: „Nors ir rusas, bet toks darbštus“. Esu kilusi iš krašto, kurio niekas nebuvo okupavęs, todėl žmonės ten nesugadinti, nepaveikti svetimų kultūrų, o tai reiškia – labai paprasti, nuoširdūs. Dabar gyvename tokioje pat aplinkoje. Įsivaizduojate, jeigu mano kaimynai porą dienų manęs nesutinka, skambina ir klausia, ar viskas gerai. Malkų sausų pasiūlo. Buvo krosnis sugedusi – kaipmat sulaukiau pagalbos.