– Kompozitorius, Londono karališkosios muzikos akademijos magistras (diplomas su pagyrimu!), šiuolaikinės klasikinės muzikos kritikas, Valstybinio pučiamųjų orkestro „Trimitas“ komunikacijos ir rinkodaros skyriaus vadovas, o nuo šių mokslų metų – ir LMTA dėstytojas asistentas. Kaip viską suspėji ir kuri sritis pačiam pati artimiausia, mieliausia?

– Ačiū, Giedre, už skambų forte! Gal kiek per garsiai pasakyta, vis dėlto labiausiai jaučiuosi esąs kompozitoriumi. Diplomai atgula į stalčių ir didesnės reikšmės jiems neteikiu. Žinoma, malonu, kai kūriniai įvertinami, atsiranda dialogas. Organizuojant koncertus tekdavo šiek tiek užsiimti vadyba, o dirbant su atlikėjais – prisiimti ir šiokį tokį pedagogo vaidmenį, tad tokia migracija tarp, pavadinkime, žanrų tikriausiai ir nulėmė dabartinę mano veiklos panoramą. Tačiau idealiomis aplinkybėmis norėčiau užsiimti vien kūrybine veikla.

– Ketverius metus praleidai Anglijoje. Kokių pirmų kartų teko patirti išvykus?

– Jungtinėje Karalystėje atsidūriau iš jaunatviško avantiūrizmo. Pradėjęs studijas profesoriaus Ričardo Kabelio klasėje, perstojau į antrą kursą Londono karališkojoje muzikos akademijoje ir viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis – naujas miestas, nauji žmonės, nauja kalbos erdvė. Ketverius studijų metus praleidau fantastiškai talentingų muzikų ir bendraminčių rate, kuris, galima sakyti, ir suformavo mane. Kone kas vakarą lankydavausi koncertuose, spektakliuose, parodose, su bičiuliais kartu leisdavome laiką, diskutuodavome. Dėstytojai taip pat buvo labiau kolegos nei didaktikai. Todėl be primestos valios galėjau formuoti savo estetinius kriterijus.

– Tik baigęs studijas ir sugrįžęs iš Londono pradėjai LMTA dėstyti aranžuotės discipliną, Kompozicijos katedroje turi keletą specialybės studentų. Kas tau, kaip dėstytojui, yra svarbiausia?

– Esu dar šviežias dėstytojas – studentai yra kone mano bendraamžiai. Kalbant apie kūrybos ir aranžavimo mokymą, manau, kad to išmokyti apskritai neįmanoma. Galima nubrėžti gaires, supažindinti su technikomis, tačiau išmokyti – ne. Tai turi tapti gyvenimo būdu. Paskaitų metu vengiu primesti savo poziciją ir palieku erdvės studentams patiems atsirinkti tai, kas aktualu. Supažindinti su pačiais įvairiausiais aranžuotės praktikos kontekstais, pradedant ankstyvosiomis epochomis ir baigiant postmodernizmu – koliažo, pastišo pavyzdžiais. Inicijavau kūrybines dirbtuves, kurių metu atlikėjai gyvai atlieka studentų kūrinius. Tai būtina praktika, kurios Lietuvoje vis dar stinga.

– Ar visuomet svajojai tapti dėstytoju?

– Tiesą sakant, apie pedagogo duoną niekada negalvojau. Ieškodamas savo kelio gana ilgai klaidžiojau. Šešiolikos apsisprendžiau, kad kursiu muziką. Ir dabar vis dar esu ieškojimų kelyje, neturiu vienareikšmių atsakymų, tačiau laikausi nuostatos, kad atvirumas ir dalijimasis patirtimi plečia tiek studentų, tiek dėstytojų patirties spektrą.

Kristupas Bubnelis. / I. Maldžiūno nuotr.

– Apskritai galima pasakyti, kad kurti muziką tolygu reikšti jausmus garsais. Rašymas, kalbėjimas apie ją – jau minčių dėliojimas žodžiais. Kuo tau svarbios, artimos abi šios komunikavimo sistemos ir kokį jų pagrindinį skirtumą įvardytum? Kuria jų – muzika ar žodžiu – vis dėlto lengviau reikšti savo mintis?

– Fiziologas Ivanas Pavlovas atrado, kad žmogaus elgsena yra nulemta refleksų, kuriuos įgyjame kartodami ir atpažindami simbolius. Muzikoje taip pat esama simbolių, jie padeda nusakyti stilius, žanrus, – atsiranda kultūrinių reikšmių. Šios reikšmės pasitelkiamos kaip simboliniai orientyrai, padedantys ideologiškai suklasifikuoti ir įtvirtinti reiškinius. Šiuolaikinio meno, jei kalbame apie radikalias jo formas, uždavinys yra tuos orientyrus kvestionuoti. Opozicija par exellence. Grįžtant prie muzikos ir komunikacijos santykio, kūrybos proceso metu šių klausimų stengiuosi nekelti, pasitikiu klausytoju. Tai, kas anapus garso, – nebe mano teritorija. Tai kultūros kritikos laukas, o jame mane domina dialogo galimybė, suskliaudžianti kasdienybės reiškinius ir leidžianti juos analizuoti estetinėmis, sociologinėmis, politinėmis ar kitomis kategorijomis. Apibendrinčiau taip: mąstau žodžiais, kuriu garsais.

– Dar vienas muzikos ir žodžio dermės variantas skleidžiasi suteikiant kūriniams pavadinimus. Man taviškiai labai patinka – jie apgalvoti, taiklūs, papildantys muzikinę kompoziciją ir sykiu tarsi suteikiantys jai apčiuopiamą, įvardijamą reikšmę ar bent šios galimybę. Ar išties tam skiri daug dėmesio? Gal pavadinimai ant sukurtų kompozicijų nutupia savaime, daug apie tai nemąstant?

– Atrodo, Osvaldas Balakauskas yra pasakęs, kad muzika prasideda ir baigiasi ne nuo natų viršelio, ne nuo pavadinimo, o pirma ir paskutine gaida. Pritarčiau šiai minčiai, tik pridurčiau, kad tarp teksto ir garso vis dėlto esama akustinės giminystės. Kompozitoriui pavadinimas yra tarytum abstrakcija ar idėja, kuri ištinka skaitant literatūrą, žiūrint kino filmą ar paprasčiausiai stebint ramiai vakaro saulėje raibuliuojantį vandenį. Kita vertus, tai nulemia ir asmeninės patirties padiktuotos asociacijos. Turiu užrašų knygelę, kurioje pasižymiu tokius poetinius įvaizdžius, žodines jų nuotrupas, vėliau ieškau jų analogijų skambesio pavidalais. Rašant muziką būna įvairiai: pirminį impulsą kartais sukelia poetinė idėja, kitais atvejais ji ištinka ir paties kūrybos proceso įkarštyje ar net jam pasibaigus.

– Jei nebūtum pasukęs muziko keliu, kaip manai, kur gyvenimas būtų tave nuvedęs?

– Vaikystėje labai mėgau piešti, visai neblogai sekėsi. Nemažai laiko praleisdavau ir prie knygų, tad, jei ne muzika, tikriausiai būčiau pasirinkęs literatūrą, nes iki šiol turiu potraukį rašytiniam žodžiui, tekstams. Dažnai net jaučiu kaltę, kad laiką leidžiu ne prie partitūros, o skaitydamas.

– Praėjo nemažai laiko, kai debiutavai kaip kompozitorius. Ar pameni patį pirmą savo  kūrinį?

– Paprastai dar mokykloje pradedama rašyti instrumentui, kuriuo grojama. Taip nutiko ir man, nors fortepijonu pradėjau groti santykinai vėlai. Dvylikos metų ėmiau rašyti trumpas daineles, o pirmąjį kamerinį kūrinį – fortepijoninę siuitą – parašiau šešiolikos. Baigdamas konservatoriją nacionaliniame moksleivių kūrinių konkurse pelniau prizinę vietą. Na, o tikrasis kūrybinis debiutas įvyko dvidešimties, prieš penkerius metus, kai laimėjau Lietuvos kompozitorių sąjungos inicijuotą naujų kūrinių fortepijonui solo konkursą.

– Esi sukūręs daug išskirtinių šiuolaikinių kompozicijų: fortepijonui, perkusijai, styginiams, kameriniams ansambliams, orkestrui, chorui... Ar dar gali suskaičiuoti visas? Kokiam instrumentui ar jų sudėčiai kurti lengviausia? Gal tave labiausiai įkvepia sudėtingos užduotys ir noras kiekvieną sykį mesti iššūkį?

– Apie kūrinių išskirtinumą gal vis dėlto nuspręs kritikai ir laiko distancija, tačiau tikra tiesa, kad sudėčių įvairovė žadina vaizduotę ir diktuoja kūrybos strategijas. Nesu iš tų kompozitorių, kurie rašo tik natas. Man svarbi instrumento fizika, atlikėjo somatika, psichologija. Šiuo metu esu sukūręs virš 30 kūrinių įvairioms sudėtims, daugiausia – kamerinės muzikos. Didžioji dalis jau nuskambėjo, kiti laukia naujų redakcijų ar premjerų. Pastaruoju metu daug laiko praleidau prie styginių instrumentų, kuriems nemažai esu rašęs ir anksčiau. 2019 m. Klaipėdos kameriniam orkestrui sukūriau kūrinį „Tankėjanti šviesa“, kuriame greta styginių įsipina valtornų kvartetas, du fortepijonai ir arfa. Ši kompozicija tapo atspirties tašku kitiems kūriniams, tarp kurių ir styginių kvartetas „…ad infinitum...“, šiemet netikėtai nuskynęs laurus tarptautiniame Eduardo Balsio jaunųjų kompozitorių konkurse. Vėliau įgyvendinome labai gražų projektą su talentingais stygininkais, Loros Kmieliauskaitės ir Arno Kmieliausko ansambliu „Twenty Fingers Duo“, ir Lietuvos muzikos informacijos centru, kurio vaisius pristatėme visai neseniai, gruodžio mėnesį. Tai skaitmeninis albumas ir natos, audiovizualinis klipas. Dirbti su tokia kūrybine komanda buvo vienas malonumas.

Pastaruoju metu, ypač pandemijos akivaizdoje, vėl teko priminti sau, kad pastebėti ar išgirsti mažus dalykus yra reikšmingiau, nei imtis kokių nors didingų užmojų. Skruzdėlė, nešanti šapelį, irgi savaip didinga, tik reikia tai pastebėti

– Gal gali trumpai papasakoti, koks tas šiuolaikinio kūrinio rašymo, jo kūrimo procesas. Kaip parašyta kompozicija virsta atliekamu, salėje klausomu kūriniu?

– Kadaise įsiminiau vaizdingą britų kompozitoriaus Harrisono Birtwistle‘o pasakymą, kad komponavimas yra tarytum pavadėliu vedžiojamas augintinis. Pavadėlis – protas, uoslė – intuicija. Kūrybos procesas pirminėje stadijoje gali būti labai chaotiškas, tarsi tamsoje mėginant apčiuopti daiktų paviršius. Vėliau imi atpažinti tų daiktų kontūrus, ima ryškėti forma, struktūra. Dar vienas dėmuo – terminas, iki kurio kūrinys turi būti sukurtas. Tikriausiai ne vienas kūrėjas yra nusvilęs, kai ne laiku atidavė partitūrą, tačiau juk būna atvejų, kai medžiaga fermentuojasi nepaisant aplinkybių ir negali pasikliauti pro forma sprendimais. Kalbant apie šiuolaikinę muziką, kiekvieną sykį tenka išrasti naują kalbą. Garsines idėjas galima perteikti tūkstančiais pavidalų, iliustruoti gausybe notografinių sprendimų. Juos paprastai nulemia praktiniai kriterijai. Vėliau vyksta repeticijos – ilgas ir neretai varginantis darbas.

– Jeigu reikėtų išsirinkti, kurią vieną savo kurtą kompoziciją rekomenduotum paklausyti?

– Styginių kvartetą „...ad infinitum...“ Tai vienas tų retų atvejų, kai pavyksta atrasti dermę tarp poezijos ir ratio.

– Koks klausytojas esi pats? Ir kaip klausaisi, kaip vertini kitų atliekamą savo sukurtą muziką? Ar viskas privalo būti atlikta griežtai pagal partitūrą, o gal priešingai – atlikėjus skatini improvizuoti?

– Yra tokie lietuvių kalbos žodžiai: „klausyti“ ir „girdėti“. Pastarasis tarsi nereikalauja pastangos, o klausymas yra valinga veikla, reikalaujanti koncentracijos. Sakome – „įsiklausyti“. Klausymas turi ir tam tikrą kultūrinės patirties sluoksnį. Priklausomai (koks paradoksalus žodis!) nuo to, kokioje aplinkoje augame, koks tos aplinkos santykis su garsu, susiformuoja ir mūsų klausymosi įgūdžiai. Kai Londone mokiau vaikus fortepijono pagrindų, leidau paklausyti keletą graikų kompozitoriaus ir architekto Iannio Xenakio kūrinių įrašų – neįtikima, tačiau jie klausė nepaprastai atidžiai, labai natūraliai. Vadinasi, daugeliu atveju mūsų klausymosi įpročiai yra nulemti aplinkos. Pats, be abejo, esu atidus klausytojas. Tai, kas užrašyta partitūroje, yra ne be reikalo ir turi būti atlikta taip, kaip parašyta. Žinoma, neretai atlikėjams palieku ir mažiau apibrėžtų padalų, kur tam tikros charakteristikos gali būti atliekamos atsitiktine tvarka.

– Kokie buvo (ar tebėra) didžiausią įtaką tavo muzikiniam keliui darę dėstytojai, kompozitoriai, kritikai, atlikėjai? O gal tave labiausiai motyvuoja kitų sričių profesionalai?

– Kad ir ką sakytume, žengiant pirmuosius žingsnius svarbiais palydovais tampa autoritetai. Mano atveju tai buvo žmonės, davę postūmį tam tikroms kūrybos užuomazgoms. Studijuojant Londone didelę įtaką padarė danų kompozitorius Hansas Abrahamsenas. Jį laikau svarbiu savo muzikinio mąstymo raidos dėmeniu. Taip pat, kaip minėjau, daug laiko skiriu literatūrai, skaitydamas analizuoju, kaip skirtingi autoriai konstruoja naratyvą, kaip jungiamos detalės ir pan. Tai labai gimininga muzikos komponavimui. Esu dėkingas profesoriams, kurie mokė Lietuvoje, – Teisučiui Makačinui, Ričardui Kabeliui ir Ryčiui Mažuliui.

Kristupas Bubnelis. / I. Maldžiūno nuotr.

DEBIUTANTO ANKETA

– Iš kur semiesi motyvacijos ir įkvėpimo? Kas labiausiai skatina judėti pirmyn?

– Kartais tas judėjimas pirmyn gali būti apgaulingas. Pastaruoju metu, ypač pandemijos akivaizdoje, vėl teko priminti sau, kad pastebėti ar išgirsti mažus dalykus yra reikšmingiau, nei imtis kokių nors didingų užmojų. Skruzdėlė, nešanti šapelį, irgi savaip didinga, tik reikia tai pastebėti. 

– Ką tau reiškia debiutas? Svajonės išsipildymas, įrodymas, kad gali viską, tiesiog darbas ar dar kas nors?

– Manyčiau, atskaitos taškas, turintis ne vien privačią, bet ir viešą reikšmę.

– Ar turi ambicijų debiutuoti kokioje nors kitoje srityje? Ką norėtum padaryti, sukurti, išmėginti pirmą kartą?

– Nesu azartiškas iš prigimties, tad tokių ambicijų neturiu. Veikiau matau save kaip amatininką, retsykiais paraštėse pasižymintį vieną kitą įdomesnį dalyką. Tai darau nesuinteresuotai, pavyzdžiui, poetinėmis formomis.

– Ko palinkėtum tam, kuris nori, bet nedrįsta žengti to pirmojo žingsnio?

– Žengti!

– Debiutas – ir žaidimo (šaškių ar šachmatų) pradžia. Pradėjęs kurti, o vėliau ir dėstyti, kokio ėjimo tikėjaisi iš kito žaidėjo (klausytojų, atlikėjų, kritikų, mamos, gyvenimo, draugų, o gal savęs paties)?

– Įdomu, kad paminėjai šachmatus, nes šioje sporto šakoje yra vadinamosios šachmatų kompozicijos. Neretai sakoma, kad muzika ir šachmatai – giminingos sferos. Sergejus Prokofjevas, beje, buvo labai patyręs žaidėjas. Kūryboje taip pat reikia išsyk numatyti kelis ėjimus į priekį. Tačiau žaidžiant šachmatais yra dar vienas svarbus elementas – žaidimo grožis. Idealiu laikyčiau žaidimą dėl grožio, o ne pergalės.