Šv. Ona – duonos ponia
„Ar jau ragavote šiemet šviežios duonos“, – toks klausimas šių dienų žmogui skamba mažų mažiausiai keistai, mat parduotuvių lentynose, ant turgaviečių prekystalių dabar kasdien gausu duonos, o ir namuose dabar ji kepama orkaitėse, elektrinėse duonkepėse su įvairiausiomis sėklomis, bananais arba visai be miltų – kiekvienam pagal skonį.
Mūsų seneliams, protėviams liepos pabaiga buvo tarsi atskaitos taškas, tarsi savotiški naujieji metai, mat apie šv. Oną prasidėdavo rugiapjūtė, o iš naujo derliaus šeimininkės skubėdavo iškepti šviežios duonos Oninėms. Tai buvo tarsi ženklas: turi duonos – badu nemirsi.
„Liepos 26-ąją minima šv. Ona anksčiau reiškė derliaus brandą. „Šventa Ona – duonos ponia“, – sakydavo mūsų proseneliai. Jų laikais Onos vardas buvo vienas populiariausių, šiandien jis jau priskiriamas prie retų“, – paaiškina Lietuvos etnografijos muziejaus vyresnioji muziejininkė Danutė Blaževičienė.
Per Onines pagerbiama šv. Ona – Švenčiausiosios Mergelės Marijos motina. „Šventė ypatinga ne tik dėl religinės reikšmės, bet ir dėl stiprių tradicijų ir papročių, ypač Lietuvoje, kur ji siejama su derliaus nuėmimu ir žemdirbių švente. Per Onines žmonės dėkoja už pirmąjį derlių ir prašo Dievo palaimos visam likusiam metų laikui, tad ir šv. Onos vardas tapo gausos, vaisingumo ir moteriškumo simboliu, – D. Blaževičienė paaiškina, kad senoji lietuviška derliaus šventė susipynė su vėlyvesne krikščioniška proga. – Lietuviai nuo seno labai gerbė šv. Oną. Žmonės ją švelniai vadino „Dievo bobute“.
Pasak pašnekovės, yra išlikęs posakis: „Kas pradeda rugiapjūtę prieš šv. Oną, tas labai alkanas.“ „Anksčiau pjauti rugius pradėdavo nebent pritrūkę duonos. Tada galėjo vieną gubą rugių parsivežti ir susimalti duonai“, – sako Lietuvos etnografijos muziejaus specialistė.
Juoda lietuviška duona tampa ne tik viena geidžiamiausių lauktuvių, bet ir ryšio su Tėvyne ženklu.
Ką veikti per šv. Oną?
Apie šv. Oną – pats vasaros dosnumas: sode prisirpsta vyšnios, prinoksta ankstyvosios kriaušės, kai kas jau ragauja alyvinių ar saldinių vasarinių obuolių, galima prisikasti šviežių bulvių.
„Tikrai yra kuo pasidžiaugti, yra ką švęsti ir šiandien, tad siūlau puoselėti mūsų tautos tradicijas. Pasidairykime, gal giminėje yra Onutė, surenkime šviežio derliaus vaišes su prisirpusiomis uogomis, šviežiomis bulvėmis, naujo derliaus duona ir smagia popiete“, – ragina įvairias edukacijas Lietuvos etnografijos muziejuje vedanti D. Blaževičienė.
Per Onines ne tik šeima, bet ir visa giminė susirinkdavo kaimo ar miestelio bažnyčioje į Šv. Onos atlaidus, po kurių kermošiuje pirkdavo spalvotų atlaidų saldainių, o tada kuri nors šeima pakviesdavo šventinių vaišių.
Jeigu giminėje būdavo Onučių, jas ypač pagerbdavo – vainiku vainikuodavo. „Jeigu vainiką varduvininkei nupinsime su rugių varpomis – laikysimės tradicijos, – sąsajas primena D. Blaževičienė. – Vis dėlto Oninės – ne vainikų pynimo, o derliaus šventė. Tad Onutes geriau pasveikinti rugine duonele ar pyragu, o gal šviežių bulvių patiekalu – seniau per Onines jau pasikasdavo ir šviežių bulvių.“
Muziejininkės nuomone, šiandien labai svarbu tokias šventes švęsti dėl vaikų. „Vaikai žino tik tiek, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje, tačiau nežino, kiek daug darbo reikia įdėti, kol ji patenka ant mūsų stalo. Juk dabar galima pasirinkti ir pačių įvairiausių edukacijų apie duoną ir jos kelią, patiems namuose išsikepti duonos, pasidomėti ir parodyti, koks derlius laukuose ar lysvėse užauga. Vaikams labai svarbu būti ne stebėtojais, o dalyviais – tegul maišo tešlą, tegul pašauna į orkaitę ar krosnį, tegul pabando atsipjauti duonos – juk parduotuvėse dabar kone visa suraikyta“, – idėjomis, kaip švęsti Onines, dalijasi pašnekovė.
Turi duonos, gali išgyventi
Kodėl lietuviui tokia svarbi duona? Žmogų visur ir visada lydėjo duona, o žmogus jai atsilygindavo pagarba ir įvairiausiais ritualais.
Lietuvos etnografijos muziejaus vyresniosios muziejininkės teigimu, su rugiais ir duona būdavo susijusios beveik visos svarbios lietuvio gyvenimo akimirkos. Mergina galėdavo tekėti tik tuomet, kai mokėdavo iškepti duoną. Populiarus buvo prietaras, kad reikia suvalgyti 99 kampelius, tada mergina gaus vyrą.
„Lietuvos kaime ruginė duona iki XX a. buvo pagrindinis valgis – jeigu turi duonos, gali išgyventi. Jos būdavo atsiriekiama beveik kiekvieno valgymo metu, ypač per pusryčius ir pietus, nes teikė stiprybės prie sunkių darbų. Todėl ir patarlė byloja: „Duona, kad ir juoda, bet stiprybės duoda“, – pasakoja D. Blaževičienė.
Anot jos, Lietuvoje visais laikais kepta daugiausia ruginė duona, nes mūsų šalies žemėje geriausiai derėjo ir dera būtent žiemkenčiai: nebijo šalčių ir jiems pakanka lietuviškos saulės.
Vienoks lietuvių požiūris į duoną buvo senovėje, kiek kitoks jis – šiandien. Iki XX a. ir net XX a. pradžioje duona buvo susijusi su moterimi, motina. Todėl žmonės dar ir kitaip aukština moterį, sutapatindami ją su Ona: „Šv. Ona – tai visų moma. Duoda duonos ir smetonos.“
Nevalia kepalo apversti
„Nors kepti duoną buvo pareiga, tačiau ji labai svarbi ir garbinga, nes senovėje duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui. Duona nuo seno buvo apsupta didele žmonių pagarba, laikoma šventa. Ji maitino žmones, juos globojo, saugojo, galėjo nubausti nederliumi, badu“, – apie išskirtinę duonos reikšmę ir vietą žmogaus gyvenime pasakoja muziejininkė.
D. Blaževičienės teigimu, nė vienas nedrįsdavo duonos supykdyti – ją gražiai dėdavo ant stalo, nevalia buvo kepalą apverstą padėti ar prapjautąja puse į duris atsukti, nes duonelė gali supykti ir iš tų namų išeiti.
Vaikai žino tik tiek, kad duonos galima nusipirkti parduotuvėje, tačiau nežino, kiek daug darbo reikia įdėti, kol ji patenka ant mūsų stalo.
Vaikai nuo mažens buvo pratinami gerbti ir tausoti duoną, jos nemėtyti ir netrupinti. „Net ir netyčia numetus duonos gabalėlį ant žemės, reikėdavo ją pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Sakydavo: „Nemėtyk duonos – trupinius rinksi.“ Seneliai sakydavo, „kad duona būtų skalsi“, „skalsos jums“, o tai reiškia, kad linkiu nuolat ant stalo turėti duonos. Jei ruginė duona ant stalo – badas, vargas, bėdos ir nelaimės aplenks jūsų namus“, – primena pašnekovė.
Anot jos, šiandien duonos vaidmuo žmogaus gyvenime jau kitoks, nors tai, kas įdiegta senelių, tėvų, kas suformuota literatūros kūrinių, tam tikroje situacijoje, tam tikru gyvenimo momentu vėl iškyla: „Mergvakarius švenčiant neapsieinama be duonos, jaunavedžiai per vestuves pasitinkami su duona, nes tėvai jiems linki, kad namuose niekada nepritrūktų duonos, o kartu – ir visų kitų materialinių vertybių.“
Anot D. Blaževičienės, duona nuo seno simbolizuoja materialinę gerovę, sotų ir turtingą gyvenimą, o šiandien lietuviams kaip niekada plačiai pasklidus po pasaulį, juoda lietuviška duona tampa ne tik viena geidžiamiausių lauktuvių, bet ir ryšio su Tėvyne ženklu.
Duona lietuvių tautosakoje
• Duona plačiai įprasminta lietuvių dainose, pasakose, sakmėse ir tikėjimuose. Patarlėse ypač raginama pačiam duoną užsidirbti, smerkiama tinginystė: „Nearsi, neakėsi duonos neturėsi“, „Vasarą be darbo sėdėsi, žiemą duonos neturėsi“, „Svetimi pyragai skanūs, motinos juoda duona dar skanesnė“, „Juoda duona – ne badas.“ Metai apibūdinami: „Ačiū Dievui, duonos turėjome.“
• Taiklūs Oninių liaudiški apibūdinimai, sudėlioti į patarles. Sakoma: „Ateina Onutė su šviežia duonute“, „Šventa Ona – gera žmona: aptepa duoną su smetona“, „Šventa Ona – gera žmona, atvažiavo su šviežiu ragaišiu.“
• Šmaikštuoliai suvalkiečiai šį metą tokia dainele apibūdindavo: „Ona, Ona, gera žmona, raugė sūrį su smetona, su duona, su uoga, su užpakaliu nuogu.“ Mat šiuo metu karvės, atole priganytos, duoda riebaus pieno, jau yra šviežios duonos, ir uogos prinokusios, bet linai dar auga ir audiniai dar labai negreitai bus išausti.
• Lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“, kurioje vaizduojamas XVIII a. Mažosios Lietuvos baudžiauninkų gyvenimas, pirmiausia dėkojama Dievui, davusiam žmonijai didžiausią malonę – duoną.
• Vincas Mickevičius-Krėvė rašė: „Duona ne per vėją atėjo – kažkas arė, kažkas sėjo, kažkas pjovė ir kluonan vežiojo…“
• Senoliai sakydavo: „Duona – gaspadorius, o pyragas – svetys“, „Su savo duona visur stalą rasi.“
Danutės Blaževičienės inf.
Pasitikrink, ką žinai apie duoną
* Pažaisk virtualųjį žaidimą: https://lemu.lt/duonos-zaidimas/.
* Lietuvos etnografijos muziejuje yra paruošti du edukaciniai užsiėmimai: „Duona ne vėju ateina“ ir „Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina“.
Apie regionines duonos ypatybes
• Ruginę duoną lietuviai valgo jau 2 tūkst. metų. Per tą laiką šio gaminio receptas ne itin pasikeitė. Anksčiau tešla būdavo maišoma su šiltu vandeniu, druskos nedėta, kiek vėliau imta kepti plikytą duoną, pradėta berti druskos.
• Plikyta duona būdavo saldžiarūgštė ir ne taip greitai sendavo. Valstiečiai duonos nepirkdavo, ją kepdavo tik namuose. Turtingi Lietuvos miestelių gyventojai XX a. pradžioje, ypač XX a. 2–4 dešimtmečiais, pirkdavo kepyklose iškeptą duoną. Sunkiai dirbantis vyras per dieną suvalgydavo vidutiniškai 1–1,5 kg duonos ir daug sriubos.
• Aukštaitijoje ir Dzūkijoje dažniausiai buvo kepama paprasta juoda duona tik iš miltų, raugo, vandens ir kmynų. Iš vakaro miltai išmaišomi šiltame vandenyje, ryte minkoma ir kepama.
• Žemaitijoje dažniau kepta plikyta duona. Ruginiai miltai užplikomi karštu vandeniu, rauginama iki trijų dienų, tik tada minkoma ir kepama. Rugiai buvo užauginti be trąšų, tad ir jų miltai buvo kitokie, glitūs.
• Šiaurės aukštaičiai labai nustebtų, jei išgirstų, kad duona kepama ant kopūsto lapo. Tokios duonos specifinis skonis, nes kopūstas šunta. Tiesa, bulvines babkas Rytų Aukštaitijoje kepdavo ant kopūsto lapo, o duonos – ne. Taip daro tik dzūkai – kopūstlapius džiovina, pjausto, ruošia.
• Aukštaičiai rudenį renka klevų lapus ir ant jų kepa duoną. Dzūkai grikines babkas vartojo kaip duonos pakaitalus. Priklauso nuo to, kas auga, – dzūkai daugiau grikių nei rugių turėjo. Jų kasdienė duona grikinė, o aukštaičių – ruginė. Suvalkijoje, kur kviečiai kaip mūras augo, dominuojanti duona – plikyta, rugiai perpus maišyti su kviečiais. Ajerai, ypač suvalkiečių, klojami, nors daug darbo – juos reikia surinkti, gražiai ištiesti. Ajerų duona retesnė.
• Dzūkija nuo seno pasižymėjo specifika kepti bulvėje išpjaustytais ir atspaustais ornamentais dailintą vestuvinę duoną. Užėjęs prašalaitis iš ant stalo gulinčios padailintos duonos žinojo, kad šeimininkai laukia vestuvių puotos.
• Kiekvienas ūkininkas turėjo krosnį duonai kepti. Žemaičiai didelėje krosnyje kepdavo tik duoną, tad ją ir vadindavo duonkepiu. Ji buvo statoma gyvenamajame name, o anga dūmams eidavo į didįjį kaminą, arba atskirame nedideliame pastatėlyje kieme, kurį vadino ublade, numaliu. Didžiąją ubladės dalį užimdavo krosnis, prie jos buvo padėti duonloviai, kačergos, ližės duonai pašauti į duonkepį.
• Aukštaičių ir dzūkų krosnis buvo universali: joje kepdavo duoną, kiekvieną dieną virdavo valgį, pečelyje žiemą laikydavo vištas, ant jo gulėdavo seneliai ir vaikai.
• Tik aukštaičiai ir dzūkai puodus į krosnį įstumdavo puodšake. Šios krosnys būdingos Rytų Europai.
Senieji tikėjimai
Duona – svarbiausias maisto produktas. Ne veltui sakydavo: „Juoda duona – ne badas.“ Metus apibūdindavo: „Ačiū Dievui, duonos turėjome.“ Visoje Lietuvoje duonos riekimas buvo socialinę ir simbolinę prasmę turintis veiksmas. Susėdus šeimai prie stalo, garbingiausioje vietoje krikštasuolėje prie duonos sėsdavosi šeimininkas. Jo pareiga buvo duoną raikyti. Kartais duoną riekdavo vyriausias sūnus, samdinys. Jei šeimoje nebūdavo vyro, riekdavo motina. Sakoma, kad doras šeimininkas duoną raikydavo storomis riekėmis, šykštus – tokiomis plonomis, kad net saulė pro jas prasišviesdavo. Abišalas, abišalė, griežinėlis – tai per abi kepalo šalis įžambiai nuriektas duonos kampas. Nuo duonos kepalo pirmiausia atriekdavo kampelį. Tėvas, prariekęs kepalą, kampelį duodavo vyriausiam vedusiam sūnui, linkėdamas susilaukti sūnaus: „Valgyk kampelį, bus sūnelis.“ Jei turėdavo daug sūnų ir norėdavo dukters, kampelio neimdavo. Kai dukra užaugdavo, motina jai perduodavo duonos kepimo pareigą. Iš pradžių jos kepdavo kartu, o iškeptą duoną ragaudavo visa šeima. Kai tėvas, paragavęs savarankiškai dukros iškeptos duonos, pabučiuodavo dukterį ir su suolu, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link, tai reiškė, kad ji jau išmoko kepti duoną ir gali ištekėti. Apie ištekėjusią dukterį sakydavo: „Dabar jos dukrelė – jau atriekta riekė (ištekėjusi, nuo namų atskirta).“
Parengė Danutė Blaževičienė
Naminė ruginė duona
1 l vandens (šilto),
400 g rupių ruginių miltų,
400 g rupių kvietinių miltų,
200 g skaldytų rugių,
350 ml ruginio raugo,
100 g išlukštentų saulėgrąžų,
4 šaukštai medaus,
100 g linų sėmenų,
2 šaukštai kmynų,
šiek tiek aliejaus,
2 šaukšteliai druskos.
Dideliame dubenyje sumaišykite skaldytus rugius, linų sėmenis, lukštentas saulėgrąžas, kmynus, druską, užpilkite 1 stikline verdančio vandens, išmaišykite. Tuomet sudėkite medų, vėl išmaišykite ir tegul pastovi 8–10 minučių. Saulėgrąžų ir linų galima kiek palikti ir pabarstyti duoną prieš kepimą. Į dubenį suberkite miltus, sudėkite raugą ir įpilkite likusį šiltą vandenį. Išmaišę minkykite 10–15 minučių. Tešla turi būti minkšta.
Kepimo formą ištepkite aliejumi, pabarstykite ruginiais miltais ir sudėkite tešlą. Tešla turi užpildyti maždaug du trečdalius formos, nes kepama duona pakils. Drėgnu delnu išlyginkite tešlos paviršių, uždenkite rankšluostėliu ir palikite 5–7 valandas, kad iškiltų. Jei norite, pabarstykite saulėgražų sėklomis ir linų sėmenimis. Kepkite iki 190 °C įkaitintoje orkaitėje apie 50–60 minučių. Iškepusią apklokite drėgnu rankšluostėliu ir palikite pastovėti 10 minučių. Iškepusią duoną išimkite iš formos, padėkite ant lentelės ir palikite uždengtą rankšluostėliu, kol atvės.
Kaip pasigaminti raugo? Reikės 1 stiklinės riebesnio kefyro, 1 stiklinės rupių ruginių miltų. Viską mediniu šaukštu išsukite giliame dubenyje ir jį pastatykite šiltai, arčiau radiatoriaus arba vos vos pašildykite orkaitėje. Praėjus maždaug parai, raugas pradeda pukšėti ir gaminti gražius sproginėjančius burbulus. Vis pamaišykite, o kitą dieną jau galėsite kepti gardžią juodą duoną. Raugą galite pasigaminti kaskart kepdami duoną arba galite šiek tiek palikti jo kitam kartui.
A. Garnienė: mano vaikystė kvepia duona
Tas kvapas lydi visą gyvenimą, gomuryje palikdamas švelniai saldėjantį skonį, nors tokios duonos burnoje neturėjau jau 40 metų, kai močiutė paskutinįsyk ją kepė.
Sena medinė lova alkieriuje buvo specialiai paklojama duonelei. Tiksliau – storų lentų stačiakampiam duonkubiliui. Man, vaikui, atrodydavo, kad močiutė jame daro kažkokius burtus: pila miltų, atneša karšto vandens, dar kažko beria, su medine mentele vis pamaišydama. Visi namai pakvimpa ir žinau, kad prasideda šventas duonos ritualas, paženklintas ypatinga paslaptimi, ramybe, kantrybe, tyla.
Baigusi maišyti, močiutė pridengdavo duonkubilį baltu lininiu audeklu, atnešdavo raudonus pūkų patalus ir švelniai apkamšydavo jį tarsi savo naujagimį.
Šiek tiek pavyduliaudavau, nes turėdavau užleisti duonelei savo mėgstamiausią lovą. Tas kelias dienas, kol duonelė „užaugs“, miegodavau ant kietos ir nepatogios sofos, kurią specialiai atnešdavo man iš šaltosios trobos. Visi žinojome, kad alkieriuje, kur kaip karalienė su raudona karūna lovoje pūpso duonkubilis, negalima triukšmauti.
„Vakali, dounelė rek pašildyti, paguliek šalėp“, – močiutės gudrybę nuvilioti mane popiečio miego supratau tik gerokai ūgtelėjusi. Susiriesdavau lovos gale šalia duonkubilio ir užsnūsdavau. Tačiau jausdavausi išdidi nubudusi – juk atlieku ypatingą misiją – auginu duonelę.
Didingosios dienos išvakarėse močiutė su seneliu tardavosi, kelis glėbelius malkų reikės atnešti: žiemą, kai šalta, reikėdavo daugiau, vasarą pakakdavo kuklesnio glėbelio. Dar žiūrėdavo, ar stiprus vėjas pučia. Žodžiu, tikrai kažkokie burtai.
Tas rytas būdavo ypatingas. Pažadindavo kitoks nei kasdien kuriamos krosnies, dūmų kvapas. Dar nepramerkusi akių žinodavau: senelis pakūrė duonkepę. Visas dėmesys šiandien teks duonelei, o aš būsiu apdovanota.
Šmurkštelėdavau paskubomis iš lovos, net nebesvarbūs būdavo pusryčiai. Labiausiai už viską norėdavau dalyvauti visame rituale. Senelis su močiute atsargiai nuklodavo patalus ir duonkubilį pernešdavo į virtuvę. Statydavo ant senos kraičio skrynios.
Tada išmušdavo senelio valanda: jis nusivilkdavo savo baltinius, likdavo tik su kasdienėmis galifė kelnėmis ir berankoviais apatiniais marškinėliais. Stropiai nusimazgodavo dubenyje rankas ir tvirtai suspaudęs kumščius panardindavo juos lipnioje tešloje. Įsitaisydavau šalia stovinčioje senelio lovoje, nes šiukštu nebūdavo galima painiotis seneliams po kojomis, ir persisvėrusi per kojūgalį stebėdavau, kaip senelis ramiu veidu, bet tvirtais mostais minko duoną.
Močiutė vis papildydavo miltų, abudu pasitardavo, ar dar reikės, ar jau geras tešlos kietumas. Senelio kakta, pečiai apsipildavo prakaitu, o močiutė linine marška vis perbraukdavo, kad sūrūs lašai nekristų į duonkubilį. Senelis tuo pat metu per petį vis užmesdavo akį į duonkepę – viskas turi būti laiku, nes baigus minkyti, reikės šauti duonelę kepti.
Tiesą sakant, ta minkymo monotonija man, vaikui, kiek pabosdavo, bet spragsinti ugnis, saldumą gerklėje kutenantis tešlos ir besikūrenančios duonkepės kvapas tarsi apsvaigindavo. Iki šiol atrodo, kad tokios būsenos niekur daugiau gyvenime neteko patirti, tik seneliams kepant duoną senoje kaimo trobelėje.
„Jau ruoškis“, – tarstelėdavo senelis, ir močiutė iš priemenės atnešdavo ant ilgo medinio koto pritvirtintą L formos šluotą. Žinodavau, kad bus įdomu iki ašarų – močiutė nukels krosnies rinkes, su kačerga ir ta keista šluota iš duonkepės į krosnį brauks likusias žarijas, visa virtuvė bus pilna dūmų, nuo kurių mano vaikiškais skruostais pabirs ašaros: man visai neliūdna, man nieko neskauda, o aš verkiu! Betgi labai norėdavau matyti mistiškai žaižaruojančias žarijas ir, atrodydavo, nieko nebijančią, užtikrintai viską darančią ir tas karštas žarijas lyg burtininkė žarstančią močiutę. Net nesuprasdavau, kodėl ji savo kasdiene prijuoste vis perbraukia kaktą – juk neatrodė, kad jai tas darbas sunkus.
Tuomet viduryje virtuvės ant šono guldavo sena taburetė, o ant jos – miltuota medinė ližė ilgu kotu. Močiutė rankas suvilgydavo vandenyje, iš duonkubilio imdavo gabalą tešlos ir dėdavo ant miltais pabarstytos ližės. Keli miklūs brūkštelėjimai delnais, ir užgimsta apvalainas duonos kepalas.
„Ai, bus skanė dounelė“, – pirmą kepalą visada pagirdavo močiutė. Peržegnodavo ir šaudavo krosnin. Tai kartodavo, kol duonkubilyje baigdavosi tešla.
Aš labiausiai laukdavau to paties pačiausio momento, kai visi kepaliukai krosnyje, o močiutė pirštais perbraukia duonkubilyje likusius tešlos likučius, delnuose mikliai suformuoja rutuliuką, vieną jo galą timpteli aukštyn, ir aš jau matau jos delnuose tupintį paukštuką. „Čė bus tava varnelė“, – sakydavo ir patupdydavo ją arčiausiai duonkepės angos. Ją pirmą ir ištraukdavo, o tada būdavo didžiausia mano kantrybės pamoka: sulaukti, kol varnelė atvės.
Kol duonelė kepdavo, ant suoliuko nuguldavo ilgas lininis rankšluostis apnertais krašteliais. Duonkepės neatidarinėdavo be reikalo, būdavo tyliai, kad duonelė nesukristų, ir man išdykauti neleisdavo. Niekaip nesuprasdavau, iš kur močiutė su seneliu žinodavo, kada tas jau, juk duonkepę uždengdavo sunkiu dangčiu ir nieko ten nematydavo.
„Jamam“, – nedaugžodžiaudavo į rankas ližę vėl paėmusi močiutė. Vos duonkepės angą nudengdavo, namai pakvipdavo nenusakomai. Kišdavo ližę duonkepėn ir iš ten traukdavo tamsius it baravyko kepurės kepalus. Sudėjusi ant suolo, močiutė mikliai nusibraukdavo rankas į prijuostę, sumerkdavo jas į dubenį su pienu ir skubėdavo apglostyti kiekvieną kepaliuką. „Ka plutelė būtom minkštesnė“, – paaiškindavo ir kepaliukus pridengdavo linine marška.
Ar jau galima valgyti? Šiukštu, karšta duona neliečiama. Poilsio laikas. Duonelei, močiutei, seneliui ir man. Raudoni patalai iškeliaudavo šaltojon trobon, o aš vėl guldavau į savo lovą. Pailsinti rankų ir kojų alkieriuje priguldavo ir močiutė. Kol duonelė atauš.
Jau žinodavau, kad vakarienei bus puodelis pieno, stora riekė šviežios duonos, užtepta močiutės sumuštu sviestu, o vasarą – dar ir medumi.
Naujausi komentarai