Prieš tai norisi paminėti vieną dalyką. 69-asis festivalis išskirtinis tuo, kad nuo šių metų birželio keičiasi festivalio direktorius. Tai nėra naujiena iš giedro dangaus, o lauktas momentas – norėdami pokyčių prieš dvejus metus Vokietijos kino kūrėjai netgi pasirašė peticiją. Taigi šis festivalis buvo Dieterio Kosslicko atsisveikinimas. Po aštuoniolikos metų jis savo postą užleidžia Lokarno kino festivalio direktoriui Carlui Chatrianui ir „German Films“ vadovei Mariette Rissenbeek. Tad bus įdomu stebėti pokyčius, kurie, kaip žinoma, greit nevyksta, bet, manau, laukti verta.

Pirma diena. Tądien iš matyto filmų trejetuko labiausiai įsiminė iš Gvatemalos kilusio režisieriaus ir scenarijaus autoriaus Jayro Bustamante's darbas „Drebulys“ („Tremors“). Jame pasakojama istorija apie žmoną ir du vaikus turintį keturiasdešimtmetį Pablo, kuris myli savo vaikystės draugą Francisko. Kiek laiko tai tęsiasi, nežinoma. Jo ultra religingai šeimai, kuri yra šalies visuomenės atspindys, tai yra tikra tragedija – geriau būtų miręs. Vyras blaškosi kankinamas dvejonių, ar homoseksualumas yra blogis („Dievas nekenčia nuodėmės, bet myli nusidėjėlius“, – nuskamba filme), ar atvirkščiai – šeima ir visuomenė jo nesupranta. Sprendimą labiausiai sunkinanti aplinkybė yra mylimi vaikai, kurių jis nebepamatytų.

Antra diena. Ir vėl trys filmai. Austrų autorės Marie Kreutzer darbe „Žemė po mano kojomis“ („The Ground Beneath My Feet“) pagrindinė veikėja Lola yra visą savo dėmesį sutelkusi į karjeros laiptelius. Verslo konsultantės darbas klostosi gerai, kol vieną dieną jos šizofrenija serganti sesuo Koni, apie kurią Lola niekam nepasakoja, pabando nusižudyti. Netrukus ji Lolą pradeda atakuoti skambučiais. Įdomiausia, kad ligoninėje Koni neturi galimybės paskambinti... Šie mistiniai motyvai seserų santykių dramą papildo ir kaipmat išskiria iš šio žanro filmų. Nors filme daugiausia kalbama apie tai, kaip psichikos liga keičia gyvenimą ir santykius, tačiau yra ir kita tema. Spaudos konferencijoje autorė pasakojo, kaip siekė atkartoti verslo konsultantų gyvenimą – jau į pensiją išėjusiems (nes tebedirbantys tam neturi laiko) buvo duotas skaityti scenarijus, koreguoti dialogai, įterpiant ir žargoną. Atskleisdama specialistų kasdienybę autorė skatina mąstyti apie šiandien aktualų persidirbimą. Filmas vertas dėmesio, o įtikinamas ir daugiabriaunes personažes sukūrusios aktorės – komplimentų. 

Fatiho Akino „Auksinė pirštinė“ („The Golden Glove“) tapo tuo filmu, kuris man įstrigo giliausiai. Tikriausiai dėl smurto ir šleikštulio, kurį sukėlė. Garsus turkų kilmės Vokietijos režisierius pasakoja istoriją apie 8-ajame dešimtmetyje Frankfurte siautėjusį serijinį žudiką Fritzą Honką. Savo aukas, kurios dažniausiai būdavo nuo alkoholio priklausomos vyresnio amžiaus prostitutės, atstumiančios išvaizdos žudikas žvejodavo bare „Auksinė pirštinė“. Čia rinkdavosi marginali publika. F.Akinas sako, kad šiuo filmu jis siekia apmąstyti Antrojo pasaulinio karo traumas. Autoriaus manymu, tai padaryti pavyko tik kultūriniam elitui. Kadangi žemesnė klasė iki šiandien neturėjo galimybės to padaryti, traumas skandina alkoholyje.

Trečia diena. Įsivažiuoju ir didinu apsukas – nulėkiau į keturis, bet, deja, įspūdžio nepaliko nė vienas. Makedonų režisierės Teonos Strugar Mitevskos satyriškas filmas „Dievas egzistuoja, jos vardas Petrunija“ („God Exists, Her Name is Petrunya“) sudomino, tačiau neilgam. Petrunija, rodos, smagi personažė – 32-ejų, bedarbė, bet išsilavinusi (universitete studijavo istoriją), gyvena su tėvais. Eidama iš eilinio darbo pokalbio su manekenu pažastyje ji visai nepagalvojusi puola į vandenį gaudyti kryžiaus ir taip sulaužo ilgametę kryžiaus gaudymo vandenyje tradiciją. Bėda ta, kad ceremonijoje dalyvauti gali tik vyrai. Tačiau antroje filmo dalyje, veiksmui vykstant uždaroje erdvėje, dėmesį išlaikyti darosi sunku.

Ketvirta diena. Paskutinę dieną stengiausi išnaudoti maksimaliai. Pasižiūriu „10 deš. vid.“ („Mid90s“), „Šnipė“ („The Operative“), „Ponas Jonesas“ („Mr. Jones“), „Nykstančios dienos“ („Vanishing Days“) ir „Trys seserys“ („A Tale of Three Sisters“).

„Ponas Jonesas“ – tai tikrais faktais paremta istorija, kurią festivalio konkursinėje programoje pristatė garsi lenkų kino veteranė Agniezska Holland. Žurnalistas iš Velso Garethas Jonesas yra jaunas idealistas, kuriam entuziazmo nestinga. Kartą paėmęs interviu iš Hitlerio, jis mėgina aiškintis, kodėl kalbama apie augančią Sovietų Sąjungos ekonomiką, kai skaičiai to nerodo. Jam tai pavyksta  – 1933 m. aplinkybės susiklosto taip, kad jis atsiduria Ukrainoje ir savomis akimis pamato bado kankinamą šalį. Filme paliečiamos šiandien labai svarbios temos – žiniasklaidos vaidmuo ir jos laisvė, tvirta moralė – tačiau galbūt ne pačiu tinkamiausiu būdu.

Lokiai ir plojimai

Pagrindinį prizą – „Auksinį lokį“ – pelnė žydų kilmės režisieriaus Nadavo Lapido filmas „Sinonimai“ („Synonymes“) apie Joavą, jauną imigrantą iš Izraelio, kuris atvykęs į Paryžių mėgina nutraukti ryšius su savo gimtine, kultūra ir artimaisiais.

„Sidabrinis lokys“ už geriausią režisūrą atiteko Angelai Schanelec rankas. Apie jos filmą „Aš buvau namie, bet“ („I Was at Home, But“) papasakoti sudėtinga, nes tai yra fragmentiškas, į atskirus gabalus suskaidytas kūrinys, kuriame paliečiama daug temų. Tačiau viskas prasideda nuo to, kad trylikametis pabėga iš namų ir lygiai taip pat netikėtai sugrįžta. Šis įvykis ir taip neurotišką jo mamą išveda iš pusiausvyros.

Didysis žiuri prizas skirtas režisieriui-chameleonui François Ozonui, pristačiusiam vaidybinį filmą „Ačiū Dievui“ („By The Grace of God“), kuris sukurtas pagal tikrą istoriją apie kunigą, Lione išnaudojusį berniukus.

Alfredo Bauerio prizą, teikiamą už naujų perspektyvų kine atvėrimą, gavo vokietė Nora Fingscheidt už darbą „Sistemos laužytoja“ („System Crasher“).

Geriausiu aktoriumi ir geriausia aktore tapo kinų režisieriaus Wango Xiaoshuai filme „Sudie, mano sūnau“ („Di jiu tian chang“) porą suvaidinę Wang Jingchunas ir Yong Mei.

Geriausio scenarijaus apdovanojimą pelnė filmas „Piranijos“(„Piranhas“).

Filmo „Vogti arklius“ („Out Stealing Horses“) operatorius Rasmusas Videbækas pelnė „Sidabrinį lokį“ už indėlį į kino meną.

Ką išvysime Lietuvoje?

Dalį šių metų Berlinalėje pristatytų filmų Lietuvoje pamatysime jau greitai. „Kino pavasaryje“ bus rodoma anksčiau minėta drama „Žemė po mano kojomis“, taip pat garsios britų kino kūrėjos Kim Longinotto dokumentinis filmas „Medžiojant mafiją“ („Shooting The Mafia“) apie charizmatišką italų fotografę Leatizią Battaglią, „Antroji aš“ („Who You Think I am“) su pagrindinį vaidmenį sukūrusia prancūze Juliette Binoche, kanadiečių režisieriaus Deniso Côté vaidybinis filmas „Vaiduoklių miesto antologija“ („Ghost Town Anthology“) su siaubo ir mistikos prieskoniu ir Brado Pitto prodiusuotas filmas „Gražus sūnus“ („Beautiful Boy“). Pastarajame išvysite aktorių Timothée Chalametą, atlikusį pagrindinį vaidmenį filme „Vadink mane savo vardu“ („Call Me By Your Name“).

Ir tai dar ne viskas. F.Ozono „Ačiū Dievui“, F.Akino „Auksinė pirštinė“, Agnès Vardos „Agnès apie Vardą“ („Varda by Agnès“), Claudio Giovannesi „Piranijos“, Hanso Petterio Molando „Vogti arklius“ ir Guy Nattivo „Oda“ („Skin“) – šie Berlinalėje parodyti filmai Lietuvos kino teatrus turėtų pasiekti šiemet.