Į keramikos meno parodas sugrįžta indai – pastebi menotyrininkė Raimonda Kogelytė-Simanaitienė. Tarptautinės keramikos parodos "Pavasaris 2011" atrankinės komisijos narė pastebi: ryškėja bendri lietuvių–latvių ir estų–švedų keramikos bruožai.

– Parodos "Pavasaris 2011" ekspozicija – labai marga. Visgi, gal galima apibendrinti, kokios tendencijos joje ryškėja?

– Margumas atsiranda dėl dalyvių gausos. O erdvės – nedidelės. Prieš penkerius metus, surengus pirmąjį "Pavasarį", sulaukta 37-ių dalyvių. Paroda išaugo ir dėl svečių, ir dėl jaunųjų dailininkų. Šiemet jaunieji labai aktyviai dalyvauja parodoje, sulaukėme net 25 paraiškų.

Šiemet parodoje labai akivaizdi skulptūrinė linija. Apskritai, šiuolaikinė Baltijos regiono keramika yra labai skulptūrinė. Parodoje pagausėjo indų. Toks sugrįžimas prie funkcinės keramikos mane pradžiugino.

Kaip didžiausi minimalistai formos ir spalviniu požiūriu, ekspozicijoje išsiskiria šiauriečiai – švedai ir estai. Jie šaltesni, saikingesni. O lietuviai, latviai yra literatūriškesni, vaizduojamojo prado daugiau. Lietuviai šiemet apskritai labai ekspresyvūs. Jų darbai gal labiausiai krenta į akis, nes lietuvių parodoje – daugiausiai. Medžiagos labai įvairios: porcelianas, akmens masė, molis, labai įvairus ir medžiagų apdirbimas: visokiausios redukcijos, glazūravimai. Man patiko jaunų žmonių darbai: Žilvino Labanausko, Valdo Kurkliečio, Eglės Labanauskaitės-Steponavičės, Giedrės Bardzilauskės, Andriaus Janulaičio. Jų kūryba – labai ekspresyvi.

Lietuviai savo darbais aktyviai reaguoja į visuomenės atgarsio sulaukusius įvykius, socialines aktualijas: ekologijos, narkomanijos, pornografijos, pedofilijos temas.

– Kaip vertinate tai, kad šių socialinių temų atgarsį matome meno kūriniuose?

– Tai – teigiamas bruožas, neleidžiantis menui būti anemiškam. Kitas klausimas, jei panagrinėtume kiekvieną kūrinį atskirai, jo plastiką, pasirinktą motyvą. Bet apskritai tendencija, kad keramika nebėra vien puošybinė, yra sveikintina.

– Dažnai keramika suvokiama kaip taikomojo meno sritis…

– Prieš 3–4 dešimtmečius keramika padarė proveržį. Europiniame kontekste ji jau XX a. pirmoje pusėje ėmė veržtis į vaizduojamųjų menų sritį, o buvusiose Rytų bloko valstybėse šis požiūris į keramiką pasireiškė 8–9 dešimtmečiais. Nuo to laiko ji nebetraktuojama vien kaip taikomosios dailės sritis: keramika tapo medžiaga menui kurti. Bet keramikos, kaip pirmosios medžiagos, kurią žmogus pradėjo naudoti savo reikmėms, lipdydamas puodus, tradicija niekur nedingo.

Taigi, keramika gali būti visokia. Ir man labai įdomu, kad yra indų, kad neužsimirštas dizainiškas požiūris į molį ir kitas šios menų srities medžiagas. Indą gerai padaryti ne taip paprasta – tai yra mokslas. O kai kas ir šiais laikais tą mokslą moka jungti su menu.

– Vadinasi, keramika gali būti konceptuali?

– Gali, bet pas mus ji nelabai tokia. Ji dažnai yra idėjiška, siužetiška, skulptūriška. Bet tai – tik idėjinis lygmuo. O konceptualumas yra kur kas daugiau nei literatūrinė, skulptūrinė idėjų raiška keramikoje. Šioje parodoje konceptualių keramikos darbų nėra, kalbame apie skulptūrinį vaizduojamąjį pradą. Apie konceptualią keramiką galime kalbėti tik labai retais atvejais. Tiek Lietuvoje, tiek Baltijos šalių regione.

– Kauno dailės salonai ir net meno galerijos užversti žemo meninio lygio keramikos darbais: švilpynėmis, puodynėmis, varpeliais ir kitais vadinamaisiais molinukais. Jūsų akimis, ar tai nediskredituoja keramikos kaip meno?

– Tai yra suvenyrinio pobūdžio daiktai, ir su menu jie niekaip nesusiję. O suvenyrai gali būti tiek keraminiai, tiek stikliniai, tekstiliniai. Suvenyrus neretai gamina tie patys rimti keramikai, kurie parodoms pateikia solidžius darbus. Ne visi menininkai turi nuolatinius darbus, ne visi išgyvena iš parodoms teikiamų darbų – suvenyrinė produkcija padeda jiems užsidirbti pragyvenimui.

– Tai, kad "Pavasaris" nebeteikia diplomų, išskiriančių geriausius darbus – nuostolis parodai?

– Nemanau. Vien diplomas, be finansinio paskatinimo, be dovanos, nėra labai solidu tarptautinei parodai.