MOTINA

EYES GET USED

Self-released

Prieš penkerius metus dienos šviesą išvydęs pirmas „Motinos“ kūdikis – albumas „You Will Be Recorded“ – jau tuomet privertė suklusti ir laukti, ką naujo pasiūlys paslaptingas kolektyvas. Praėjo tik pusė dešimtmečio, ir štai – antrasis opusas, kuriame aštrumo, agresijos ir įnirtingumo netrūksta. Tenesupyksta muzikos pasaulio mazgiai, teigdami, kad toks palyginimas banalus ir paviršutiniškas (o ką man daryti, jei aš banalus ir paviršutiniškas), tačiau „Motina“ yra lietuviški „Death Grips“. Nuo vokalo ir triukšmingų instrumentalų iki braškančio ritmo ir kaktomušiško attitude’o – visa tai tiesiog pulsuoja kolegų iš JAV priėjimu, net jei jo laikas gal jau truputį ir praėjo. Vis dėlto tai ne koks nors įžeidimas, nes savoje plotmėje „Motina“ skambiai įdomiai ir turtingai. Tiesa, gal ta agresija kartais užsižaidžiama, gal norėtųsi rasti kokių nors kitokių spalvų, bet šiais laikais, kai visi Lietuvos scenoje yra tokie pūkuoti katiniukai, vienas kitas spyris į muzikinius konkolus niekam nepakenks. Chebra turi savo skambesį, jų albumo parengimas yra maksimalus ir, svarbiausia, pjaudami, braižydami ir mėsinėdami savo muziką jie neuždūsta. Visos 40 minučių yra kupinos energijos, kuri kai kuriems gali šiek tiek neimponuoti, tačiau idėjos, pasiimtos kad ir iš 10-ojo dešimtmečio „Prodigy“ ar trumpai gyvavusio nu rave stiliaus, turėtų neleisti albumo greitai atmesti. Dabar tereikia rasti daugiau spalvų, gal kartais nepabijoti pamažinti pavarą, leisti klausytojui pakvėpuoti, ir grupė gyvuos. Jiems konkurentų, man atrodo, lietuviškoje scenoje rasti sunku, todėl šis kelias bent jau teoriškai galėtų būti lengvesnis. Tiesa, kad ir kaip būtų gaila, tas kelias yra alternatyva, tačiau jie ir neketina tapti kokiais nors „Čilinam“. Jei nepatiko – palaukite, kol ne tik akys, bet ir ausys įpras.

78/100 (Bandcamp, Spotify, Deezer, Apple Music, Pakartot)

PAULIUS KILBAUSKAS, JUSTINAS ŠTARAS, GEDIMINAS STEPANAVIČIUS

MARIA’S SILENCE OST

Self-released

Prisipažinsiu, žinau, kad drąsu kalbėti apie filmo garso takelį nemačius paties filmo, bet aš esu zuikis drąsuolis, todėl galiu sau leisti dar ne taip blevyzgoti. Ypač kai vienas autorių – Paulius Kilbauskas – visuomet patraukia mano dėmesį, nesvarbu, ką, kam ir kodėl jis kurtų. Pernelyg gili istorija, pernelyg didelis talentas, pernelyg tiesiog įdomu... Kalbant apie šį garso takelį, kokybė skamba jau nuo pirmųjų akordų. Na, ką čia ir pridursi, meistrai daro savo darbą: kuria atmosferą, nardina į muzikos tėkmę ir, tikiu, puikiai susieja vaizdą kino ekrane su garsu ausyse. Vis dėlto ar „Maria’s Silence OST“ išsiskiria kaip atskiras opusas, čia jau galima kelti klausimus. Nepaisant, kaip minėjau, aukšto lygio, manau, kad garso takelis labiau pasitarnauja filmui, o ne bando būti savarankišku kūriniu. Tradiciškai eksperimentiniai sprendimai ne itin stebina, o labiau duoda tai, ko galėtum tikėtis. Paprasčiausiai albume nėra itin daug staigmenų, išskyrus „Decadance“, kuris nuspalvina tamsius atspalvius makabriškais ir ryškiais potėpiais. Tiesa, primenu, kad gal visa tai, kas skamba, fantastiškai limpa prie tamsaus latvių filmo. Kaip rašiau, atmosfera kuriama puikiai, o dar žinant, apie ką šis filmas... Antra vertus, turiu pripažinti, kad „Maria’s Silence OST“ nepasiduoda vienai perklausai: kaskart jis atrodo vis tamsesnis, gilesnis,  vaiduokliškesnis ir kaskart šaltis vis labiau smelkiasi į tavo kaulus. Taigi kuo toliau, tuo labiau jausmai sumyšta. Galbūt tai ir yra gero kūrinio savybė – palikti klausytojus šiek tiek sutrikusius, šiek tiek ne savame kailyje. Svarbiausia, kad pasiklausius jį tikrai nesinori kalbėti. Lieka tik šiurpi, negailestinga ir nieko paguodžiančio neatnešanti tyla...

77/100 (Bandcamp, Spotify, Deezer, Apple Music, Soundcloud)

DJ NEVYKĖLĖ

FLAMYNGAZ.

Self-released

DJ Nevykėlė, nepaisant savo jauno amžiaus, jau seniai yra mano favoritė. Fizinio lavinimo pamokai skirta daina išsprogdinusi internetą, atlikėja tapo jaunosios kartos šaukle ir proporcingai vis kilo ir kilo, kol dabar jos vardas – jau anokia naujiena muzika besidomintiems. Be to, ji dar tikrai produktyvi... „Flamyngaz.“ (ar liepsnojimas, ar paukštis) pasirodė labai greitai po jos praėjusio įrašo ir atspindi naują kūrėjos karjeros etapą. Bumčikas dingo, nors aštrus liežuvis – ne, ir tai tik rodo, kad DJ Nevykėlė nori užkariauti naujus horizontus. Vis dėlto su drąsa, kuri visada yra gerbiama, atsiranda pavojus ir slystelėti. Reikia pripažinti, kad, nepaisant vien pagarbos verto žingsnio groti naujai, jai tai dar neišbandyti toliai, todėl albumas neskamba taip stipriai, kaip norėtųsi, lyg bandymas būti labiau alternative pop atlikėja nebuvo tiek išnarstytas (kad ir kaip būtų keista, nes man ji visada asocijuojasi su ekspromtu). Reikia pripažinti, kad tai blyškesnis darbas, labiau skirtas pačiai sau nei siekti naujų aukštumų. Tačiau, kaip ir sakiau, mes eksperimentus tik sveikiname. Galbūt tik nereikėjo su šiuo darbu taip skubėti, o padirbėti šiek tiek daugiau, atsirinkti tai, kas limpa, o ką gal reikėtų dėti į stalčių, ir tuomet efektas tikrai būtų stipresnis. Tiesa, nenorėčiau, kad tai atbaidytų DJ Nevykėlę nuo naujų bandymų, juk smagus trankymasis – jau praeitas etapas ir, jei yra pasitikėjimo savimi, reikia jį naudoti 100 proc. Per galvą niekas neduos. Todėl atlikėjai linkėčiau kelių dalykų: pirmiausia, neprarasti liepsningumo, net jei kartais ir klumpama, nesibaiminti rinktis sau įdomių kelių ir kilti ant to rožinio flamingo kuo aukščiau. Ne viskas apdovanojama išsyk, o tik darbas, darbas ir dar kartą darbas atperka... Tikiu, kad kitu darbu DJ Nevykėlė grįš su trigubai didesne jėga.

74/100 (Spotify, Apple Music, Pakartot, Soundcloud)

TWINDIVE – REMIXES (Partyzanai Pop)

Ne kartą ir ne du esu minėjęs, kad remiksas turi prasmę tuomet, kai pasiūloma nauja kokybė. Juk tai audinys skleistis remiksuotojo idėjoms ir jo įkvėpimui. „Twindive“, nors ir staigiai įsiveržę į šalies roko sceną, vis dar ne tokie grandai, kad bent jau logiškai jiems reikėtų leisti perdirbinių rinkinį (juk net lietuviško albumo dar nėra), tačiau kartais pravartu paglostyti klausytojus prieš plauką, ir štai jums „Remixes“, kuriame du kūrinius perdirba keturi elektronikos kūrėjai. Išvada tokia, kad interpretacijos pavyko, nes tiek hitas „Vorele“, tiek „Materija“ sėkmingai atsiplėšia nuo originalų. Sulaukėme tokio senosios mokyklos rinkinio, kuriame muzika apsisuko ratu ir nauja tapo tai, kas gera sena. Išties 10-asis dešimtmetis remiksuose jaučiamas su kampu: reivo ritmai 5YZL interpretacijoje, bigbitas Dannie Fade skambesyje, vos ne jungle Jaroškos perdirbinyje, ir viso to košė makalošė paskutiniame, taip pat Dannie Fade „Materijos“ materiale.  Žavu? Taip, ir nostalgijos sukelia pakankamai. O kas geriau tokiam kaip aš, kaip prisiminti vaikystę, kasetes ir skurdą, parodantį, kad mes dabar gyvename fantastiškais laikais, kad kai kurie dalykai negrįš, ir ačiū dievams. Panašus yra ir šis albumas, lyg blyksnis kažko, ką smagu prisiminti, bet tai jau išėjo, todėl kalbėti apie didesnį šio EP efektą šiek tiek sunkoka. Nežinau, kuo galbūt iki galo manęs neįtikino šis darbas, tačiau apima jausmas, kad jo norisi paklausyti tik kelis kartus. Albumas įdomus (ypač dėl to, kad čia girdi pasmailintas DJ plunksnas ar adatas (čia kaip jums labiau tinka ar patinka), tačiau mėgautis juo nesinori itin ilgai. Galbūt jis gali šiek tiek apmalšinti badą iki viso „Twindive“ albumo. Kol kas galime pasidžiaugti ir šiais keturiais perdirbiniais.

75/100 (Bandcamp)

EIKTUBAIKTU

INDUSTRIA

Self-released

Išties ne paties geriausio pavadinimo gitarinė grupė „Eiktubaiktu“ šiemet jau išleidžia antrą EP, vadinasi, po pernykštės pergalės „Garažo“ konkurse kolektyvas nusprendė, ir ne be reikalo, lenkti medį, kol jauni, kalti geležį, kol karšta, ar tekėti, kol vanduo dar nestovi. Jau pirmas EP buvo vertas dėmesio (kodėl aš pražioplinau, neklauskite, veikiausiai dėl to, kad esu žioplys), tačiau antrasis dar labiau patvirtino įsitikinimą, kad ši grupė neturėtų dingti iš scenos kokiuose nors banalaus darbo kabinetuose. „Industria“ turi savyje daug šviežio oro, lyg tokios grupės, grojančios stonerišką, lėtą, 10-ojo dešimtmečio alternatyvos įkvėptą sunkųjį roką mums dabar ir reikėjo, nors mes to nežinojome. Melodingumas puikiai siejasi su plyšaujančiu moterišku vokalu, o neskubi agresija, tačiau ne pernelyg užaštrinta, kad pasuktų link metalo, maloniai slysta ausimis. „Eiktubaiktu“, susidaro įspūdis, turi ir ką pasakyti, ir ką pagroti, o skambesys tikrai neprimena grupės, kuri ką tik debiutavo. Smagiausia, kad nėra su kuo jų Lietuvoje palyginti (na, išskyrus pavadinimą, nes, taip, mes nesame pačių geriausių pavadinimų šalis). Dėl to „Industria“ man pirmiausia skamba unikaliai, o tai jau stipriai lemia įrėžimą ausyse ir pagarbą širdyse. Belieka tikėtis, kad įdomesnio, ne kolegas kopijuojančio ar tendencijų ieškančio skambesio grupių rasis vis daugiau, nes gal kartais sunkesnis, bet savas kelias yra ir geresnis, ir tikslingesnis. Ypač kai, kaip minėjau, skambesys jau duoda gana šviežio parako. Kol kas nelieka nieko daugiau kaip paploti „Eiktubaiktu“ katučių (jaučiu jie taip sakytų, jei pamatytų ką nors plojant) ir laukti naujos, visiškai originalios roko bangos. Pakeiskime, chebra, industriją!!!

83/100 (Bandcamp, Spotify, Deezer, Apple Music, Pakartot )