Pirmojo Baltijos kanalo Klaipėdoje reporterį ir operatorių Michailą Andrijanovą, bičiulių tiesiog draugiškai vadinamą Miša.

Daugelis įpratęs jį matyti linksmai nusiteikusį ir nenustygstantį vietoje. Tačiau bemaž septynerius metus žurnalisto duonos ragaujantis klaipėdietis, regis, niekada nestokojantis šmaikštaus žodžio, apie svarbius jam dalykus kalba rimtai, kartais – mąsliai ir turi tvirtą poziciją. Kolegų ne kartą įvertintas už profesionalumą, žurnalistas netikėtai prisipažįsta: "Aš nemyliu savo darbo." Kitąmet simbolinės sukakties – Kristaus amžiaus sulauksiantis klaipėdietis tikino prasmės ieškąs kituose dalykuose.

Iš neturėjimo ką veikti

– Kažkada tarp kolegų pajuokavai – esu "bulbašas" su lenkišku krauju. Tai tiesa?

– Tėvas turėjo lenkų ir baltarusių kraujo, mama – baltarusė. Aš pats gimiau Baltarusijoje, pirmąkart atvažiavau į Lietuvą, kai man buvo vieneri. Užaugau pusiau čia, pusiau ten, tiesiog tėvai taip gyveno, važinėdami iš vienos šalies į kitą. Tėvas dirbo tuomečiame "Progrese" menininku – dekoratoriumi, mama – vaikų darželio auklėtoja.

– Ar jautiesi giliai įleidęs šaknis Klaipėdoje?

– Žinoma, juk aš čia faktiškai užaugau, čia mano namai.

– Ar tiesa, kad pats pirmąkart žiniasklaidos akiratyje atsidūrei sudalyvavęs kino filmų žiūrėjimo maratone?

– Gal ir anksčiau. Maždaug 1996 metais įkūriau savigynos klubą, tekdavo nemažai bendrauti su žurnalistais. O pats į žiniasklaidą atėjau iš neturėjimo ką veikti, nes treniruotės vykdavo vakarais, o dienos – laisvos. Taip atsiradau Vakarų Lietuvos televizijoje, ėmiau dirbti operatoriumi. Kai ją uždarė, vieni iš Vakarų Lietuvos televizijos klientų – Pirmasis Baltijos kanalas – pasiūlė dirbti pas juos.

– Tačiau vienas dalykas – filmuoti, kitas – sykiu kurti reportažus.

– Reportažams kurti ypatingų, prigimtinių savybių nereikia. Tiesiog turi būti tam tikri lingvistiniai sugebėjimai, polinkis dėlioti žodžius.

Vergovė savo noru

– Ir geram žurnalistui to užtenka?

– Apskritai nemanau, kad profesija yra labai svarbu. Man nemiela, kai kažkas vertinamas vien kaip tam tikros profesijos atstovas. Aš žmonių nedaliju nei pagal rasę, nei pagal kalbą ar profesinius įgūdžius. Mano požiūriu, yra dvi žmonių kategorijos – geri ir blogi. O kuo jie užsiima, nėra skirtumo.

– Tame, kuo sau užsidirbi duoną, daugiau kūrybos ar rutinos?

– Absoliučiai bet koks darbas yra rutina. Tai vergovė. Aš nemyliu savo darbo. Aš myliu lietų, šunis, kai kuriuos žmones. Bet darbas – ne tas objektas, kuriam galiu skirti savo meilę. Taip, atlieku jį atsakingai ir mano darbinė veikla manęs nevargina, ji man suteikia galimybę gyventi finansine prasme. Kiekvienas žmogus, kad galėtų gyventi taip, kaip nori, turi atiduoti duoklę visuomenei mokesčių pavidalu. Šis darbas leidžia man tai padaryti mažiausiomis laiko sąnaudomis.

– Tad aplinkybėms susiklosčius kitaip, nebodamas galėtumei imtis kitos veiklos?

– Absoliučiai. Puikiausiai 10 metų vesdavau treniruotes, tam tikru etapu maniau, kad tai yra bandymas save realizuoti. Bet tik ne darbu save žmogus realizuoja.

Pakanka tiek, kiek turi

– Tuomet kokiu būdu tai darai?

– Aš tiesiog bendrauju su savimi. Turiu namuose labai draugišką kompaniją – tris gėlytes ir aštuonias žuveles. Tie gyviai yra labai geri klausytojai, bet nekokie pašnekovai. Tad bendrauti tenka su savimi. Ir taip bandau pažinti save – kas aš toks esu ir ko man reikia. Mes labai retai kalbame su savimi. O jei ir kalbame – labai nenuoširdžiai. Norime už ko nors pasislėpti, dažniausiai už savo darbo. Tuomet ir šeimyninis, asmeninis gyvenimas nebetampa svarbus. Juk, kaip sakoma Biblijoje, – nesusikurk sau dievų. O mes dievu padarome darbą ir jam meldžiamės. Galima neišvesti šuns, nepasakyti gero žodžio artimui, bet svarbiausia nukeliauti į darbą ir atsistoti prie tų "staklių".

Darbas mums yra svetimas, jo negalima mylėti. Bet jei jau kažką darai, turi daryti taip, kad nereikėtų to taisyti. Tikriausiai ir dėl to, kad nebūtų gėda. Pirmiausiai – prieš patį save.

Kalbant apie videosferą, normaliai dirbant galima uždirbti 10–20 kartų daugiau, nei aš dabar uždirbu. Tačiau pusę ir daugiau savo darbų atlieku nemokamai, nes jie mane tiesiog sudomino. Aš nenoriu daug. Pakanka tiek finansinių išteklių, kiek turiu.

– O jei išloštumei milijoną?

– Ką nors daryčiau, neišmesčiau gi. Bet turtai manęs nežavi. Todėl man ir nesunku atsisakyti užsakymo, jei suprantu, kad tai bus galvos skausmas. Arba tai iš tiesų turi būti labai dideli pinigai, kad aš su savimi sudaryčiau sandorį.

Verčiau atsukti kitą skruostą

– Ar savigynos klubas "Drakonas" vis dar gyvuoja?

– Šiemet nusprendžiau pasiimti akademines atostogas.

– Kodėl? Nebepavyksta suderinti su žurnalistine ir kita darbine veikla?

– Priėjo prie manęs viena mergaitė ir klausia: "Dėde, kam tau to reikia?" Ir aš supratau, kad per tiek daug metų man to iš tiesų neprireikė. Antra vertus, ateina laikas, kai pradedi suprasti, kad jau trūksta žinių, savęs pažinimo, susitaikymo su savimi, kad tau tikrai tai įdomu.

– Nejaugi niekada nėra tekę nukentėti nuo agresyviai nusiteikusių piliečių?

– Teko ir nukentėti, teko ir gintis. Tačiau net incidentų atvejais man užtekdavo proto ir situacijos suvokimo, kad nepridaryčiau sau bėdos. Sužaloti žmogų, pralaužti jam kaukolę nėra sudėtinga. O paskui už tai sėdėti 10 metų? Pasakysiu daugelio kritikuojamą citatą iš Biblijos, kad kartais atsukti kitą skruostą daug parankiau nei paskui kentėti abiem pusėms.

Patinka pažinti žmones

– Kokie malonumai praskaidrina tavo būtį ir buitį?

– Aš tiesiog mėgstu gyventi. Nors ir skamba banaliai, gal net kvailai, bet daugelis mūsų negyvename. Mes ieškome savęs užsiėmimuose.

Man patinka kvėpuoti, matyti, girdėti. Tai nėra blogesnis užsiėmimas nei iš plastilino lipdyti varneles. Nors aš, beje, mėgstu lipdyti iš molio. Mėgstu piešti, rašyti. Aš daug ką mėgstu, jei tai nėra priverstiniai dalykai.

Indus plauti ir darbuotis virtuvėje taip pat mėgstu, bet darau tai retokai. Mano namuose vyrauja tokia standartinė viengungio netvarka. Kai ateina svečiai, pasiteisinu – tvarkytis žadėjau rytoj.

Mėgstu vaikštinėti, ypač per lietų. Man patinka pažinti miestus – tiesiog pajusti jų dvasią, o ne šiaip pabūti turistu. Miesto dabartis, jo pulsavimas, gyvenimas, jo kvapas, spalva – tai man svarbu.

Patinka pažinti žmones. Yra tokių, kuriems užtenka šiek tiek atidengti krūtinę ir jau matyti visa siela. O kitų taip viskas "supakuota", kad tampa įdomu "atkrapštyti", kur tas žmogus pasislėpęs. Bet neeksperimentuoju, tai tiesiog žmogiškas smalsumas.

Visą straipsnį skaitykite dienraštyje.