Klaipėdos fotogalerijoje atidaryta iš Vilniaus atkeliavusi paroda „Žmogus Lietuvos fotografijoje“ atskleidžia daug diskusijų keliančias fotomeno tendencijas.

Parodos kuratorius Tomas Pabedinskas pasidalijo mintimis apie ekspoziciją:

– Jau beveik pusę amžiaus Lietuvos fotografų dėmesio centre išlieka žmogus. Septintajame dešimtmetyje debiutavusių autorių karta, dabar vadinama Lietuvos fotografijos klasikais, sukūrė ilgalaikes kūrybines tradicijas, kurių esmė glūdėjo humanistinėje pasaulėžiūroje ir jos vertybėmis grįstame santykyje su fotografuojamais žmonėmis. Tačiau XX a. ir XXI a. sandūroje keletą dešimtmečių vyravusį humanistinį požiūrį į žmogų ir tą požiūrį perteikusią fotografijos kryptį pakeitė kitokios, daug diskusijų ir vertybinėje, ir estetinėje plotmėje tebekeliančios fotografijos tendencijos.

Šias tendencijas bei jų naujausias variacijas kaip tik ir siekiama atspindėti parodoje. Joms atstovaujančių autorių nevienija nei fotografijų vaizdinėje formoje aiškiai išreikštas bendras stilius, nei viningas požiūris į žmogų ir jo egzistencijos esmę. Apie bet kokias universalias ir esmingas pasaulėžiūros kategorijas, interpretuojant parodos dalyvių darbus, apskritai sunku kalbėti. Eksponuojamose fotografijose „didžiųjų“ ir „amžinų“ temų bei žmogaus psichologinės charakteristikos vietą užima iš pirmo žvilgsnio nereikšmingos kasdienio gyvenimo detalės, susijusios su konkrečiais vietos ir laiko, kultūriniu ir socialiniu kontekstais. Tokių fotografijų kuriamos prasmės išskaitymas reikalauja įdėmaus žvilgsnio, ne dar kartą atpažįstančio universalią žmogaus prigimtį išraiškingoje fotografijos kompozicijoje, bet pastebinčio skirtingus žmogiškumo veidus įvairių, neretai truputį keistų žmonių ir dažnai proziškos jų gyvenimo aplinkos atvaizduose.

Kiekvienas iš parodos autorių fotografuojamų žmonių asmenybę parodo vis kitokiu aspektu. Eglę Rakauskaitę domina socialinės žmonių tapatybės reprezentacija jų išvaizdoje, o Akvilė Anglickaitė ir Ramunė Pigagaitė apsiriboja dar siauresniu profesinio identiteto tyrimu. Tadas Šarūnas ir Arturas Valiauga fotografuojamų žmonių savitumo išraiškos ieško jų artimiausioje aplinkoje, išsaugojusioje netolimos praeities ir šiandieninio gyvenimo ženklus. Aušra Volungė vienintelė iš parodoje dalyvaujančių autorių kelia lytinės tapatybės klausimus ir savo darbuose trina ribas tarp įprastų vyriškumo ir moteriškumo sampratų, lytiškumą parodydama kaip vaidmenį. O kitiems dviems parodos autoriams svarbi fotografijos reikšmė, formuojant paties žmogaus savimonę ir mūsų požiūrį į jį. Vytautas V.Stanionis, tėvo pokariu darytas nuotraukas pasui gretindamas su kitų laikotarpių fotografijomis, vizualizuoja ne tik laiko tėkmę, bet ir atotrūkį tarp skirtingų kartų bei jų gyvenimo aplinkybių. Paulas Paper imasi ne mažiau konceptualaus eksperimento ir sukuria intriguojančią įtampą tarp mūsų įpročio fotografijoje lengvai identifikuoti žmogų ir vizualios informacijos trūkumo, atsirandančio aiškiai nematant nuotraukose įamžintų žmonių veidų.

Vis dėlto skirtingus kūrybinius metodus reprezentuojantys darbai turi ir bendrų bruožų. Dėmesys žmogui, o galbūt ir savitas humanizmas, čia atsiskleidžia per jautrumą žmonių skirtumams, „mažoms“ jų gyvenimo detalėms, toleranciją kartais vos pastebimoms, kartais akį traukiančioms keistenybėms. Tačiau pastarosios fotografijose neatrodo ekscentriškos. Priešingai – bandymas sukurti savo socialinį vaidmenį iš daugybės įvaizdžių, kultūrinių citatų, kasdienės aplinkos fragmentų ir fotografijos atskleidžiamas to vaidmens netobulumas atrodo ypač žmogiški ir būdingi daugeliui mūsų.

Fotoparoda „Žmogus Lietuvos fotografijoje“ Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos fotografijos galerijoje (Tomo g. 7) veiks iki rugsėjo 7 d. Lankymas – nemokamas.