Jauna kūrėja Eglė Vitkutė drąsiai seka paskui savo svajones ir šiame, nesustabdomos laiko tėkmės amžiuje, atranda tinkamus momentus joms įgyvendinti.

Grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje baigusi, vizualinės komunikacijos ir leidybos dizaino specialybę pasirinkusi menininkė šiandien gyvena Italijoje, Urbino mieste, – ten siekia magistro laipsnio. Kūrėjos universalumu ir gabumais negalima nesižavėti: E.Vitkutė piešia, tapo, fotografuoja, iliustruoja knygas, drauge su kitais menininkais organizuoja parodas, o artimiausioje ateityje ketina išmokti groti būgnais.

Menininkė yra surengusi ne vieną personalinę parodą, aktyviai dalyvauja grupinėse menininkų parodose Lietuvoje ir Italijoje. Jaunos kūrėjos užsidegimas nelieka nepastebėtas: 2012 m. dalyvaudama Vilniuje vykusiame fotografijų konkurse "Italų kalba pagal mane" ji buvo apdovanota pirmąją vieta ir kelione į Romą. Menininkė kūrė iliustracijas ir maketą naujai išleistoje Anzelmo Matučio knygoje "Žilo šilo darbininkai", jos iliustracijas spausdino kultūros leidiniai. Dailininkė nepraleidžia galimybės dalyvauti įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse (keramikos, komiksų kūrimo, informacinės grafikos ir kt.) ir pasidalinti savo patirtimi. E.Vitkutės kūrybinėje biografijoje svarbią vietą užima teatras: ji fotografuoja teatro užkulisius, eskizuoja įsimintinus spektaklių momentus ir net vaidina pati. Entuziazmas, kūrybinis veržlumas ir savęs išbandymas įvairiose meno šakose turtina menininkę ir leidžia jai patirti atradimo džiaugsmą.

– Kas – atsitiktinumas, likimas – paskatino Jus pasirinkti kūrėjos kelią?

– Pajautimas, kad kūryba – itin įdomus kelias – glūdėjo manyje dar vaikystėje. Nuo mažens matydavau, kaip tėtis kartais tapydavo, kurdavo skulptūras, nors tai ir nebuvo jo profesija. Kartu lipdydavome, piešdavome. Kiek save prisimenu, man labai patiko piešti. Mano vyresnysis brolis yra labiau linkęs į literatūrą ir istoriją, bet būtent jis labai padrąsino mane, sulaukusią trylikos metų, pradėti lankyti Kauno Antano Martinaičio dailės mokyklą.

– Kas lėmė tarp gausybės vizualaus meno specialybių nukreipti savo kelią grafikos studijų link?

– Baigdama A.Martinaičio dailės mokyklą supratau, kad man itin artima grafikos meninės raiškos estetika. Neblogai sekėsi akademinis piešimas, todėl pradėjau mąstyti apie grafikos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Prieš priimdama galutinį sprendimą vis apsilankydavau Egidijaus Rudinsko galerijoje, esančioje Kauno senamiestyje, grafiko Romualdo Čarnos studijoje, kurioje įvyko pirmas gilus sąlytis su šia meno kryptimi: daug kalbėjomės su menininku, jis man pasakojo apie savo darbus, aš jam rodžiau savo pirmuosius atspaudus ir piešinius. Tie keli susitikimai buvo išties jaudinantys ir svarbūs.

– Kas Jus inspiruoja ieškant motyvų savo kūriniams? Kokios temos Jums yra aktualios ir svarbios? Ar savo darbais siekiate žiūrovui perduoti konkrečią žinutę, ar leidžiate jam laisvai interpretuoti?

– Mane įkvepia spalvota, daugiasluoksnė ir daugiabriaunė kasdienybė. O dėl temų - priklauso apie kokią kūrybos šaką kalbame. Jei apie tapybą – ja apmąstau abstrakčias temas: akimirkos krūvį, laiko fenomeną, žmogaus jausenas vienumoje ir santykyje su kitais žmonėmis. Tapybos darbai yra visiškai laisvi žiūrovo interpretacijai. Realizuodama fotografijos projektus renkuosi labiau apibrėžtas temas, tuo momentu man aktualias, pavyzdžiui, teatras, aktoriaus darbas. Studijuojant ir vykdant projektus komunikacijų dizaino srityje itin svarbu žiūrovui perduoti konkrečią žinią aktualia tema. Šie projektai taip pat reikalauja daug kūrybiškumo, tik kiek kitokio, struktūriškesnio.

– Kuriate grafikos, tapybos, iliustracijų, dizaino, fotografijos srityse – labai platus Jūsų saviraiškos spektras. Kuri sritis Jums artimiausia?

– Širdyje visos šios sritys išlieka man artimos ir svarbios, nors pastaruosius kelerius metus daugiau gilinuosi į iliustraciją, fotografiją ir grafinį dizainą. Paradoksalu, tačiau atitolau nuo grafikos meno, kuriuo pradėjau savo profesinį kelią. Nebejaučiu užsidegimo kurti atspaudus. Tačiau lankytis grafikos parodose man net labai patinka.

– Vyraujantis konceptualizmas šiuolaikinių kūrėjų darbuose trina ribas tarp meno šakų, stilių. Į pirmą planą iškeliama darbo idėja, o atlikimo technika tarsi nublanksta, pasidaro ne tokia svarbi. Ką apie tai manote? Ar Jūsų kūriniuose idėja yra lygiavertė jos vizualiam išpildymui?

– Mano nuomone, kūrinio atlikimo technikos pasirinkimas yra tikrai svarbus ir privalo būti motyvuotas. Netikiu, kad svarstyklės, ant kurių nuolat balansuoja idėja ir atlikimo technika, gali visiškai nusvirti į vieną ar į kitą pusę. Konceptualumo ribas, kraštutinumus praėjusiame amžiuje tyrė menininkai Marcelis Duchamp'as, Yvesas Kleinas, Josephas Kosuthas ir kt., o šiuolaikiniai menininkai turi ieškoti įdomaus, motyvuoto, šių dviejų kūrybos aspektų santykio. Tai daryti savo darbuose stengiuosi ir aš.

– Ar grafikos menas išlaiko savo pozicijas, aktualumą šiuolaikinio meno kontekste?

– Jo aktualumas, kaip ir visų kitų meno šakų, šiuo metu yra kvestionuojamas. Grafikos menas nebepriklauso tik sau pačiam, savo saugumo zonai, kurioje tarpo ilgus dešimtmečius. Iš vienos pusės, grafikos menas maišosi su kitomis medijomis ir tai atneša įdomių rezultatų, nepaisant to, kad šis procesas Lietuvoje dar tik įsibėgėja. Iš kitos pusės, savotiškai aktualūs išlieka ir tradicinės grafikos kūrėjų darbai. Jie iš tarpdisciplininės kūrybos masės išsiskiria būtent šiuo radikaliu pasirinkimu – žūtbūt išlaikyti grafikos tradiciją, nors ir antrame ar net dešimtame plane.

– Kaip vertinate jaunų kūrėjų padėtį šiuolaikinėje kultūroje? Ar jie pakankamai aktyviai išreiškia savo pozicijas? Ar mūsų visuomenė yra išprususi vertinti inovatyvius šiuolaikinio meno kūrinius?

– Manau, kad jauniems kūrėjams yra tikrai daug galimybių išbandyti save ir tapti matomais, tačiau savo pozicijas jiems aiškiai išreikšti darosi vis sunkiau: kaip lengvai neapibrėši šiuolaikinio meno atlikimo technikų, taip vis sunkiau darosi deklaruoti savo poziciją šių dienų dinamiškame informacijos ir idėjų debesyje, kur sąvokų ribos tampa sąlyginėmis ir blausiomis. Tad jaunam kūrėjui orientuotis yra kur kas sudėtingiau, bet taip pat tai – įkvepiantis iššūkis. O kad lietuviai galėtų vertinti šiuolaikinį meną ir pilnavertiškai apie jį diskutuoti, jie visų pirma turi daugiau jo, kokybiško, patirti. Turint omenyje, kad mes šiame kontekste gerokai atsiliekame – šis procesas užtruks. Lietuvoje yra "garbingiau" meno kūrinį griežtai sukritikuoti, o svetur, pavyzdžiui, Italijoje, Anglijoje ar Skandinavijoje – priešingai – bandoma kūrinius suprasti.

– Jūsų kūryboje svarbią vietą užima teatras, jo užkulisiai. Kaip jį atradote? Kuo teatras Jus patraukė?

– Teatrą atradau atsitiktinai: dar studijuodama vieną sezoną dirbau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kontroliere. Lankiausi daugybėje spektaklių ir jų repeticijų. Nuo to laiko ši sfera tapo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Mane sužavėjo teatro akimirkos stebuklas, kai prasmė, nauja realybė, skleidžiasi ir vysta čia ir dabar, prieš žiūrovo akis ir širdį, per sunkų, unikalų aktoriaus darbą. Šios sferos atradimas paskatino mane realizuoti kelis kūrybinius projektus, susijusius su teatru. Čia iki šiol esu tik stebėtoja, tačiau ateityje svajoju save išbandyti ir režisūros, ir vaidybos srityse. Šių svajonių jau pradėjau siekti.

– Fotografija taip pat yra neatsiejama Jūsų kūrybinio kelio dalis.

– Nors ji mane domino nuo paauglystės, fotografijos žinias pradėjau gilinti, kai teko ieškoti būdų, kaip reflektuoti mane taip įtraukusį teatrą. Realizuodama projektą "Dall'ombra, nell'ombra alla luce" (ital. Iš šešėlio, į šešėlį, į šviesą), kurio metu įamžinau aktorių ritualus prieš pat jiems išeinant į sceną, atradau analoginės fotografijos džiaugsmą. Šią vasarą per fotoaparato objektyvą stebėjau Vido Bareiko spektaklio "Kaligula" statymo akimirkas. Dabar be fotografijos neįsivaizduoju savo kūrybinio kelio ir laukiu nesulaukiu, kada rasiu laiko imtis naujų įdėjų įgyvendinimo. Grįžusi iš studijų užsienyje svajoju surengti savo fotografijų parodą Vilniuje.

– Šiuo metu magistro laipsnio siekiate Italijoje, Urbino mieste, ISIA Urbino universitete. Pasirinkote vizualinės komunikacijos ir leidybos dizaino kryptį. Kas paskatino išvykti iš Lietuvos ir ieškoti naujų galimybių svetimoje šalyje?

– Studijuodama pirmame kurse pradėjau mokytis italų kalbos ir nuo to laiko didelė dalis mano gyvenimo susisiejo su šia šalimi. Pagal "Erasmus" programą teko studijuoti Bolonijos menų akademijoje, dalyvauti keliose kūrybinėse dirbtuvėse, savanoriauti Italijoje. Baigusi bakalauro studijas Lietuvoje jau neblogai mokėjau italų kalbą, jaučiau, kad noriu pagyventi šioje šalyje ir geriau pažinti itin charizmatišką, turtingą jos kultūrą ir pasiimti geriausia, ką man gali pasiūlyti Italijos edukacinė sistema mane dominančioje srityje – leidybos dizaine. Atradau ISIA Urbino universitetą ir išvykau gyventi ir mokytis į Markės regioną, dailų renesansinį Urbino miestelį, kur gimė garsusis dailininkas Rafaelis.

– Leidybos dizaino specialybės pasirinkimas – kryptingas žingsnis, bet visgi, kodėl nusprendėte magistro studijose keisti specialybę?

– Bestudijuodama grafiką Vilniaus dailės akademijoje taip pat specializavausi iliustracijoje ir mokiausi leidybos dizaino pagrindų. Supratau, kad noriu darbuotis šia kryptimi, tačiau kiek per vėlai. Be to, mano fakultetas buvo orientuotas į meno disciplinas ir jį baigusi nesijaučiau pakankamai savimi pasitinkinti grafinio dizaino srityje, tad sumąsčiau, kad universalių įgūdžių bagažą susikrausiu tik pastudijavusi racionalesnį, tiesiogiai su vizualine komunikacija susijusį dalyką.

– Ar studijuojant Italijoje atsivėrė naujų galimybių realizuoti save, savo kūrybinius sumanymus? Ką atradote svetimoje šalyje?

– Be abejo. Italijoje, visų prima, atsivėrė daugiau galimybių gyvai pamatyti svarbius istorijoje ir šiuolaikinio meno kontekste dailės kūrinius. Čia kur kas įvairesnė ir turtingesnė leidybos sfera, pavyzdžiui, Italijoje organizuojami tarptautiniai nepriklausomos leidybos festivaliai, tokie kaip: "Fahrenheit 39" ir "Fruit", o ši niša Lietuvoje beveik neegzistuoja. Dėl universiteto pakeičiau požiūrį ir į pačią grafinio dizaino rolę šiuolaikinėje visuomenėje. Italijoje didžiuojamasi ne kiek pelno absolventams ar studentams atneša komercinis užsakymas, o kokį teigiamą poveikį projektas daro visuomenei, vietinei ar regiono bendruomenei. Studijų metu tenka išbandyti save organizuojant nemažo masto grupinius darbus, tenka susidurti su įmonėmis, vietine valdžia, surinkti daug informacijos prieš pradedant maketuoti. Tai man – didelis iššūkis, nes buvau įpratusi dirbti individualiai ir vykdyti kur kas paprastesnes užduotis. Be to, Urbine pirmą kartą teko pačiai užlipti ant scenos: jau antrus metus čia lankau teatro laboratoriją. Tik vaidinti tenka itališkai, kas nėra lengva, bet padeda geriau įsisavinti kalbą.

– Ar planuojate grįžti kurti į Lietuvą? Kur įsivaizduojate atrasti savo nišą, užtikrinančią ir kūrybinę, ir socialinę savirealizaciją?

– Žinoma! Ir džiaugiuosi kiekvienu užsienyje studijuojančiu draugu, kuris nusprendžia grįžti ir kurti savo ir Lietuvos ateitį. Man surasti savo nišą bus nelengva, nes yra labai daug dalykų, kurie mane domina, tačiau šiuo momentu atrodo, kad būtų puiku dirbti kuriame nors Vilniaus teatre organizacinį darbą ir laisvu laiku reikštis kaip grafikos dizainerei, iliustruoti knygas vaikams. Surasti savo nišą, asmeniniame ir profesiniame gyvenime rasti laiko visiems skirtingiems užsiėmimams, kurie man svarbūs – tai mano didžiausia svajonė. Tiesa, dar svajoju per ateinančius metus pramokti groti būgnais!