– Ne taip seniai nuvilnijo pasipiktinimo banga, kai skulptūros Leonardui Cohenui mecenatas norvegų verslininkas Johnas Afsethas pasakė, kad Vilnius neturi dvasios. Dvasią – vienokią ar kitokią – juk turi visi. Kokia jums yra Vilniaus dvasia?

– Tikrai? Nieko apie tai negirdėjau… Turbūt kažkoks nesusipratimas ar iš konteksto ištraukti žodžiai, nesinorėtų tikėti, kad atsirastų toks kultūriškai ir estetiškai aklas žmogus. (Juokiasi.) Jei tai tiesa – nereikėtų kreipti dėmesio. Kiekvienas turi teisę turėti savo nuomonę, tačiau ne visos jos vertingos ar kompetentingos, todėl ne į visas reikia atsižvelgti. Man svarbiau, kad Vilnius yra miestas, įkvėpęs nemarias Adomo Mickevičiaus, Czesławo Miłoszo, Josifo Brodskio, Tomo Venclovos, Icchoko Mero, Romaino Gary, Ričardo Gavelio eilutes, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Chaimo Soutino, Marco Chagallo, Mstislavo Dobužinskio, Marianos Veriovkinos potėpius. Jau ko mūsų Vilnius turi su kaupu – tai charakterio, dvasios ir dramos. Vilniaus unikalumas yra tas, kad čia vienoje vietoje gali surasti beveik visą Europą – nuo itališkojo baroko iki vokiškos gotikos, nuo prancūziško klasicizmo iki stačiatikių bonių ir žydų kvartalo. Man ta dvasia – labai asmeniška, nes kiekvienas miesto kampas, skersgatvis, panorama man yra vienaip ar kitaip susiję su mano asmenine ar šeimos istorija, kurios gijos Vilniuje driekiasi nuo XVIII a. vidurio.

– O kokia – Londono, kuriame jau ilgai gyvenate?

– Žinot, tai pernelyg platus klausimas, į jį interviu neatsakysiu. Kad nors truputį pajustum Londono istorinę dvasią, visada rekomenduoju apsilankyti „Museum of London“ – jis yra truputį toliau nuo nutryptų turistų takų, bet, pavyzdžiui, aš asmeniškai ten apsilankiusi pirmą kartą kur kas daugiau supratau apie šį miestą. Bet du dalykai, jungiantys abi sostines – Vilnių ir Londoną –, yra tie, kad ir britai sako: yra Londonas, ir yra likusi Britanija, lygiai kaip ir mes: yra Vilnius ir yra likusi Lietuva.

– Kur parekomenduotumėte pavakarieniauti Londone? Ką būtinai aplankyti, kai jau buvai ir „Tate’uose“, ir Britų muziejuje?

– Idealiai rekomenduočiau pavakarieniauti pažįstamų londoniečių namuose arba kartu su jais jų patartame kokiame nors vietiniame restorane – net ir kukliausias rajonas visada turi kokį nors kulinarinį magnetą. Man asmeniškai svarbiausia yra vakarienės kompanija, žmonės, bendravimas – per tai juk ir pažįsti miestą, jo dvasią, kultūrą ir virtuvę. Kas iš to, jei nueisi į madingą brangų restoraną, kuriame visi trokšta gauti staliuką, o sėdėsi ten vienas ir nieko nepažinodamas? Miestą juk geriausia pažinti užmezgant draugystes, tuomet ir parke su draugu suvalgytas sumuštinis gali tapti įsimintinas. Dėl lankytinų vietų ir muziejų – V&A, žinoma. Mano asmeninis favoritas yra „The Wallace Collection“ prie pat Oxfordo gatvės – jis mažiukas, tačiau turi stulbinantį puikių kūrinių koncentratą – velasquezai, rembrandtai, mažieji olandai… Ir jokių turistų eilių. Jei šilta – pasidarykite pikniką kuriame nors iš nuostabių Londono parkų, mano mėgstamiausi yra Chiswick Parkas ir Holland Parkas.

Man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio.

– Kur būtinai apsilankote grįžusi į Vilnių?

– Taip dažnai būnu Vilniuje, kad man niekur specialiai nereikia lankytis. Bet jei tik turiu laisvo laiko, būtinai apsilankau šaudymo centre.

– Pabrowsinti socialinėje medijoje yra mano guilty pleasure, bet jūs šitam velniui esate atsispyrus. Kas yra jūsų guilty pleasures?

– Menas. Aš truputį kolekcionuoju, be to, pagal mano ekspertizės sritį dar mane vis kas nors prisikalbina konsultuoti dėl parodų ar kolekcijų, tiesa, ne Lietuvoje. Todėl ribos tarp šios veiklos ir malonumo kartais išsitrina. Bet man nėra neįprasta sėsti ir specialiai važiuoti į kitą miestą apžiūrėti kokios nors man įdomios parodos ar meno kūrinio. Dargi ir šeimą ar kokių draugų prisikalbinu kartu. Bet tai tikrai didžiulis malonumas. Kitas mano guilty pleasure, jau minėjau, – šaudymas.

– Savo darbu esate giliai pasinėrusi į istoriją. Koks jūsų santykis su šiuolaikiniu menu?

– Aktyvus. Stengiuosi nepraleisti nei svarbesnių šiuolaikinio meno parodų Londone ar Vilniuje, nei „Frieze“ kasmetinės mugės. Tiesa, savo kolekcijoje šiuolaikinio meno beveik neturiu – bet ne dėl to, kad nepatiktų, o dėl to, kad man patinkančių menininkų darbai reikalauja itin didelės erdvės arba apskritai nesileidžia įkalinami erdvėse ir yra veikiau patirtiniai. Tai ir yra šiuolaikinio meno žavesys.

– Man atrodo, kad būti pavadintam snobu(-e) yra komplimentas. Kaip jums atrodo? Kas jums yra snobas? Ar save laikytumėte tokia?

– Ar komplimentas – manau, priklauso nuo pasakymo konteksto. Jei su humoru sakome „kultūrinis snobas“ (na, kaip Ryčio Zemkausko „Snobo kinas“), turėdami galvoje, kad žmogus aukštai iškėlęs kokybės kartelę menams, kuriais domisi, – tuomet taip. Jei kalbame apie žmogų, kuris aklai seka tik kitų pripažintais (dažnai jam pačiam nė nepatinkančiais) dalykais,  negalvodamas pats, ignoruodamas savo autentišką santykį su kūriniais ir dargi smerkdamas tuos, kurių skonis nuo jo skiriasi, – tuomet nemanau, kad tai pagyra. Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva, ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau. O pirmąja prasme – kad noriu gėrėtis tik aukščiausio lygio meno kūriniais – neabejotinai taip!

Šia prasme turbūt nesu snobė – dažnai kaip tik turiu gana ikonoklastišką požiūrį į kai kuriuos visuotinai pripažintus meno kūrinius, nes stengiuosi mąstyti savo galva, ir, pirmiausia, būti sąžininga ir nuoširdi, nemeluoti pati sau.

– Kaip apibrėžtumėte šiandienio žmogaus Lietuvoje santykį su kultūra? Kas, jūsų akimis, vyksta ir kaip tai vertinate? Ne taip seniai nebuvo nieko krūčiau nei pasididžiuoti nesuprantant akademinės muzikos ar neskaitant literatūros, o šiandien tįsta žmonių eilės į MO muziejų. Ar supratome, kaip kultūrą padaryti more accessible, ar tiesiog nebeliko elito (gerąja prasme)?

– Man kažkaip neteko bendrauti su manančiais, kad neskaitymas ar bodėjimasis klasikine muzika žmogų puošia. Turbūt tiesiog ne tas ratas. Bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje kultūrinis gyvenimas yra atsigavęs, suaktyvėjęs. Knygų mugė – pilna literatūra besidominčių žmonių, tuo visada labai nuoširdžiai žavisi čia iš užsienio atvykę rašytojai. Muziejų ir galerijų parodose – aibės žmonių, ir ypač jaunų. Į gerus spektaklius ir rimtosios muzikos koncertus neįmanoma gauti bilietų, Dalia Ibelhauptaitė suaktualino operą, ėmė skirti pagrindinius vaidmenis jauniems talentams, kurių jie būtų metų metus laukę valstybinių teatrų hierarchijose – taip suteikė jiems sparnus skristi į pasaulio scenas. Įvyko ir vyksta nuostabūs kultūros reiškiniai. Pati būdama Londone, kai paskaitau Lietuvos kultūrinio gyvenimo anonsus, vis apmaudauju, kad to ar ano spektaklio, koncerto nepamatysiu. Per vakarienes, renginius žmonės nuolat diskutuoja būtent apie kultūrą: knygas, filmus, spektaklius. O kur dar debatai apie kultūros, istorijos ir atminties visuomeninius karus? Kultūros poreikis yra didžiulis, žmonių santykis su kultūra yra nuolatinis bei aktyvus ir kultūrinio elito kaip tik daugėja, nes į jo gretas įsilieja nauji, už Lietuvos ribų plačiai pripažįstami vardai – Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas, Mirga Gražinytė-Tyla, Venecijos bienalės „Aukso liūto“ trijulė Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė – galėčiau vardyti ir vardyti vien pastaraisiais metais sužibusius talentus iš Lietuvos…

– Kas jums labiausiai nepatinka šiandienėje Lietuvos kultūroje?

– Kad Lietuvoje nėra normalios kultūrinės spaudos, įprastos Vakarų pasaulyje ir skirtos plačiajai visuomenei, o ne patiems hermetiško Lietuvos kultūros lauko žaidėjams apie save pačius, kaip yra dabar. Mums verkiant trūksta kažko panašaus į „The Sunday Times“ „Culture“ savaitinį priedą, kur informacija dera su nepriklausomų kritikų recenzijomis, apžvalgomis ir žurnalistiniais interviu (nekalbu jau apie tokią kultūros avangardo bibliją kaip lenkų „Przekrój“). Manau, tokio leidinio paklausa būtų didelė.

– Jau bemaž dešimtmetį literatūroje nesibaigia istorinio romano atgimimas, žmonės nesiliauja skaityti pasakojimų apie praeitį. Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje. Žinoma, ir Lietuvoje. Jūsų knygos verčiamos ir populiarios kaimyninėse šalyse. Kodėl būtent šiais laikais skaitytojai atsisuko į istorinį romaną?

– Man atrodo, kad šis atsigręžimas į istorinį romaną ar istorinį žanrą apskritai Vakarų kultūroje vyksta gana periodiškai. Buvo banga XX a. viduryje, XIX a. Apskritai, kaip nuo Renesanso pradėjome reinterpretuoti antikinę istoriją (juk tai irgi ne kas kita, kaip istorinio žanro pasirinkimas), taip vis ir ieškome praeityje atsakymų apie mūsų dabartį…

– Savo knygomis ir daugybe pasisakymų interviu savotiškai reabilituojate Lietuvos savivertę – sakote, kad nebuvome nei kokie atsilikę, nei civilizacijos pakraštys. Naująja knyga dar ir išryškinate kaimynų Rytuose kitoniškumą, nekultūriškumą. Kodėl jums ši pozicija svarbi?

– Nesu advokatė ir nieko nereabilituoju. Aš pasakoju istorijas apie tam tikras epochas. Jei kalbėtume apie praeitį, apie XVII–XVIII a., tai būta periodų, kai nė nereflektavome kažkokių tarpkultūrinių lenktynių, nes jautėmės esą avangarde ir niekuo ne prastesni, buvo ir nuosmukio laikotarpių, buvo ir pastangų reformuotis, nes matyta, kad viskas kultūriškai ritasi žemyn, kaip kad prieš pat ATR padalijimus… Buvo ir laikų, kai Petras I Lietuvos pajūrio kaimelyje niršo – „kodėl rusai taip negali gyventi?“. Tai – tikra, Didžiosios Ambasados amžininkų šaltiniuose aprašyta istorija, net ir tos baltos užuolaidėlės paminėtos. Man įdomesnis yra faktas, kad šiandien – sprendžiant iš kai kurių reakcijų – niekaip negalime patikėti, jog mūsų istorijoje galėjo būti tokių epizodų ir šaltiniuose aptikti tikri istoriniai faktai vertinami kaip mano pačios „tendencingumas“. Ką tai sako apie mus? Kad kai kam yra taip įskiepytas kažkokio nesveiko nacionalinio nevisavertiškumo ir aukos kompleksas, kad nebegalime matyti tikrų, faktais pagrįstų istorijų, iškrentančių iš šio naratyvo? Štai kas įdomu. Ir priežastys – kodėl norime visuomet jaustis amžinais nevykėliais?

– Tai kur yra Lietuva – Šiaurės, Rytų ar Centrinėje Europoje?

– Pagal Jungtinių Tautų klasifikaciją ir mūsų dabartines estetines aspiracijas – Šiaurės Europoje, pasaulio akyse – Rytų Europoje, o pagal kultūrinį DNR – neabejotinai Centrinėje Europoje. Kultūriškai su Šiaurės Europos šalimis mes neturime nieko bendra. Pamenu, kokį šoką sukėliau Londone per knygų mugę pasakiusi latviams ir estams, kad mus sieja tik bendra išsivadavimo istorija ir geopolitiniai interesai, bet kultūriškai mes nieko bendra neturime. Praėjus jų išgąsčiui, jų ramiai paklausiau, ar galime įvardyti nors vieną kūrinį (dailės, literatūros, teatro, muzikos), kurį visos trys šalys laikytų savu, dalytųsi? Tada susimąstė ir nusprendė, kad ne, visgi tokio nėra. Išskyrus politinę dainą – „Bunda jau Baltija“, kurią visi kartu dainavom mitinguose ir per Baltijos kelią… O daugybę Centrinės Europos kultūros ir kūrinių mes suvokiame kaip savastį, net per daug nesusimąstydami – su lenkais dalijamės daugybe literatų ir menininkų, iš čekų pasiskolinome diakritines raides savo raštui…

– Naujausia jūsų knyga „Petro imperatorė“ jau gyvena savo gyvenimą. Koks jis?

– Pagerinęs visus skaitomumo rekordus  (kalbamės lapkričio pabaigoje paaiškėjo, kad bus jau penktoji laida per tris mėnesius nuo išleidimo) ir audringas, iškėlęs nepatogius klausimus, nepaliekantis abejingų, paskatinęs kalbėtis apie istoriją ir idėjas. Galima sakyti, kad netgi visuomenės reakcijose į mano knygą vyksta Rytų ir Vakarų mentalitetų sandūra. (Juokiasi.)

– „Petro imperatorė“ paremta epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais. Kaip jūs laviruojate tarp istorinės autentikos ir įtraukiančio pasakojimo? Kuris yra svarbiau?

– Pirmiausia pasirūpinu, kad istorinis romanas turėtų solidų žinių, autentikos pamatą, o tuomet prasideda kūryba. Labai tikiu pasakojimo menu, story-telling, kuris šiais laikais dažnai prarandamas – ir literatūroje, ir kine. Man abu šie pradai – ir substancija, turinys, ir įtaigus pasakojimas kaip forma yra labai svarbūs. Manau, kad turi būti harmonija tarp turinio ir formos.

– Kas jus pačią labiausiai domino šioje imperatorės istorijoje? Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

–  Laiko, prievartos ir kultūrų sandūros problemos. O kartu ir pats konkretus žmogiškasis likimas – moters gyvenimas, santuokos ir santykių istorija.