Penktadienį Palangoje savo tapybos ir grafikos parodą pristatys specialiai į vernisažą iš Niujorko (JAV) atvykusi ten meninį išsilavinimą įgijusi, daugel metų gyvenanti ir kurianti dailininkė Vida Krištolaitytė.

Apžvelgs kūrybos 50-metį

Šia ekspozicija ji apžvelgs savo kūrybinės biografijos 50-metį, kupiną sudėtingą asmeninių dramų, netekčių ir atradimų, vidinių konfliktų ir nusiraminimų. Kūryba atvira, drąsi, profesionali. Lietuvos pajūrio kurorte šios dailininkės tapyba ir piešiniai bus rodomi pirmą kartą, ankstyvoji grafika – pirmą kartą Lietuvoje.

1961-aisiais baigusi Ilinojaus (JAV) universitete dailės pedagogiką, gerai įvaldžiusi figūrinės tapybos, portreto, peizažo žanrų pagrindus, V.Krištolaitytė įsijungė į karo nublokštų lietuvių menininkų bendriją Čikagoje. Dailininkės tapybos stiliui įtakos turėjo ir pažintis su lietuvių avangardistų   – arsininkų kūryba. Nuo 1962-ųjų ji pradėjo dalyvauti parodose. 1963 m. už tapybos darbus, kaip viena pajėgiausių jaunųjų kūrėjų, buvo apdovanota pirmosiomis premijomis Ketvirtojoje jaunųjų dailininkų ir Antrojoje kultūros kongreso parodose.

1964-aisiais ji išvyko į Niujorką, kur studijavo Pratto menų institute, 1964–1966 m. mokėsi tapybos ir grafikos pas talentingą žymaus amerikiečio tapytojo H.Hofmano mokinį Georgą MchNeilą. 1967-aisiais V.Krištolaitytė baigė institutą, įgydama dailės pedagogo magistro laipsnį.

Po karo į Niujorką suvažiavo daug stiprių menininkų iš Europos. Jauna dailininkė galėjo susipažinti su geriausiu to meto pasaulio menu. Jai įspūdį padarė Edvardas Munchas  – ekspresyvus grafikas ir tapytojas, skausmingai apnuoginęs vidinius dramatinius žmogaus potyrius. Jo įtaka, kaip pastebėjo šios dailininkės kūrybą tyrinėjusi Irena Feldmanaitė, pastebima autorės ankstyvoje grafikoje, paženklintoje emocinio streso, nevilties, ypač darbuose „Šiukšlių rinkėja“, „Didvyrio liekanos“, „Pirmas mirties įspūdis“ ir kituose, kuriuose atsispindi ekspresyviai išreikšti asmeniniai autorės išgyvenimai  – tėvo mirtis vaikystėje, šeimos drama karo sūkuriuose, tėviškės netektis.

Dinamiškai, su vidine energija

Niujorke V.Krištolaitytė gilinosi į ekspresionizmo bei Niujorko abstraktaus ekspresionizmo stilistiką. Šis menas paženklintas emociniu stresu, neviltimi, nerimu. Vyksmas svarbesnis už koncepciją. Kūrinys atliekamas greitai, nevaržomai, o nutiškę ar nuvarvėję dažai padeda pasiekti didesnio spontaniškumo ir šviežumo efektą.

 Dailininkė žavėjosi Willemo de Kooningo tapyba. Jis kūrybos ekstazėje tapė spontaniškai tirštais dažų potėpiais, nevengė plataus teptuko ir mentelės. Prireikus užfiksuoti mintį, Vida dažus kartais tepa pirštais, ar sviedžia dažų gniužulu į drobę (parodoje matysime „Nirvana tirštai“, ciklas „Nukryžiavimai“ ir kt.).

 Įgimtas originalus spalvos pajautimas ir išskirtinai dinamiškas, skleidžiantis vidinę energiją potėpis dailininkei padėjo sukurti ištisus tapybos ciklus, atspindinčius jos neramų būdą, išgyvenimus praeityje ir dabar, klaidas ir praradimus („Juodi paukščiai  – pavargę angelai“, „Aušros vartų deivės“, „Sielos peizažai“, „A.Dvarionaitei atminti“, „Ramybės ieškojimai“).

 Antroji vieta po Lietuvos, kurioje dailininkei norisi būti, – Atlanto pakrantė, Kenenbukas, kur ji grįžta kaip į sielai artimą vietą, kaip į atmintyje išgyventų asmeninių jausmų, vidinių lūžių pasaulį. Čia dailininkė dažnai pasitiesia drobę ant uolos ir skubiai fiksuoja gamtos galios stichiją, koncentruotą vandens ir akmens jėgos išraišką, galingą akmens ir vandens susiliejimą („Potvynis“ I, II, „Juoda banga“, I, II, „Lūžis bangose“) ar giedrą pavakario ramybę („Atlanto krantas saulėleidyje“, I, I, III).

Parodoje bus eksponuojama įvairių laikotarpių V.Krištolaitytės tapyba.

Kaip drąsus ir atviras dienoraštis

Taip pat bus pristatyti ir jos piešiniai. Anot I.Feldmanaitės, tai drąsus ir atviras dienoraštis, kuriame baimė, nerimas, skausmas, susitaikymas išreikšti anglimi ir tušu.

„Trapiai žmogaus esybei išreikšti ji grįžta prie žmogaus figūros piešinio. Vesdama jautrią, pulsuojančią liniją, juodu tušu nuo galvos žemyn, per visus kūno įlinkius ji suteikia figūrai ekspresijos, jėgos, gyvybės. Figūra dažniausiai talpinama į vertikalų formatą, jos vaizduojamos įvairiomis pozomis, joms prikabinami netikėčiausi simboliai  – kipšiuko ragai ir angelo sparnas tai pačiai figūrai. Tai vyrai ir moterys  kartais dramatiški, kartais džiaugsmingi dievo tvariniai, paženklinti lytiškumu, apvaliomis formomis ar skeletai, grupėmis besidauginantys iš to paties kontūro, pulsuojantys ir gyvybingi“, –  pastebi I.Feldmanaitė.

Parodoje Palangoje bus eksponuojami daugiausia naujesni paskutiniojo laikotarpio dailininkės piešiniai.

1967-aisiais, apžiūrėjęs personalinę V,Kištolaitytės parodą, dailininkas G.MchNeilas ištarė: „Jūsų darbai tokie gyvybingi, tokie ryškūs, kupini žmogiškos pilnatvės. Jūsų drobėse yra tai, ką reikia daryti, kai tiek daug aplinkui šalto meno“. 

Šie žymaus dailininko ir mokytojo žodžiai, pasakyti prieš daugelį metų, tinka visai V.Krištolaitytės kūrybai apibūdinti, mano I.Feldmanaitė.

V.Krištolaitytės parodos „Tapyba. Grafika. Piešiniai. 1962–2012. Kūrybinės biografijos 50-metis“ atidarymas – birželio 15 d. 16 val. Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje (S.Daukanto g.16). Parodą bus galima apžiūrėti iki liepos 13 d.

Vizitinė kortelė

Vida  Krištolaitytė gimė 1939 m. Kaune.

1944 m. su tėvais pasitraukė į Vakarus.

1949 m. atvyko į JAV ir apsigyveno Čikagoje.

1961 m. baigė Ilinojaus universitetą, kur įgijo meno bakalauro laipsnį.

1961–1964 m. dėstė dailę Čikagos mokyklose ir studijavo grafiką bei tapybą.

1962 m. pradėjo dalyvauti jungtinėse parodose.

1964 m. apsigyveno Niujorke, kur tęsė dailės studijas Pratto institute.

1967 m. baigė Pratto institutą, gavo magistro laipsnį.

1963 ir 1966 m. apdovanota pirmosiomis premijomis Kultūros kongreso ir Jaunųjų dailininkų parodose.

Lietuviškoje išeivijos spaudoje rašė apie Amerikos dailę, A.Galdiko, V.Žiliaus, K.Zapkaus kūrybą.

Yra surengusi personalines parodas JAV – Čikagoje, Niujorke, Hatforde, Klievlende, Toronte bei Lietuvoje – Vilniuje (1999, 2000, 2001, 2002, 2003, 2004, 2005, 2007), Kaune (1998), Šilalėje (2001, 2002), Rietave (2007, 2009), Laukuvoje (2001), Kretingoje (2010).

Dalyvavo grupinėse parodose JAV galerijose Čikagoje ir Niujorke, Italijoje (Asyžiuje), Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Laukuvoje).

Dailininkės kūrinių yra Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, V.K.Jonyno galerijoje Druskininkuose (2005), Vatikano apaštališkoje nunciatūroje Vilniuje. Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejuje nuolat veikia jos tapybos ekspozicija.

Tapybai būdingas įgimtas spalvos pojūtis, veržlus, dinamiškas potėpis, originali paveikslo faktūra, o piešiniams – ekspresyvi, virtuoziška linija. Darbuose įtaigiai abstraktaus ekspresionizmo stiliumi vaizduojami asmeniniai išgyvenimai: patirta tėvo mirtis vaikystėje, tėviškės praradimas, šeimos drama karo sūkuriuose, artimų draugų netektys; sudėtingas, vidinių būsenų pasaulis: meilė, nuodėmė, atgaila; gamtos stichijos galių pojūtis, kūrybinės asmenybės dialogas su Dievu per kūrybinį procesą – religiją maištaujant ar ieškant nusiraminimo.