Jam 30 metų. Jis – Lietuvos lenkas, tik Klaipėdoje išmokęs puikiai kalbėti lietuviškai. Jis – naujausios uostamiestyje šv. Brunono Kverfurtiečio parapijos klebonas Stanislavas Švaikovskis.

Atsivežė ir altorių

– Gimėte ir augote Medininkuose, tad kokie keliai atvedė į Klaipėdą?

– Priklausau brolių pranciškonų ordinui ir gyvenau vienuolyne Medininkuose. Telšių vyskupas Jonas Boruta atsiuntė mūsų ordinui kvietimą, kad atvyktume į Klaipėdą ir čia pastatytume savo vienuolyną bei bažnyčią. Jie būtų tarsi padėka Dievui už Lietuvos gyvavimą jau tūkstantį metų. Ordinas pasirinko mane ir tėvą Miroslavą. Su juo kartu atvykome, buvome vikarais Juozapo Darbininko bažnyčioje. Kai buvo nustatytos naujosios parapijos ribos, mane paskyrė jos klebonu, o tėvas Miroslavas išvyko studijuoti į Italiją. Parapija įkurta prieš trejus metus, tačiau, deja, iki šiol dar nepavyko pastatyti nei bažnyčios, nei vienuolyno, nors jie turėjo iškilti jau šiemet.

– Parapija pavadinta šv. Brunono Kverfurtiečio vardu. Ar jūs neįžvelgiate paradokso, nes ji įkurta pagerbti Lietuvos tūkstantmetį, nors mes jį švenčiame būtent todėl, kad prie Lietuvos sienų prieš 1000 metų ir buvo nukankintas šv. Brunonas. Tai aprašyta Kvedlinburgo analuose?

– Viena vertus, šiokį tokį paradoksą galima įžvelgti. Tačiau manau, kad mes pirmiausia švenčiame ne Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį, o Evangelijos skelbimo lietuviams 1000 metų sukaktį. Pirmasis Kristaus žodį ir atnešė šv. Brunonas.

– Parapija, kurios klebonu esate, apima gana didelę teritoriją – Statybininkų ir Baltijos prospektai, Lypkiai bei marios. Čia gyvena apie 40 tūkst. žmonių. Kaip sekėsi kurti parapiją, burti žmones, juk net bažnyčios neturite?

– Iš pat pradžių žinojau, kad bus labai sunku, tačiau pamažu stumiamės į priekį. Parapijos teritorijoje atradome vienintelę vietą – patalpas, kurias galėjome išsinuomoti ir ten laikyti pamaldas. Dabar su žmonėmis meldžiamės Daugiavaikių šeimų centrui priklausančiame pastate. Altorių padovanojo mano buvusios parapijos Medininkuose klebonas. Iš ten parsivežiau ir sakyklą, prie kurios klūpėjau dar tuomet, kai buvau mažas ir patarnaudavau šv. Mišiose. Tačiau žmonių į tas išsinuomotas patalpas, paverstas bažnyčia, ateina labai daug. Sekmadieniais per šv. mišias parapijiečiai stovi taip susiglaudę kaip silkės statinėje. Vasarą būna labai karšta, todėl kone kiekvieną sekmadienį tenka ir greitąją kviesti, nes žmonės alpsta. Žiemą nuo parapijiečių minios kvėpavimo patalpos prisipildo garų, kurie kondensuojasi ir bėga sienomis. Tačiau labai miela pripažinti, kad žmonės pamilo ir tokią savotišką bažnyčią.

Šv. mišiose drebėjo kojos

– O kodėl jau treti metai nepavyksta pastatyti to, ką buvote planavę – naujos bažnyčios ir vienuolyno Debreceno gatvėje?

– Vis minu valdininkų slenksčius. Juokauju, jog esu kone etatinis savivaldybės darbuotojas, nes mažiausiai tris kartus per savaitę joje lankausi, judinu, stumiu. Nežinau, kodėl taip sunku, galbūt kas nors suinteresuotas tuo sklypu už Ledo arenos, kuris mums pažadėtas. Dabar jau surengėme konkursą, kuriame pateikti 23 priešprojektiniai bažnyčios ir vienuolyno komplekso pasiūlymai. Kitą savaitę išsirinksime nugalėtoją ir tuomet jau turėtume gauti sąlygas detaliajam planui rengti.

– Ar žmonės nenusivylė, juk paprastai visi esame nekantrūs, o čia net trejus metus neįgyvendinate to, ką žadėjote?

– Džiaugiuosi, kad parapijiečiai supranta, kas yra biurokratija. Tačiau žmonėms stengiuosi aiškinti kiekvieną žingsnį, nes tik jų pinigais rengiami visi dokumentai ir bus pastatyta bažnyčia. Ją bei vienuolyną kuriu parapijai, jos žmonėms – nenoriu statytis rūmų. Juk aš vienuolis, tad po mėnesio, metų ar dešimties mane gali pasiųsti kitur. Susikrausiu savo daiktus ir išvyksiu, o bažnyčia turi likti žmonėms.

– Jūs ir kunigas, ir vienuolis. Bet jei teisingai supratau, būti parapijos klebonu – jums nauja patirtis?

– Po įšventinimo į kunigus buvau vikaru vienoje Vilniaus bažnyčioje, vėliau – kapelionu kalėjime. Tačiau klebonu būti dar tikrai neteko. „Krikštą“ priėmiau prieš trejus metus būtent šioje parapijoje.

– Ar prisimenate pirmąsias savo aukotas šv. mišias?

– Puikiai, tarsi tai būtų buvę vakar. Tose šv. mišiose dalyvavo vyskupas J.Boruta, kuris mane pašventino, perskaitė dekretą dėl skyrimo klebonu. Man drebėjo ne tik rankos, bet ir kojos. Klebonavimo teoriją žinojau, tačiau ji labai skiriasi nuo praktikos. Be to, pradėjęs gyventi Klaipėdoje beveik nemokėjau lietuviškai. Galvojau – Jėzus Marija, kaip aš pamokslus skaitysiu, juk manęs niekas nesupras ir nesiklausys. Tačiau žmonės atleidžia klaidas. Gyvendamas tarp tik lietuviškai kalbančių klaipėdiečių ir pats gana greitai išmokau šią kalbą.

Į vienuolyną – 15 metų

– Kokį įspūdį jums paliko Klaipėda? Ar čia tikrai viskas vyksta laisvu stiliumi, nes toks mūsų miesto šūkis?

– Priešingai. Klaipėda man pasirodė labai tvarkingas miestas, o jos žmonės – labai mėgstantys tvarką. Pavyzdžiui, Vilniuje galbūt dar gyvas sovietmečiu gajus buvęs supratimas, jei kas nors nugriuvo, niekas neskuba pakelti, esą tegul guli. Klaipėdoje, matyt, dar yra likę vokiškos tvarkos, jog viskas turi būti padėta savo vietose. Klaipėdos centre kažkada stovėjo kryžius. Jis pasviro, todėl buvo nukeltas, kad esą būtų rekonstruotas. Tačiau jis atsidūrė sąvartyne. Kai pamačiau, galvojau, jog man sapnuojasi. Pasakiau parapijiečiams ir šie kryžių iš sąvartyno paėmė, patys restauravo ir pastatė prie sklypo, kur turi atsirasti bažnyčia. Dabar parapijoje turime devynių metrų aukščio kryžių.

– Koks buvo jūsų kelias vienuolystės ir kunigystės link?

– Jei klausiate, kada pajutau pašaukimą, pasakysiu paprastai – nežinau. Daug žmonių to paties klausia, tačiau nė vienam negaliu atsakyti, kodėl dabar esu tas, kas esu. Nežinau, kaip įvardyti jausmą, kuris vadinasi pašaukimu. Pamenu, man nuo mažų dienų patikdavo būti bažnyčioje, patarnauti šv. mišiose. Bet kad eisiu į vienuolyną ar būsiu kunigas, tokių minčių galvoje tikrai nebuvo.

– Tačiau dabar esate ir kunigas, ir vienuolis.

– Manau, kad lūžis įvyko tuomet, kai mūsų parapijoje Medininkuose atsirado jaunas kunigas iš Lenkijos. Jis mums, jaunimui, prigalvodavo įvairiausių užsiėmimų, atsakydavo į visus rūpimus klausimus. Kai man sukako 15 metų, įstojau į vienuolyną.

– Penkiolikmetis dar tikrai sunkiai gali nuspręsti, ko nori iš gyvenimo. Ar tėvai nebandė jūsų atkalbėti?

– Nė vieno prieštaraujančio žodžio nepasakė. Tik padrąsino – jei nori, eik, čia tavo reikalas. Be to, po įstojimo į vienuolyną praeina dar labai daug metų, kol esi įšventinamas į vienuolius. Vienuolyne baigiau vidurinę mokyklą, vėliau – šešeri metai tarptautinėje seminarijoje Lodzėje. Ją baigiau, tačiau ten yra tokia tvarka, kad jei nori būti įšventintas, turi parašyti magistro darbą. Kažkaip pasisekė.

Jauniausias iš septynių vaikų

– Iš pirmo žvilgsnio jūs – toks pasaulietiškas. Mūvite džinsus, vargstate su biurokratais ir su jais diskutuojate apie detaliojo plano organizatoriaus teises. Ar niekada nekilo mintis grįžti į pasaulietišką gyvenimą?

– Pasakęs, kad nekilo minčių grįžti, meluočiau. Manau, jog kiekvienam kunigui kyla klausimų apie kunigystės prasmę. Tačiau yra pašaukimas ir pasirinkimas. Čia – lyg įsipareigojimas kaip, pavyzdžiui, šeimoje. Neseniai Šeimos centre, kur skaitau paskaitas būsimiems jaunavedžiams, vienas vaikinas manęs teiravosi, kodėl bažnyčia neleidžia išsiskirti, juk po dešimties metų gali meilė praeiti ir nebesinorėti būti su tuo žmogumi. Jam atsakiau paprastai: jei dabar kyla tokių minčių, tai duok tam kitam žmogui ramybę ir nesuk jam galvos. Taip pat ir su sprendimu būti kunigu. Jei dvejoji, geriau nereikia. Kalbant apie pastebėjimą dėl pasaulietiškumo, vadovaujuosi vieno seno dvasios tėvo man pasakytais žodžiais. Jis tvirtino, kad pirmiausia reikia būti žmogumi, paskui krikščioniu ir tik tada – vienuoliu ar kunigu. Nereikia įsivaizduoti, kad mes, kunigai, tik meldžiamės ir skraidome padebesiais.

– O jūsų broliai, seserys?

– Jų turiu šešis – esu jauniausias iš septynių vaikų. Visi mano broliai ir seserys jau sukūrę savo šeimas, nė vienas nepasirinko kunigystės.

– Jūsų istorija panaši į seniau Lietuvoje gyvavusią tradiciją, kai tėvai bent vieną savo sūnų turi išleisti į kunigus. Paprastai tas sūnus būdavo jauniausias.

– Tikrai? Tačiau tai tik sutapimas, niekas specialiai nieko nedarė.

Tikslas – nesusvetimėti

– Rytoj Tėvo diena. Koks jūsų požiūris į tėvystę?

– Šeimoje negalima išskirti tėvo ar motinos vaidmens. Šeima yra ir tėvas, ir mama, ir vaikai. Ir pagrindinis jų visų vaidmuo – nesusvetimėti. Kai dirbau kalėjime, vienas jaunas vaikinas, nuteistas kalėti ilgus metus, papasakojo istoriją ir prašė, kad ją viešinčiau, nes ji pamokanti. Nors visi manome, jog į kalėjimą patenka alkoholikų ir narkomanų vaikai, tačiau – nieko panašaus. Apie 50 proc. jaunųjų nusikaltėlių yra iš normalių šeimų. Iš tokios buvo ir tas istoriją papasakojęs vaikinas. Jis nusikalto gatvėje, o į gatvės grupuotę pateko todėl, kad namuose jautėsi svetimas. Kai vaikinas pareidavo iš mokyklos, tėvai būdavo darbe ir grįždavo tuomet, kai jis miegodavo. Atsikėlęs vaikas pamatydavo jau į darbą beišeinančius tėvus. „Įsivaizduojate, tėtis manęs niekada nepaklausė, ar esu įsimylėjęs?“ – man guodėsi pašnekovas. Jis tėviškos meilės nusprendė ieškoti gatvėje. Pseudogrupuočių vadai, norėdami jaunus žmones įtraukti į nusikaltimus, yra labai dėmesingi ir rūpestingi, todėl vaikai ten nesijaučia svetimi. Bijodami pasirodyti mulkiai ir norėdami atsidėkoti už pagarbą, jie ir ryžtasi nusikalsti. Nors keiksnojame jaunimą, tačiau pagalvokime, iš kur jis toks yra? Juk jaunuoliai neatskrido iš pragaro, jie yra iš konkrečios laiptinės, buto. Popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, jog šeima yra maža bažnyčia visuotinėje bažnyčioje. Vaikas iš tėvų pirmą kartą išgirsta, kad yra Dievas, mokosi mylėti ir gerbti kitą žmogų. Todėl tėvas ir mama yra lygūs, tad ir vaikai turi juos taip pat mylėti.