Klaipėdietė tautodailininkė Aušra Grigaitienė jau trylika metų siuva ir siuvinėja bažnytinius rūbus kunigams. Jos gamintais liturginiais apdarais vilki net Pietų Korėjos dvasininkai.

Regėjo juodus kunigus

Aušra pasakoja, kad jos apsisprendimą – siūti liturginius rūbus, tarsi kažkas nulėmė iš aukščiau. Tautodailininkė prabilo apie pranašišką sapną, po kurio ėmėsi šios ypatingos veiklos.

„Gyveni, žmogau, ir jauti, kad ne vien kūnu esi gyvas. Taip ir aš, savo gyvenime žengdavau žingsnį, tačiau jis, rodės, kažkoks nepilnas. Nors viskas lyg ir buvo gerai, klestėjo laimė šeimoje, nieko netrūko, bet dvasioje buvo tarsi kažkas neužpildyta“, – sunkiai apčiuopiamus dalykus dėstė tautodailininkė.

Viskas lyg ir ėmė aiškėti po vieno keisto sapno. Tai buvo prieš 14 metų.

„Sapnavau, kad sėdžiu labai gražiame rugių lauke, o jame matyti nedidukė bažnytėlė. Regiu, kaip atsidaro pagrindiniai bažnyčios vartai ir iš jos pradeda eiti labai daug juodai apsirengusių kunigų“, – savo sapną pasakojo tautodailininkė.

Moteris prisiminė, kad tuo metu jos ryšys su bažnyčia buvo labai menkas, tad jai kilo klausimas: kažin ką šitas sapnas galėtų reikšti?

Greitai po to Aušra ėmė dirbti sakralinių reikmenų parduotuvėje. Ten buvo prekiaujama bažnytiniais indais, suvenyrais, ir ji pastebėjo, kad yra didžiulis liturginių rūbų poreikis.

„Jie buvo vežami iš Lenkijos, daugiausia – sintetiniai, perkrauti auksu, ir man pasitaikė gera proga išmėginti savo jėgas“, – teigė A.Grigaitienė.

Netrukus po to, Aušra gavo užsakymą sukurti pačius pirmuosius savo gyvenime liturginius rūbus.

„Atlikusi darbą, turėjau juos nuvežti į Pakutuvėnus. Kai pamačiau javų lauką ir bažnyčią, supratau, kad tą vietovę ir sapnavau, nors prieš tai ten nė karto nesilankiau“, – prisiminė Aušra.

Baltąjį arnotą, skirtą tai bažnyčiai, paprašė sukurti dabartinis vyskupas augziliaras Linas Vodopjanovas.

Intuicija neapgauna

„Siuvinėti arnotą – ne tas pats, kas siuvinėti staltiesę. Visi tie simboliai, kaip ir tautinėje juostoje, turi savo svorį, savo žodį. Teko gilintis į simbolių istoriją ir reikšmes“, – prisiminė Aušra.

Meistrė savarankiškai įjunko į studijas, daug skaitė, domėjosi, kol visa, kaip ji sako, sausa akademinė informacija nusėdo pasąmonėje.

Tačiau kuriant liturginį rūbą, tautodailininkei didžiausias simbolis yra pats žmogus, kuriam jį siuva. Dabar plinta tendencija, kad rūbus kunigai užsisako sau asmeniškai, mažiau – bažnyčioms, kur juos dėvi tie dvasininkai, kurie tuo metu ten dirba.

„Kai gaunu užsakymą, jei jis būna iš Lietuvos, visuomet stengiuosi susitikti su tuo kunigu, kuris jį dėvės“, – neslėpė tautodailininkė.

Moteris teigė turinti pajausti, koks jis, jo mąstymą, kalbėseną, juk tai irgi yra simboliai, ir tai padeda apsispręsti, koks rūbas konkrečiam kunigui labiausiai tiktų.

Pasak menininkės, intuicija, priimant kūrybinius sprendimus, niekada neapgavo.

„Gal man labai pasisekė, bet niekada nesu sulaukusi kritikos. Bet pati sau esu labai reikli“, – teigė Aušra.

Mada – konservatyvi

Liturginių rūbų mada labai konservatyvi, per daugybę amžių mažai kas keitėsi. Anksčiau jie būdavo prabangūs, nusagstyti brangakmeniais, siuvinėti auksu.

„Dabar išryškėja kilnus paprastumas. Rūbai tapo lengvesni. Tačiau nuo pagrindinių dalykų nukrypti negalima“, – tikino tautodailininkė.

Būtina laikytis pagrindinių liturginių spalvų: žalios, kuri skirta kasdienai, violetinės – reiškiančios atgailą, laukimą, naudojamos per adventą ir gavėnią, baltos arba geltonos-auksinės – iškilmių spalvos, naudojamos per Kalėdas ir Velykas, raudonos – dėvimos kankinių arba Šv. Dvasios Mišiose. Du kartus per metus galima vilkėti rožinės spalvos arnotais.

Arnotai niekada nebūna mėlyni, išgyvendinti baigiama juoda spalva. Ornamentikoje esą irgi negalima leistis į nerealias fantazijas.

Pasiūtų ir popiežiui

Tautodailininkės darbai labai plačiai paplitę po pasaulį. Viena stula yra Vatikane. Liturginių rūbų – keturių tradicinių arnotų kolekcijos išvežtos į Pietų Korėją, Italiją, Prancūziją. Jų pilna visoje Europoje, suprantama, ir Lietuvoje. Šiuo metu moteris turi užsakymą iš Filipinų.

„Ar man užtektų ryžto siūti rūbus Romos popiežiui? Žinote, man iš viso reikėjo drąsos imtis siūti liturginius rūbus. Nes kai dar tik tą mintį savyje nešiojau, sulaukdavau atgarsių, kad tai visiška nesąmonė“, – pasakojo A.Grigaitienė.

Tad dabar po 13 metų nueito kelio Aušra sako pabandytų siūti ir popiežiui, jei tik būtų toks užsakymas.

„Pasižiūriu, ką vienas ar kitas popiežius dėvėjo ar dėvi, kas jiems kuria rūbus. Suprantama, tai – Italijos firmos. Ten liturginių rūbų siuvimu Vatikano dvasininkams jau daugelį amžių užsiima tų pačių šeimų palikuonys“, – teigė Aušra.

Sprendimai – tarsi iš aukščiau

Siuvant liturginius rūbus, labai svarbus paties meistro tikėjimas, jo vidinė dvasinė būsena neišvengiamai turi krypti į Dangų.

„Aš manau, kad apskritai be Dievo nėra gyvenimo. Ir čia nėra jokios vaidybos, pati esu tai patyrusi, nuėjau nemažai, kad pasiekčiau dvasios pilnatvę. Ir tik labai neseniai nusiraminau, lioviausi ieškojusi. Man pakanka tikėjimo Dievu, o mano darbe tai – neatsiejamas dalykas“, – neabejojo moteris.

Aušra teigia jaučianti nepaaiškinamą palaikymą tarsi iš aukščiau. Tautodailininkė tvirtina, kad sprendimas bedirbant tarsi ateina akimirksniu, net pati netiki, kaip čia galėjo taip sugalvoti.

„Tada kyla mintis, kad ne aš viena pati čia sugalvojau ir neketinu prisiimti tų laurų. Jaučiu begalinį dėkingumą Dievui, kad jis leidžia dirbti šitą darbą“, – sakė Aušra.

Rūbe – tik natūralūs audiniai

Arnotams skirti audiniai turi būti tik natūralūs. Aušrai kartais juos audėjos audžia rankomis. Moteris teigia, kad pati norėtų turėti audimo stakles, bet namuose nėra galimybių.

„Naudoju ir rankiniu būdu austus audinius, taip pat ir fabrikinės gamybos. Labai svarbu, kad jie būtų kuo natūralesni, be jokios sintetikos. Štai čia yra 100 procentų vilna iš Italijos“, – moteris rodė naujausią savo siuvinėtą arnotą.

Dabar siuvama kolekcija keliaus į Vilnių, į Dievo Gailestingumo šventovę.

Visi rūbai siuvami tik dėvėjimui, liturginiai rūbai negaminami eksponavimui.

Arnotų kolekciją sudaro keturi liturginių spalvų apdarai, jie naudojami skirtingu liturginių metų laikotarpiu.

Tautodailininkė pabrėžia, jog labai svarbu, kad apeiginiai rūbai būtų natūralių medžiagų, nes tai – irgi simbolio dalis, natūralus audinys – tai, kas tikra.

Siuvinėjimas kėlė įtarimų

Siuvinėjimas – labai kruopštus rankų darbas. Stulbinamas Aušros siuvinių kruopštumas kai kurioms kolegėms sukėlė įtarimų. Jų paakintas vienas kunigas net buvo atvykęs pas menininkę pasitikslinti.

Esą dvasininkui patyrusi siuvinėtoja aiškino, kad tai – ne rankomis, o specialia siuvinėjimo mašina išsiuvinėtas darbas.

Aušrai teko imti į rankas audinį, siuvinėjimo lankelį, adatą su siūlu ir įrodyti, kad įtarimai nepagrįsti.

Klaipėdoje ji vienintelė siuva liturginius rūbus katalikų kunigams. Yra tuo pat užsiimančių tautodailininkių Telšiuose, Šiauliuose, Vilniuje.

„Visos dirbame labai skirtingai ir manau, kad tai yra gerai. Bet, aišku, pasižiūrime viena kitos darbus, tai – labai įdomu, nes stilius labai skirtingas“, – tvirtino tautodailininkė.

Ką reiškia keturios širdys?

Liturginį rūbą sudaro stula, tai yra apeiginė juosta, ir arnotas, ilgas per galvą užvelkamas apsiaustas.

„Jei yra užsakovo pageidavimas, ant arnoto nugaros išsiuvinėju Jėzaus arba Marijos monogramas. Dabar turiu užsakymą pagaminti mitrą su Marijos monograma, mitra – tai vyskupo galvos apdangalas“, – pasakojo tautodailininkė.

Simbolius šifruoja, kaip kas išmano. Arnoto juostoje figūruoja žemiškasis ir dangiškasis kryžiai, per visą juostą vingiuoja Saliamono pynė, kuri yra proto, išminties, karalių simbolis.

„Bet ką reikštų protas be širdies? Darant svarbius sprendimus, reikia klausyti ir širdies balso. Keturios širdys reiškia keturias evangelijas. Tačiau nesistengiu per daug aiškinti, kas ką reiškia. Nes kiekvienas žmogus mato kitaip ir skirtingai“, – sakė Aušra.

Paveiksle – 38 spalvos

Patys puošniausi Vatikano dvasininkų rūbai, siūti prabangių Italijos firmų, kainuoja dešimtis tūkstančių eurų.

Aušra juokiasi, kad jos siūtų bažnytinių rūbų kainos – lietuviškos.

Įdirbis ir meistriškumas tautodailininkei leidžia dirbti greičiau. Juostų motyvas yra besikartojantis, todėl nereikia dažnai žvilgčioti į projektą. Tačiau yra kur kas sudėtingesnių dalykų.

„Siuvinėju vienos šventosios ikoną. Ją siuvinėju jau antrus metus, nes paveikslas yra 38 spalvų ir kiekvieną langelį turiu tikrinti projekte. Todėl darbo pabaigos dar nematyti“, – tikino A.Grigaitienė.

„Kad ir kaip būtų, mano darbai pelno neneša, o neretai ir neatsiperka, juk vieną arnoto juostą tenka siuvinėti daug mėnesių. Todėl jei ne mano palanki šeiminė padėtis, nemanau, kad galėčiau dirbti tokį darbą“, – tikino meistrė.