J. Žakaitis: menininku turi būti net tada, kai to visai nenori

Daugeliui meno lauko atstovų pažįstamas kuratorius Jonas Žakaitis prieš metus literatūroje debiutavo trumposios prozos rinkiniu „90s“ – tekstą nutarė pateikti elektroniniu formatu ir leisti skaitytojams savo kūrybą atsisiųsti nemokamai. Prieš susitikimą žinojau tik tiek, kad, nemažai laiko praleidęs studijuodamas užsienyje, Vilniuje ir Briuselyje veikusios galerijos „Tulips & Roses“ direktorius rašo labai įdomius siurrealistinius bei absurdiškus tekstus. Pokalbio metu paaiškėjo keletas netikėtų dalykų.

– Baigęs mokyklą įstojai į politikos mokslus, paskui perėjai prie filosofijos. Kaip tavo gyvenime atsirado šiuolaikinis menas?

– Nuo paauglystės aistringai domėjausi filosofija – buvau tradicinis dvyliktokas, kuris galvojo, kad gyvenime reikia siekti rimtų dalykų ir tapti, tarkime, diplomatu. Tačiau įstojęs į politologiją, iškart supratau, kad esu ne savo rogėse. Pasisekė, kad ten šiuolaikines politines teorijas dėstė Alvydas Jokūbaitis – grįžus prie filosofinių temų man vėl atsivėrė čakros. Paskatintas dėstytojo, įstojau į Atviros visuomenės kolegiją, kurioje metus studijavau humanitarinius mokslus – ten man labai patiko, jaučiau, kad tiesiog neįmanoma būti geresnėje vietoje. Tad toliau kryptingai domėjausi ir, baigęs politologiją, studijavau filosofiją. Negavęs finansavimo doktorantūros studijoms, grįžau į Lietuvą ir pusmetį buvau sutrikęs, nes iki tol nuosekliai dėliota gyvenimo trajektorija sugriuvo. Tuo metu brolis norėjo atidaryti paveikslų galeriją, o aš turėjau nemažai savo kartos menininkų draugų, su kuriais šiaip apie meną dažniausiai nekalbėdavome. Paklausiau jų, ar negalėtų duoti patarimų broliui. Jie nusijuokė ir paaiškino, kad veikia ne visai tai. Taip buvau supažindintas su konceptualiu, minimaliu menu – man tai pasirodė be proto įdomu ir gimininga filosofijai. Išėjus iš akademinės aplinkos, atsivėrė langas su naujomis idėjomis. Pasiūliau kurti broliui galeriją, bet ne paveikslų. Nors iš pradžių jis buvo skeptiškas, galiausiai su šia idėja sutiko. Taip atsirado galerija „Tulips & Roses“ – dvejus metus veikėme Vilniuje, prisijungė ir mano mergina Aurimė, o tada dar dvejiems metams persikėlėme į Briuselį. Paskui dar buvo Venecijos meno bienalė.

– Greitai išplaukėte į tarptautinius vandenis?

– Gana greitai. Man tai buvo didelis iššūkis, nes nei apie meną, nei apie vadybą nenusimaniau ir, kaip daugelis humanitarų, mėgau meną pritempti prie savo mąstymo, o ne atvirkščiai. Teko labai daug ko išmokti, bet kai tau vos dvidešimt keli, esi kupinas avantiūrizmo. Taip per porą metų mes šovėme į viršų, važinėdavome po įvairias parodas, atsirado užsienio kolekcininkų. Kai dirbome Vilniuje, matėsi, kad 90 proc. parodų ir 100 proc. pardavimų vyksta ne Lietuvoje, tad nusprendėme keliauti į Briuselį ir būti arčiau vyksmo. Tie metai buvo iš tiesų fainas gyvenimo nuotykis, susipažinau su daug kūrybingų ir drąsių žmonių.

– Kodėl sustabdėte šią veiklą?

– Priėjome kryžkelę – reikėjo arba baigti, arba visa galva lįsti į verslą, o to nenorėjome, be to, tam nebuvome ir patys gabiausi. Tad veiklą nutraukėme.

– Baigęs kuratoriaus veiklą, perėjai prie literatūros. Sakyk, o nekildavo minčių pačiam užsiimti vizualiu menu?

– Net ir tokiems dalykams, kurie atrodo sukurti paprastai be jokio amato ar įgūdžių, iš tiesų reikia tam tikrų savybių. Konceptualūs menininkai turi somatinį, vizualinį juslumą. Smagu, kad galiu susilaikyti nuo bandymų, nes pats tokių savybių neturiu.

– Tačiau turi kitų savybių – gebi kurti literatūrą. Ar sutinki su šiuo metu populiaria teorija, kad rašyti galima išmokti?

– Ilgą laiką atrodė gėdinga kalbėti apie tokias sąvokas kaip „talentas“ ar „įkvėpimas“, dabar labai drąsiai galiu sakyti, kad yra žmonių, kurie talentą turi, ir yra, kurie neturi. Bet tai nieko blogo. Juk būna ir stalių, kurie turi gerą ranką, arba talentingų daržininkų, kurių augalai klesti. Tai normalu.

– Kaip nusprendei parašyti knygą?

– Atsimenu, ruošdamasis Venecijos bienalei, nusiunčiau kuratoriui Raimundui Malašauskui kelis grožinius tekstus, paklausiau, gal kur nors panaudos. Jis atsakė, kad tekstai puikūs, bet tam, kad kažką iš jų galėtum padaryti, jų reikėtų 50-ies. Tuo metu neturėjau laiko ir tekstus pasidėjau į stalčių. Kai grįžau į Lietuvą, atsisveikinęs su galerija, vėl nebežinojau, ko imtis. Vieną dieną atsisėdau ir atsitiktinai parašiau knygą apie voverę spaustuvėje, sudėjau dar kelis tekstus iš stalčiaus ir nusprendžiau, kad jeigu parašysiu dar 50 tokių pasakojimų, galbūt kažkas iš to išeis. Taip ir padariau – nuo visko atsiribojau ir nuo ryto iki vakaro rašiau knygą. Dirbau disciplinuotai, turėjau aiškų ritmą ir rašymo taisykles. Man patiko tai, kad rašiau be įsipareigojimų kitiems. Niekada iki tol nebuvau ir nesu literatūros lauke, tai nebuvo ir šiuolaikinio meno projektas, prie kurio dirbdavome komandoje. Labai daug skaičiau, tarkime, Matthew Dickmano, Dorothe’os Lasky poezijos.

– Skaitei poeziją, o rašei prozą?

– Ne tik poeziją. Nuo seno labai patinka Davido Fosterio Wallace’o kūryba, jo įtakos mano tekstuose nemažai, nors galbūt to nematyti. Daug skolinausi iš prozininkių Lydios Davis ir Lucios Berlin. Rašydamas turėjau tokį lapelį, kuriame sąžiningai žymėjau visas įtakas, atėjusias į mano tekstus.

– Tad galėtum išleisti ir įtakų knygelę?

– Taip, galėčiau (juokiasi).

– Skaitai daug šiuolaikinės amerikiečių literatūros. O koks tavo santykis su lietuvių autorių kūryba?

– Pradėjęs rašyti apie tai mąsčiau, nes skaičiau vien anglų kalba. Norėjau atrasti savo būdą rašyti lietuviškai. Darydavau eksperimentus, pavyzdžiui, pasakodavau į diktofoną, o tada mėgindavau daryti transkripcijas, išimti iš teksto skyrybos ženklus. Klausiausi kitų žmonių kalbėjimo.

– Tavo tekstuose iš tiesų justi autentiškas, nesuliteratūrintas įvairių personažų kalbėjimas.

– Stengiausi tai ir padaryti, tarkime, buvo toks jogos instruktorius ir didžėjus Sigis – DJ Saga. Jo šneka primena tokį kalbėjimo lavinos įspūdį. Iš kūniškos kalbos susidėlioja pusiau verbalinė, pusiau fizinė struktūra. Kitas neabejotiną įtaką man padaręs žmogus – buvęs kalinys, filosofuojantis apie gyvenimo tiesas, Gintaras Lunskis (juokiasi). Būtent šie personažai mokė mane, kaip galėčiau elgtis su lietuvių kalba.

– Originali lietuviška įtaka! Pastebėjai, kad dabar literatūroje ryškėja tendencija rašyti šnekamąja kalba?

– Taip, tai natūralu ir sveikintina. Labiausiai prie to prisidėjo feisbukas, nes žmonės pradėjo rašyti taip, kaip nori. Vienas įdomiausių dalykų šiose studijose – praktika reabilitacijos klinikoje. Ten superchebros sutikau. Pavyzdžiui, tokį mačiusį gyvenimo vyruką, galintį ranka perlaužti butelį. do alternatyvios gramatikos, stilistikos. Tai nėra atsitiktinis dalykas, o šiuolaikinė kultūra. Tad rašytojas negali to ignoruoti ir užsidaryti, o gali greičiau jau žaisti panašiomis žaidimo taisyklėmis.

Įsipareigojęs tapti menininku, turi juo būti net tada, kai to visai nenori. O tai nėra smagu – man patinka menininkai ir kūriniai, tačiau nemėgstu meno rinkos ir meno institucijos.

– Praėjo metai po tavo paties knygos pasirodymo, kokie įspūdžiai išleidus „90s“ į gyvenimą?

– Nebuvo taip, kad pasirodžiusi knyga pakeistų mano gyvenimą (juokiasi). Draugams patiko, daug reakcijų iš literatūros lauko nesusilaukiau. Per daug ja ir nesirūpinu, tiesa, Erika Lastovskytė šiuo metu lyg ir verčia ją į anglų kalbą.

– Sąmoningai pasirinkai savo kūriniui elektroninį formatą ar ne?

– Taip, dabar nebežinau, ar padariau gerai ir ar daryčiau taip antrą kartą. Maniau, kad toks formatas knygai suteiks lengvumo, o daug kas nusiminė – galbūt toks ėjimas pasirodė nerimtas, tarsi niekas nebūtų norėjęs šios knygos leisti. Man, pačiam dažniausiai skaitančiam elektronines knygas, tai atrodė faina idėja: imkite ir siųskitės nemokamai!

– Ar jau turi minčių antrai knygai?

– Aha, tačiau šiais metais pradėjau mokslus ir visiškai neturiu tam laiko.

– Ką mokaisi?

– Kineziterapiją. Pats nemažai sportuoju, tad pradėjau domėtis, kaip iš esmės veikia kūnas. Mėginau skaityti vadovėlius, bet supratau, kad neprisiversiu to padaryti vienas, tad įstojau mokytis, kad tai daryti mane priverstų (juokiasi).

– Turbūt šių mokslų įtakos tavo tekstuose bus nemažai?

– O taip! Vienas įdomiausių dalykų šiose studijose – praktika reabilitacijos klinikoje. Ten superchebros sutikau. Pavyzdžiui, tokį mačiusi gyvenimo vyruką, galintį ranka perlaužti butelį. Jo pusė kūno paralyžiuota tarsi po insulto. Paklaustas, kas nutiko, vyrukas sako, kad tiesiog susibeisbolino. Suprantama, kad paralyžiuotos jo rankos ir kojos gerai nebefunkcionuos, o jis vis kalba, kad labai pasiilgo darbo ir galbūt skambins chebrai, kad pavogtų jį iš klinikos į darbą. Dirba jis stogdengiu (juokiasi). Nežinau, ar man reikės pasakyti, ar palaukti, kol kažkas kitas praneš, kad stogų dengti jis turbūt nebegalės. Pirmoji mano pacientė buvo devyniasdešimtmetė bobutė, kuriai buvo amputuota koja ir reikėjo ją išmokyti vaikščioti su protezu. Koją nupjovė šeima. Norėjo, kad bobutė prižiūrėtų sodą, – nusprendė, kad įsitaisiusi protezą ji mokysis judėti ir galbūt nuveiks kažką daugiau nei būdama sveika. Bobutė sėdėjo klinikoje ir sakė, kad nori tiesiog numirti, – vaikščioti su protezu atsisakė. Visaip ją šnekinau, ji atkuto, suprato, kad kažkas jos klausosi ir pradėjo noriai daryti pratimus.

– Taigi šiam darbui reikia ir daug psichologinių gebėjimų?

– Ne, visiškai nereikia. Daugelis kineziterapeutų nebendrauja su tokiais žmonėmis, o tai visai suprantama. Nes jeigu pas tave ateina jaunas vaikinas su plyšusiu raiščiu ir tu gerai padarysi savo darbą, jis vėl galės žaisti krepšinį, o su bobute jau kad ir kaip dirbsi…

– Baigęs mokslus dirbsi kineziterapeutu, o gal visa tai darai tik dėl inspiracijų?

– Įsipareigojęs tapti menininku, turi juo būti net tada, kai to visai nenori. O tai nėra smagu – man patinka menininkai ir kūriniai, tačiau nemėgstu meno rinkos ir meno institucijos. Labai retai būna taip, kad patinka koks nors muziejus kaip struktūra arba įkvepia leidykla – dažniausiai jos kaip tik gadina reikalus. Dabar juk daug būdų savo veiklas susidėlioti taip, kad galėtum nebūti sistemoje. Man, pavyzdžiui, rankos nusvyra jau po kelių postų feisbuke (juokiasi). Tačiau smagu, kai žmonės tai daro su įkvėpimu. Tik tas kelias ne man. Geriau toliau sau mankštinsiu bobutes, duosiu joms kilnoti pagaliukus, o pats laisvu laiku rašysiu.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pagaliukų

pagaliukų portretas
kilnotojas ruošiasi optimaliausiam sprendimui ............. išnykt
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių