Vietos išskirtinumas

Muziejaus, išskirtinio tiek išore, tiek turiniu tikslas – visuomenei pristatyti unikalią štetlų kultūrą, kuri reikšmingai prisidėjo prie istorinės Lietuvos valstybės raidos ir kultūrinės tapatybės formavimosi. Kartu štetlas, kaip reiškinys, turi ir gerokai platesnį kontekstą – jis atspindi ištisą štetlų civilizaciją, kuri įdomi dėl savo kultūrinės ir istorinės reikšmės.

Kaip primena Visuotinė lietuvių enciklopedija, štetlais buvo vadinamos vietovės, kuriose žydams buvo leidžiama pastoviai apsigyventi. Tai dažniausiai buvo gyvenvietės su išplėtota žydų religinio gyvenimo infrastruktūra, kurią sudarė sinagoga, nuolatinis rabinas, religinės mokyklos, laidojimo brolija ir kt.

„Per Šeduvos štetlo istoriją bandome papasakoti ir apie kitus štetlus, kurių vien Lietuvoje tarpukariu buvo daugiau nei 200, o buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje – dabartinėje Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje – tūkstančiai. Daugelis štetluose gyvenusių žydų bendruomenių tarpusavyje kalbėjo jidiš kalba, nors, kad susikalbėtų su skirtingų tautybių kaimynais, naudojo vietines kalbas – lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių ir kitas. „Štetlas“ – tai jidiš kalbos žodis, reiškiantis „miestelį“. Iki Antrojo pasaulinio karo tūkstančiuose Vidurio ir Rytų Europos miestelių klestėjo ištisa štetlų civilizacija, kurią, deja, negrįžtamai sunaikino Holokaustas“, – sako žydų kultūros ir istorijos ekspertė dr. Jolanta Mickutė, muziejaus edukacijų vadovė.

Pasak jos, simboliška, kad muziejus duris lankytojams atveria rugsėjo 20 d. – prieš pat rugsėjo 23-iąją, kai Lietuvoje minima Holokausto aukų atminimo diena. Būtent Lietuvos regionuose gyvavusiuose miesteliuose – štetluose – gyvenusios žydų bendruomenės buvo išžudytos pirmiausia.

„Šeduvos žydų bendruomenė netoliese esančiame Liaudiškių miške sušaudyta rugpjūčio 25–26 d. Per dvi dienas nužudyti 664 Šeduvos žydai – vyrai, moterys, vaikai. Praėjus daugiau nei 80 metų, į Šeduvą pakvietėme sugrįžti išgyvenusiųjų šios bendruomenės narių palikuonis. Kartu su jais rugpjūčio 25 d. muziejuje pagerbsime aukas ir minėsime muziejaus, kaip Šeduvos žydų bendruomenei skirtos atminimo vietos, atsiradimą“, – sako Jolanta Mickutė.

Kūrė tarptautinė komanda

Muziejaus statybų pradžią žyminti kapsulė Šeduvos pakraštyje, netoli Senųjų Šeduvos žydų kapinių esančiame lauke, buvo įkasta 2018 m. Muziejaus statybos ir įrengimas užtruko septynerius metus. Per tą laiką plyname lauke iškilo garsaus suomių architekto Rainerio Maklamäki suprojektuotas muziejaus pastatas, iš toli primenantis miestelį, kuriame šalia paprastų gyvenamųjų namų akį patraukia sinagogos stogo forma.

Šalia muziejaus įkurtas Prisiminimų parkas, kviečiantis lankytojus pažinti tipinį Šeduvos apylinkių kraštovaizdį, kuris Šeduvoje gyvenusius žydus supo beveik 300 metų – iki pat bendruomenės sunaikinimo.

Per Šeduvos štetlo istoriją bandome papasakoti ir apie kitus štetlus, kurių vien Lietuvoje tarpukariu buvo daugiau nei 200.

„Muziejaus kūrimas – nuo pirminės idėjos iki veikiančio muziejaus – užtruko daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką muziejaus komanda keitėsi ir augo, o prie pradinės vizijos tobulinimo ir įgyvendinimo prisidėjo šimtai talentingų kūrėjų, žydų kultūros ir istorijos ekspertų, vėliau – komandos iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos. Jos septynerius metus statė ir įrenginėjo muziejaus pastatą, tvarkė aplinką, kūrė muziejų supantį Prisiminimų parką“, – sako muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Heraklis Dovydaitis.

Muziejaus ekspoziciją rengė muziejaus kuratorių komanda, padedama žydų kultūros ir istorijos ekspertų iš viso pasaulio. Pasak dr. J. Mickutės, kuriant ekspoziciją buvo nuolatos konsultuojamasi su kitais žydų istorijos muziejais, o mokant muziejaus gidų ir edukatorių komandą pasitelkti Holokausto, jidiš kalbos, žydų istorijos specialistai.

„Ypač džiaugiamės, kad pavyko suburti itin stiprią Patariamąją muziejaus valdybą iš vietos ir tarptautinių ekspertų. Tikimės, kad su jų pagalba bei patarimais ir toliau turėsime galimybę tobulinti muziejaus ekspoziciją ir tobulėti patys“, – sako ji. Muziejaus Patariamąją valdybą sudaro: prof. Anthony Polonsky, prof. Timothy Snyder, dr. Christoph Dieckmann, prof. Saulius Sužiedėlis, prof. Jeffrey Veidlinger, prof. Ruth Leiserowitz, dr. Lara Lempert ir dr. Zigmas Vitkus.

Praėjusią savaitę muziejų aplankė Lietuvoje viešėjęs Izraelio prezidentas Isaacas Herzogas. Šeduvoje gimė jo prosenelis rabinas Šmuelis Icchakas Hillmanas. Prie muziejaus įėjimo I. Herzogas pritvirtino mezuzą – pergamento ritinėlį su ištraukomis iš Toros, kuris simbolizuoja Dievo įsakymą saugoti namus.

Lankytojo atmintinė

Pasak dr. J. Mickutės, siekiama, kad muziejus taptų atviru ir gyvu atminties ir istorinių diskusijų centru, kad jį atrastų ne tik kultūros mėgėjai, besidomintys žydų religija, tradicijomis, bet ir ieškantys atsakymų į sudėtingus istorinius klausimus: „Sąmoningai ruošiame edukacijas, kad jos derėtų prie mokyklinės programos, kad mokytojai ir mokiniai muziejuje galėtų turėti įdomių pamokų ir patirčių.“

Muziejaus „Dingęs štetlas“ lankymas, taip pat muziejaus gidų vedamos ekskursijos bei edukacinės programos bus nemokamos ne tik atidarymo savaitgalį, bet ir artimiausius metus. Muziejus „Dingęs štetlas“ atkreipia dėmesį, kad vienu metu gali priimti ribotą lankytojų skaičių, todėl norintys aplankyti muziejų kviečiami rezervuoti nemokamą muziejaus lankytojo bilietą individualiam arba grupiniam vizitui. Lankytojai muziejuje laukiami nuo rugsėjo 20 d.