Pastarojo meto kasinėjimai praskleidė ir daugiau žinių apie pajūryje prieš 2,5 tūkst. metų gyvenusius žmones.

Gyvenvietės ant piliakalnio klestėjimo laikas mokslininkų vadinamas vėlyvuoju bronzos amžiumi. Jau nustatyta, kad Kukulišlių bendruomenė pajūryje gyveno 887–406 metais prieš mūsų erą.

Kasinėjimų duomenys leidžia teigti, kad vienu metu ją sudarė iki 30 žmonių, o jų gyvenama teritorija apėmė maždaug hektaro plotą.

M.Urbonaitė-Ubė spėja, kad būtent šioje vietoje žmonės įsikūrė todėl, kad ji buvo apsaugota iš vienos pusės gilios griovos, o iš kitos ją skalavo Baltijos jūra. Dabar kadaise buvusios griovos beveik nebepastebime, ji užnešta smėliu.

Ar šiuos žmones galima vadinti baltų protėviais, neaišku, mat gentinė bendruomenė mūsų regione susiformavo tik maždaug po tūkstančio metų.

Mokslininkė įsitikinusi, kad bendruomenė buvo sėsli, čia augino avis, ožkas, kiaules, augino miežius, kviečius, soras.

Radiniai liudija, kad žmonės čia bene pirmieji Rytų Baltijos regione pradėjo auginti ankštines kultūras. Kadangi šiems augalams reikia ypatingo tręšimo, sėjos ir laukų pastovumo, jų auginimas byloja apie bendruomenės progresyvumą.

Kukulišikių gyventojai prieš daugiau nei du tūkstantmečius savo maisto racioną įvairindavo avietėmis, laukiniais obuoliais, lazdyno riešutais, sumedžiotų briedžių bei elnių mėsa.

Šių žmonių būsto konstrukcija buvo paprasta, namuose kūrenta atvira ugnis, teikusi šilumą ir galimybę pasigaminti šilto maisto.

Dalį gyvenvietės juosė medinė tvora.

Vertingiausi tuo metu buvo bronzos gaminiai, šio metalo žmonės atsigabendavo iš iš centrinės arba net pietų Europos.

Nors bronzos dirbinių Kukuliškių piliakalnio apylinkėse neaptikta, mokslininkė teigia, kad bendruomenės gyventojai mokėjo lydyti bronzą, apie tai byloja 2017 m. aptiktas tiglio fragmentas. Bronzą žmonės labai vertino ir brangino, todėl jos bet kur nemėtė.

Kasinėjimų metu rasta per 60 neapdirbtų gintaro gabalų, galbūt gintarai buvo mainų objektas įsigyjant bronzą.

Ne pirmus metus Kukuliškių piliakalnį kasinėjanti M.Urbonaitė-Ubė tikisi, kad kiekvieni tyrinėjimų metai suteiks besidomintiems šios vietos praeitimi vis daugiau žinių.