Patricijai, privilegijuotas romėnų sluoksnis, vis labiau lepo, ir nors romėnai labiausiai vertino tokias asmenines savybes kaip santūrumas, pagarbumas, kuklumas, pinigai, nuolat plūstantys iš provincijos, darė savo darbą. Romėnai troško vis daugiau "duonos ir žaidimų" – gladiatorių kovos išvirto į ekstravagantiškus rekonstruotus istorinius jūrų mūšius. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau galimybių, norų, poreikių ir novatoriškumo. Retas miestas galėjo pasiūlyti tai, ką organizavo Roma. Taigi, žodis "provincija" reiškė ne tik administracinį vienetą, bet ir kultūriškai nuobodžią, atsilikusią erdvę.

Vietiniai, galima įsivaizduoti, tikrai nesiilgėjo gladiatorių kovų nei jautėsi atsilikę, tačiau žodžio "provincija" konotacija išliko iki šių dienų. Žmonės, pabėgę į miestus ieškoti bendraminčių, darbų, kultūros ar barų, prisipirkę planšetinių kompiuterių ir televizorių, interneto platybėse perskaitę ir sužinoję, ką tik širdis geidžia, ir šiaip pakitus laikams, papročiams ir kartoms, pastaraisiais metais ėmė gręžiotis atgal, ieškoti "prarasto", iš naujo vertinti nuvertintuosius.

Ką naujo aš suradau Šiluvos bienalėje? Pirmiausia – ramybę ir nuoširdumą.

Taigi, ar provincijai reikia meno ir šiuolaikinio meno bienalių? Į šį klausimą atsakymo drįso ieškoti miestelis greta Raseinių, kuriame – vos 600 gyventojų. Apsiginklavę skambiu pavadinimu "Tarptautinė šiuolaikinio meno bienalė Šiluvoje", bienalės organizatoriai parengė gana solidžią programą, kuri tarsi kviečia diskutuoti visus kultūros decentralizacijos šalininkus, kartu patvirtindama, jog galbūt tolygi kultūra gali būti tolygi tiek skambant Kauno bienalei, tiek susitinkant Šiluvoje.

Tęsdama diskusijai duotą toną, manau, pirmiausia tokių reiškinių reikia didmiesčių gyventojams, ieškantiems naujų kultūros barų, galų gale, kultūrinės patirties, kai ne tik sofistikuotai praleidi laiką galerijoje, bet išdrįsti vykti į kelionę. Ir tai ne Londono "Tate‘as", bet maža teritorija Lietuvoje, kur parodos rengiamos gimnazijos patalpose, o eidamas "patirti meno" gali pasimėgauti, kad ir gaidžio giesme.

Lankantis bienalėje pasirodė, jog vietiniai – kaip ir Romos Respublikos provincijos gyventojai – nelabai jaučia kultūros trūkumą: nesimatė kultūrinio bado jų akyse, bet tai tik mėgėjiški antropologiniai spėjimai. Šiluvos miestelis turi savo laiko ir gyvenimo tėkmę, savo istoriją, savas šventes ir atrakcijas. Visgi Šiluva gali didžiuotis, jog yra viena iš penkių vietovių Europoje, kur Švč.Mergelės Marijos apsireiškimas yra oficialiai pripažintas Vatikano. Šiluva yra pratusi ir linkusi priimti piligrimus, o ne atviras diskusijas apie menininko misiją šiuolaikiniame pasaulyje ar nestandartiško džiazo trio muziką, trukdančią vietos gyventojams mėgautis prabangiais pietumis restorane. Tad ar reikalinga kultūrinio šoko intervencija į provinciją, ar reikėtų tai palikti tik "Romos miesto" riboms?

Kultūra reikalinga, tačiau ji, kaip ir visi šiuolaikiniai atributai, turi tapti geidžiama. Kitaip tariant, įgyti statusą Šiluvoje. Žmonės jaučiasi turį statusą, kai neskaudančia širdimi restorane permoka už salotas. Prabangūs restoranai, dizainerių etiketės ypatingos pridėtinės vertės neturi, tačiau vertinami už statuso suteikimą. Kai Šiluvos bienalė įsibėgės ir įgis statusą vietinių akyse, miestelėnai suplūs žiūrėti meno, kaip kad plūsta į atlaidus.

O kol provincijai meno lyg ir nelabai reikia, aš džiaugiuosi. Studijų laikais kultūros man Lietuvoje labai trūko. Nesakau, kad jos išvis nebuvo, ar kad ji buvo nekokybiška, tačiau kartais jausdavau kultūrinį badą. Trūko ir įvairovės. Po studijų išsikrausčiusi į Edinburgą Škotijoje, Edinburgo tarptautinio festivalio metu eidavau į kelis pasirodymus per dieną: cirkas, šokis, teatras, klasikinė muzika; mokami, nemokami; mėgėjų, tarptautinio lygio trupės. Vartojau, vartojau, vartojau, kol galiausiai užėjusi į "Modern Tate" ar "Saatchi" galerijas Londone, jaučiausi jau viską mačiusi. Tad ką naujo aš suradau Šiluvos Bienalėje?

Pirmiausia – ramybę ir nuoširdumą. Žmonės, atvykę pasižiūrėti parodų, dalyvauti diskusijose ar paklausyti muzikos, toje vietoje atsirado ne dėl statuso ar populiaraus ženklo vartojimo, o nuoširdaus smalsumo vedami.

Nebuvo spūsčių, nebuvo pompastiškų kalbų, nebuvo skubėjimo. Specifinė religinė miestelio aura suteikė unikalią atmosferą visam renginiui ir netgi naujai, esamai vietai ir laikui, sumodeliavo meno kūrinių kontekstą. Pavyzdžiui, Andriaus Kviliūno vaizdo meno darbų performansas su grupe "ONE TWO Free feat. Kazimieras Jušinskas". Ant didžiulės drobės stebėjome siurrealistinius vaizdus, o šalia saksofonu, fleita bei gerkle keistus garsus leido jauni atlikėjai ir ta savotiška kultūrinė košė – ne kiekvieno žiūrovo gomuriui. Šiame performanse mūsų ir nebuvo per daug, galėjai girdėti retkarčiais praūžiančius baikerius, tad nesijautėme privalą būti labai rimtais, susikaupusiais ir viską suprantančiais ekspertais. Kažkas juokėsi, nes jautėsi laisvi ir atsipalaidavę. Tad kai Birutė Letukaitė, šokio teatro "Aura" įkūrėja, visus pakvietė atsistoti ir šokti ar tiesiog "jausti", žmonės sukilo. Neįsivaizduoju to atsitinkant Kaune ar Vilniuje, pilnoje žiūrovų salėje.

Tad ar provincijai reikia meno? Gal šiuo metu ir nereikia, tačiau pačiam menui neabejotinai reikia provincijos.