– Kokiomis aplinkybėmis ir kokiame kontekste šiais metais buvo išleista jūsų knyga apie Jono Meko kūrybą?

– Kai J.Mekas paliko šį pasaulį, viešoji Lietuvos erdvė buvo kupina įvairiausių nuotraukų ir sakinių apie šį kūrėją. Vis dėlto, manau, kad iki šiol gyvenome tam tikrame vakuume: niekas plačiau ir išsamiau iki mano knygos pasirodymo nebuvo nagrinėjęs visos J.Meko literatūrinės kūrybos lietuvių kalba ir daugelio šio autoriaus filmų. "Jono Meko "Aukso vidurys": kūrybos filotopinė žiūra" yra vientisas ir nuoseklus įsižiūrėjimas į pagrindines kino avangardisto, poeto kūrybines nuostatas, laikysenas ir jų nulemtus tekstus.

Taip, dabar vis gausėja įvairiausių šaltinių publikacijų, kurios tiesiogiai susijusios su J.Meku. Bene kartu su mano knyga, buvo išleistas Kęstučio Pikūno ir Indros Drevinskaitės-Žilinskienės sudarytas didelės apimties tomas "Gyvenimo lai(š)kai". Jame publikuojama Jono ir Adolfo Mekų korespondencija su Lietuvoje likusia jų motina. Knyga nuostabi poligrafiniu požiūriu, tačiau, be įvadinių straipsnių, jokios autorinės interpretacijos joje nėra. Ne toks ir buvo sudarytojų tikslas. Taigi, mano kuklus darbas yra bandymas interpretuoti tada, kai kiti per šaltinių publikacijas dar tik gilina ir plečia savąjį žinojimą. Nenuvertindamas kitų žmonių pastangų, drįstu sakyti, kad mano knyga yra nukreipta į tolimesnę ateitį. Manau, susidomėjimas ja galės ir turbūt turės augti.

Man atrodo, kad pats J.Mekas, jei tebebūtų su mumis, nebūtų norėjęs tapti šūkiu ir tiesiog reklamos objektu.

Šių metų Tarptautinė Vilniaus knygų mugė J.Meką buvo trumpam pavertusi rinkodaros priemone. Apie sėkmes ir nesėkmes jau rašė kiti autoriai. Visgi, man atrodo, kad pats J.Mekas, jei tebebūtų su mumis, nebūtų norėjęs tapti šūkiu ir tiesiog reklamos objektu.

– Banalus, bet reikalingas klausimas: nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas J.Meku ir jo kūryba?

– Išleidęs knygą, sąmoningai siekiu, kad bent jau viešai būtų kalbama apie ją, o ne apie mane. Manau, kad beveik niekam nėra įdomios mano asmeninio gyvenimo detalės. Turbūt blogiausia, kas dabar mane galėtų ištikti: tapsmas gyvenimo būdo žurnalų auditorijai įdomiu žmogumi.

J.Meku susidomėjau 2000 m., kai pirmąkart pamačiau jo filmą "Laiškai iš Niekur". Buvau sužavėtas. Lituanistinėse magistrantūros studijose prie J.Meko grąžino rašytoja docentė Vanda Juknaitė, paskatinusi atsiversti dienoraščių knygą "Žmogus be vietos: nervuoti dienoraščiai". Tada supratau, kad J.Mekas yra gilus, kaip šulinys be dugno, ir įpratau intelektualinę problemą spausti į įsivaizduojamą kampą tol, kol ateis atsakymai į pagrindinius ir man svarbiausius klausimus.

Prieš dešimtmetį pradėjau doktorantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune. Net neabejojau, kad disertaciją rašysiu apie J.Meko kūrybą. Po trejų metų atėjo akimirka, kai supratau, kad J.Mekas ir filosofas Arvydas Šliogeris – dvi to paties medalio pusės.

Mano domėjimasis J.Meku – tai turbūt daugelį monografinių darbų rašančių autorių persekiojantis vaidmuo: "Jei nori suprasti savo herojų, turi gyventi juo ir įmanomai panašiai, kaip jis."

– Vienas raktinių jūsų knygos pavadinimo žodžių yra "filotopija". Ką reiškia šis terminas ir kodėl jis nėra lygus filosofijai?

– Filotopijos terminą į lietuvių filosofinį žodyną įvedė būtent A.Šliogeris. Šis žodis reiškia mylintį vietos apmąstymą. Daug kas iš mūsų jaučia prisirišimą prie savo gimtinės ar kitos vietovės, tačiau dažniausiai tai tėra sentimentai ir nėra filotopinis buvimas. Dar viena skirtis – filotopija nereiškia to, kas apibrėžiama žodžiu "topofilija", nes ši reiškia gilinimąsi į vietos kultūrinę atmintį. Šliogeriškai mekiška filotopija – tai būtis čia ir dabar, iš šalies žvelgiant į masinius kultūros, menų, politikos, socialinius reiškinius ir įvykius. Filotopas niekada nėra pats sau pakankamas, todėl savojoje aplinkoje nuolat ieško kitoniškumo – ne savęs, o Kito. Dar filotopas, kaip retas kitas (toks buvo ir filosofas Leonidas Donskis), tarpininkauja tarp skirtingų, net priešingų požiūrių, nuostatų žmonių. Kita vertus, filotopas žino, kad žmonės – tai dar ne viskas. Juk daugelis net mūsų buities daiktų gali išlikti ilgiau, nei tęsis mūsų gyvenimas. Filotopas save decentruoja, nevadina savęs svarbiausiu ir nesiekia būti dėmesio centre. Pagaliau, filotopas fiksuoja dabartį, o ne neišvengiamai meluoja apie savo ir kitų praeitį.

Norėtųsi, kad knyga skaitytojams primintų tuos laikus, kai atidesnis ir ilgesnės dėmesio koncentracijos reikalaujantis skaitymas buvo būdingas dar daugeliui žmonių.

– Dar keistesnis už filotopiją jūsų knygos pavadinimo žodis yra "žiūra". Į ką ir kodėl čia žiūrima?

– Žiūra čia yra priešinga moksliniam metodui ir išbaigtam teoriniam mąstymui. Juk A.Šliogeris nesuformulavo savosios filosofijos metodo. Nesukūrė įprastos Vakarų moksle teorijos. Ne. Jis, kaip ir J.Mekas, tik ir net žvelgė į savo aplinką bei ją apmąstė poetiškai. Lietuvoje jau būta bandymų rašyti disertaciją apie A.Šliogerio filosofiją. Jie nesėkmingi, nes A.Šliogeris savęs nevadino mokslininku ir todėl grynajam mokslui nepasiduoda. Ir į A.Šliogerį, ir į J.Meką įmanoma žvelgti tik kaip į poetus, kurie kasasi iki šio pasaulio minties pagrindų. Turbūt todėl A.Šliogeris taip palankiai vertino senovės graikų filosofiją. O savojo kelio pabaigoje tiesiog sakė, kad yra ne mąstytojas, bet matytojas, ne filosofas, o fotosofas. Juk tai taip artima J.Mekui...

Visa tai suprasdamas, savo knygą dedikavau Arvydui Šliogeriui atminti.

– Kaip J.Meko kūrybos studijos paveikė jūsų gyvenimą?

– Vienas svarbiausių įtakos aspektų – tai dėmesio koncentravimas į savąją gyvenimo vietą, gimtinę, apie kurią J.Mekas yra sakęs, kad "tik ten kūrėjui yra gaiviausias oras, tik ten tyriausias vanduo, tik ten tvirčiausia žemė". Esu prisirišęs prie Jonavos, kurią, lyg J.Mekas savo filme "Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą" kalbėdamas apie gimtuosius Semeniškius, vadinu "pasaulio centru". Jis kiekvienam kitas, tačiau labai svarbus formuojant savo individualybę.

– Kokio kelio linkite savo knygai?

– Norėtųsi, kad knyga skaitytojams primintų tuos laikus, kai atidesnis ir ilgesnės dėmesio koncentracijos reikalaujantis skaitymas buvo būdingas dar daugeliui žmonių. Dabartinis dominuojantis mąstymas kelių sakinių ilgio memais, algoritmais mano knygą, be abejo, atmeta. Tačiau nebijau būti senamadiškas, nes kone visas J.Meko avangardizmas ir naujumas juk taip pat kilo iš labai geros ir gilią praeitį siekiančios atminties.

Labai norėčiau, kad daugiau žmonių mūsų šalyje būtų pasiilgę XVIII a. vaizdinio: Paryžiuje gyvenantis mokslininkas anksti ryte pakyla iš patalo, pavalgo, nusiprausia ir traukia į akademiją skaityti pranešimo, kuriuo domisi visas miestas. Kažin, koks humanitarinių mokslų atradimas šiandienos Lietuvoje paverstų šią mizansceną tikrove, o ne anachronišku ilgesiu?..