Tai verčia susimąstyti, ar lietuviškoms linksmybėms netrūksta gero humoro jausmo ir kas lemia sugebėjimą juokauti. Satyrikas Jurgis Gimberis pastebi, kad dabar dažnai juokaujame taip, tarsi norėtume įžeisti, tarsi visi kariautume vieni su kitais, atsipirkdami pigiais juokeliais ar patyčiomis.

Rašytojas, satyrikas J. Gimberis visgi yra linkęs nesutikti, kad lietuviai neturi humoro jausmo.

„Kai susiduriu su dejone, kad lietuviai neturi humoro jausmo, tai visada tam priešinuosi. Visų pirma siūlau pasiskaityti tautosakos, yra keli rinkiniai, kuriuose visokio humoro – per akis“, – tikina pašnekovas.

Paklaustas, ką mano apie humoro jausmo neturinčius žmones, satyrikas sako norintis tikėti, kad visi žmonės jį turi: „Aš bandau tikėti, kad tiesiog nepastebiu, galbūt jis turi, bet kažkokį užslėptą.“

Jei galva prakaituoja, tai nereiškia, kad ji dirba.

Žmonės yra linkę skirtingai reaguoti į juokelius, todėl kartais gali atrodyti, kad jie nesuprato humoro arba juokeliai jiems tiesiog buvo nejuokingi. J. Gimberis prisimena vieną pasirodymą, kurio metu iš publikos nesulaukė reakcijos ir juoko, kurių tikėjosi ir kurių galbūt būtų sulaukęs iš kitos auditorijos.

„Skaitai lyg į sieną. Po vakarėlio staiga ateina vienas kitas žmogus ir sako – buvo labai juokinga. Tai galbūt čia mano reakcija kalta, o ne jo“, – apibendrina lietuviško humoro veteranas.

J. Gimberis sako nuolat besipriešinantis griežtam humoro rūšių skirstymui, tačiau piktdžiugišką pašaipą satyrikas vis dėlto atskirtų nuo humoro. Pasak jo, pašiepimai turėtų būti naudojamai retai – tarsi razinos bandelėje. Dažnos pašaipos, J. Gimberio nuomone, tampa liguistos.

„Bendra nuotaika yra tokia – jeigu neįvarei kam nors ylos į užpakalį, tai kas čia juokingo“, – stebisi satyrikas.

Nuotaikingas pokalbis su satyriku J. Gimberiu – laidos „IQ presingas“ įraše.