Klaipėdoje esančio restorano „Araratas“ savininkas armėnas Garnikas Kazarianas neslėpė – Velykas jo tautiečiai švenčia labai panašiai kaip lietuviai. Tik tądien ant jų stalo atsiranda išskirtinis patiekalas – saldus plovas.

Nevalgo to, kas buvo gyvas

„Šiais laikais turbūt nebėra žmonių, kurie pasninkauja visas 40 dienų, bet bent jau paskutiniąsias kelias dienas stengiamės laikytis tradicijos nevalgyti nieko, kas buvo gyvas. Kaip ir lietuviai, marginame kiaušinius, tik mūsų raštai kitokie. Ant svogūnų lukštais dažytų margučių raižome vynuogių kekių ar lapų, granatų motyvus“, – į malonius prisiminimus pasinėrė G.Kazarianas.

Pasirodo, armėnai tradiciškai Velykoms gamina saldų plovą. Jam reikia ryžių, sausų vaisių, graikiškų riešutų ir lydyto sviesto. Ant jo pakepinami vaisiai, kapoti riešutai ir visa tai užpilama ant virtų ryžių.

Tradicinis armėnų velykinis patiekalas – savo sultyse su gardžiais prieskoniais troškintos žuvys.

Labiausiai šiai progai tinka karališkieji upėtakiai bei sykai.

Armėnijoje ant velykinių pietų stalo būtinai turi būti kuo daugiau daržovių ir prieskoninių žolių.

Į bažnyčią – su gaidžiu

Gruzinė Žužuna Toleikienė iš savo 70-metės mamos Zarvard išgirdo, kad Gruzijoje per Velykas svarbiausias yra raudonas kiaušinis. Ypatinga spalva gaunama iš daigintų kviečių.

Gruziniškos Velykos neapsieina be paplotėlių iš pupelių, o velykinis gėrimas ruošiamas iš kelių rūšių vynų, sulčių, medaus. Šaltas patiekalas gaminamas iš virtos vištienos, sultinio bei riešutų.

„Gruzijoje Velykos yra šventė, kai žmonės išeina į lauką. Skirtingai nei Lietuvoje, tai ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės šventė. Visi, ką sutinki, vaišinami margučiais, saldumynais, ypatingas dėmesys skiriamas vaikams. Tą dieną būtinai lankomasi kapinėse, ant artimųjų kapų paliekamos ne tik žvakės, bet ir margučiai, – savo tėvynainių papročius prisiminė Ž.Toleikienė. – Žinau, kad Velykų rytą žmonės, važiuodami į bažnyčią, ima ir gyvūnus: vištą, gaidį, avelę. Juos kartu su šventintomis žvakėmis neša eidami velykinėje procesijoje aplink bažnyčią. O parsivežę namo, skerdžia ir gamina iš jų velykinius patiekalus. Avies skerdimas ir patiekalų gaminimas iš jos tampa tikru ritualu bei šventės dalimi.“

Gieda tamsoje ir eina į kapines

Ne ką mažiau įspūdingi Velykų papročiai Vokietijoje. Klaipėdoje ne vienerius metus gyvenanti vokietė Marija Luiza Knechtel yra kilusi iš Hesseno žemės.

Čia Velykų apeigos prasideda dar ketvirtadienį. Tą dieną paprastai dažomi kiaušiniai. Vašku ant jų užrašomi linkėjimai apie draugystę, meilę, pavasarį, tada kiaušiniai dažomi dažais.

Toks margutis su sentimentaliais žodžiais primena meno kūrinį ir tampa brangiausia velykine dovana, kuri paprastai laikoma namuose, kol sudūžta.

Kai kuriose Vokietijos vietovėse vyksta jomarkai, kurių metu mokoma marginti kiaušinius, jų galima įsigyti.

„Velykų rytą mūsų krašte įprasta eiti į kapines, ten vyksta trumpos pamaldos. Tada visi žmonės eina į bažnyčią, kur laikomos mišios. Tačiau įspūdingiausios yra Velyknakčio pamaldos ir šventos mišios. Pradžioje bažnyčioje būna beveik tamsu, žmonės meldžiasi ir gieda. Naktį į šventovę įnešama šventa ugnis. Tada nuo jos žmonės prisidega žvakes ir šia ugnimi pasidalija su greta besimeldžiančiais. Giedamos linksmos velykinės giesmės. Po pamaldų šalia bažnyčios vietos žmonės dalijasi margučiais, duona, vynu. Po ilgo pasninko tai tikros vaišės", – pasakojo M.L.Knechtel.

Moteris teigė, kad sode arba netoli namų miške suaugusieji paslepia margučius, o vaikai jų ieško. Tai savotiškos varžybos, laimi tas, kuris randa daugiausia kiaušinių.

Šventei kepami avytės ir zuikučio formos sausainiai. Kai kuriose vietovėse gyvas paprotys prie bažnyčių deginti didelius laužus. O kalnuotose vietovėse mediniai ratai aprišami šiaudais ir padegti paleidžiami riedėti nuo kalno.

"Merginos ankstų rytą turėtų eiti praustis prie šaltinių ar upelių. Tikėta, kad tada veidas bus skaistus“, – velykines subtilybes atskleidė M.L.Knechtel.

Siunčia snieguolės laiškus

Klaipėdoje žmoną radęs danas Niels Hansenn pasakojo, kad laukiant Velykų ketvirtadienį ir penktadienį visoje šalyje parduotuvės nedirba.

Šeštadienį, kai tradiciškai marginami margučiai, parduotuvės atveria duris, bet pirmąją ir antrąją Velykų dienas taip pat niekas nedirba.

Tradiciškai Velykų pietums patiekiami avienos patiekalai. Stalą puošia ėriuko formos kepiniai ir dekoratyvinės avyčių figūrėlės.

Stalą įprasta puošti geltonomis lelijomis, o namai dabinami geltonai žydinčių krūmų forsitijų šakelėmis, ant jų kabinami margučiai.

N.Hansenn pasakojo, kad Danijoje populiaru prieš Velykas brangiems žmonėms siųsti vadinamus snieguolių laiškus.

Tai iš popieriaus iškirpti karpiniai, papuošti piešinėliais bei ornamentais, kartais į tokį laišką įdedamas ir pirmosios pavasario gėlės – snieguolės žiedelis.

Be to, ant jų užrašomi eiliuoti palinkėjimai. Vietoj parašo dedama tiek taškų, kiek siuntėjo varde ir pavardėje yra raidžių.

Gavęs tokį sveikinimą žmogus turi atspėti, kas jam atsiuntė snieguolės laišką. Tada paskambinęs siuntėjui praneša, kad žino, jog laiškas nuo jo. Siuntėjas tokiam adresatui turi dovanoti margutį.

Ne kartą Velykas šventęs Lietuvoje danas stebisi savo žmonos ir uošvės gebėjimais vašku marginti margučius.

„Man baisiausia, kai tiek įdėjusios darbo, taip nepakartojamai išmarginusios kiaušinius, per Velykų pietus jos sudaužo tuos meno kūrinius. Mano tėvynėje nėra papročio daužyti margučius. Be to, mes dažome kiaušinius viena spalva, tiek raštų ir būdų kiaušiniams marginti mes neturime, – vardijo papročių skirtumus N.Hansenn. – Danijoje Velykos yra labiau šeimos šventė, kai būtina į tėvų namus parvažiuoti vaikams. Iš žmonos Nijolės šeimos tradicijų supratau, kad čia labiau įprasta susirinkti platesniam giminių ratui.“

Latviai mėgsta suptis

Artimiausi mūsų kaimynai latviai Velykas švenčia labai panašiai. Čia gal kiek labiau nei mūsų šalyje išlikęs paprotys per Velykas suptis. Tikima, kad kuo aukščiau vaikinas išsups merginą, tuo laimingesni bus metai.

Rygoje užaugusi Velta Anužienė tikino, kad latviai nemargina kiaušinių lietuviams įprastais būdais. Liuteronų tikėjimą išpažįstančioje šeimoje gimusi moteris prisimena, jog į bažnyčią jos šeima susiruošdavo pakilusi nuo Velykų stalo. Namai būdavo puošiami pirmąja žaluma: karklų šakelėmis, žibutėmis, snieguolėmis.

Baltų papročių žinovė Klaipėdos universiteto profesorė Dalia Kiseliūnaitė aiškino, kad senieji lietuvių ir latvių velykiniai papročiai beveik nesiskiria.

Iki mūsų dienų išlikę magiški žalčiuko, svastikos ir kiti ženklai pas lietuvius dažniau atsiranda ant velykinių kiaušinių, o pas latvius – išmezgami pirštinėse.

Rusai turi labai panašių papročių. Jų šventinį stalą puošia aukštas pyragas, neretai gardinamas džiovintais vaisiais.

Dažydami margučius stačiatikiai dažnai piešia dvigubą kryžių bei rusų cerkvių svogūnus primenančius kupolus. Garbingoje stalo vietoje dedama ir žalumynais puošiama velykinė duona, vadinama kulič. Tradicinis šios šventės patiekalas "pascha" gaminamas iš varškės ir želatinos.