Atidarant parodą vykusi fluxus stiliaus akcija sulaukė profesionalių menininkų įvertinimo, jo autoriai pakviesti panašų gyvą meninį vyksmą sukurti ir kitur. Akcijoje grota tradiciniais ir neįprastais instrumentais, eksperimentuota su garsu, tyrinėta, kaip fortepijono skleidžiamą garsą paveiks stiklinis indas su sultimis ir panašiai.

Parodos autorius R.Šimkevičius (vienas iš akcijos kūrėjų) – Vilniaus dailės akademijos absolventas, kiek įmanoma sekantis meno kryptis ir virsmus šiuolaikiniame pasaulyje. Visą lapkričio mėnesį Žiežmarių kultūros centre vyksiančią R.Šimkevičiaus kūrinių parodą "Tradicijos ir avangardo prieskoniai" sudaro dvi ekspozicijos dalys. Vienoje – senesni, nuoseklaus žiūrovo kažkur galbūt jau matyti R.Šimkevičiaus darbai. Kitoje – šiemečiai eksperimentuoti meninės išraiškos priemonėmis mėgstančio autoriaus kūriniai.

Prie šių kūrinių ypač tiko fluxus dvasios persismelkęs akcija-koncertas, skirtas, pasak R.Šimkevičiaus, vieno įdomiausių pasaulio menininkų Jurgio Mačiūno gimtadieniui paminėti. "Skirtingai, nei atrodo daugeliui lietuvių, J.Mačiūnas pasaulyje žinomesnis už Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. J.Mačiūnas – meno judėjimo, iš pradžių vadinto neodada, pradininkas. Jo filosofija buvo priešinimasis oficialiajam brangiam rimtam muziejiniam menui. J.Mačiūnas darė nemažai dalykų su muzika, todėl ir mes šia proga atliksime kai ką su muzika", – bandydamas nuteikti Žiežmarių kultūros centre susirinkusią publiką tam, ką jie pamatys ir išgirs, sakė savamoksliu melomanu prisistatęs R.Šimkevičius.

"Žiežmarių kultūros centre gražiai paminėjome J.Mačiūno 85 metų sukaktį. Gal šiemet tai padarėme vieninteliai šalyje, kur gimė ir augo vienas įdomiausių šiuolaikinio meno žmonių?" – po meninės akcijos svarstė parodos autorius.

– Kaip apibūdintumėte tai, kas kultūros centre vyko atidarant parodą?

– Paroda atidaryta performatyviu įvykiu, kurį pavadinau "Žiežmarių FLUXkoncertu". Kaip kad fluxus krautuvės, salės, rinkiniai, dėžutės, atlasai, olimpiados, labirintai (angl. Fluxshop, Fluxhall, Fluxkit, Fluxbox, Fluxatlas, FluxOlympics, FluxLabyrinth) ir pan., cirkuliuojantys pasaulio mene nuo XX a. šeštojo dešimtmečio, už kurių vis dar šmėžuoja atkaklaus meno pokštininko J.Mačiūno figūra. Parodos atidarymo dieną, lapkričio 8 d., jam būtų suėję 85 metai.

Tai buvo tipiška virtuvinė buitinė kasdienybės ir kamerinės scenos akcija-koncertas, prasidedanti kulinarine garsine šviežių vaisių sulčių gamyba, kurių suteikta energija trims atlikėjams sublimavosi į eksperimentinio garso kokybę. Man padėjo jaunas kaunietis Emilis Bindokas, gabus multiinstrumentalistas, bei seniai kartu grojantis ir performansuose dalyvaujantis Leonas Žukauskas iš Alytaus, su kuriuo septynerius metus koncertuojame kaip "Коньfarmistai". Tam tikrų FLUXkoncerto dalių seka buvo suplanuota, o visa garsų kompozicija – visiškai improvizuota. Eksperimentinio garso faktūrą, harmoniją ir disonansą lydėjo fliuksiškai nenutrūkstama sceninių veiksmų kaita.

– Kokių atsiliepimų sulaukėte apie šią meninę akciją?

– Žiūrovai tokiais renginiais nėra lepinami, todėl reagavo šiltai. Salėje buvo ir muzikų profesionalų, kuriems mūsų laisvas muzikavimas patiko. Pvz., buvo paklausta apie prasminius ryšius dviejų muzikinių citatų: Emilio fortepijonu sugrotos Johanno Sebastiano Bacho kantatos gabalėlio su tuo metu stovėjusiu vaisių sulčių indu ant instrumento stygų ir Maurice Ravelio pasažo, Leono atlikto lūpine armonikėle.

– Atrodo, kad šis, pasak jūsų, performatyvus įvykis pavyko. Koks jo tolesnis likimas: bus pakartotas kažkur kitur, ar performansas – absoliučiai vienkartinis kūrinys ir jo pakartoti neįmanoma?

– Performansai ir kartojami, ir cituojami, ir interpretuojami, ir replikuojami skirtingose erdvėse, laike ir aplinkoje. Vieni dabar gyvenantys menininkai įvairiomis progomis mėgina pakartoti enciklopediniais tapusius performansus, atliktus tų, kurių jau nėra tarp gyvųjų. Todėl tai yra gyvas, nuolat atsinaujinantis menas.

Kaip bus su šiuo "Žiežmarių FLUXkoncertu", sunku numatyti. Gal jis arba jo detalės bus pakartotos po metų ar penkerių, dešimties. Gal kokiame tuo metu jau labai svarbiame mūsų kraštui "Žiežmarių FLUXfestivalyje"?..

Žiežmarių kultūros centre gražiai paminėjome J.Mačiūno 85 metų sukaktį. Gal šiemet tai padarėme vieninteliai šalyje, kur gimė ir augo vienas įdomiausių šiuolaikinio meno žmonių?

Po mėnesio kito esame pakviesti Kruonin, o pavasarį galbūt galima tikėtis eksperimentinio garso, objektų, performatyvių akcijų parodos-simpoziumo ar net festivalio "Teritorinės giesmės Apuokų kalne", kurio idėją remia ir Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakulteto dekanė Sigita Saulėnienė.

– Kaip manote, kuri į parodos atidarymą susirinkusios auditorijos dalis iki to vakaro buvo apskritai ką nors girdėjusi apie Jurgį Mačiūną, fluxus?

– Sunku pasakyti. Tačiau buvo tikrai pasikausčiusių muzikologijoje, su kuriais prisiminėme aleatoriką arba Johno Cage, vieno Jurgio Mačiūno mokytojų, indeterminacinę muziką. Manau, kad apsilankiusieji tikrai išsinešė mačiūniško fluxus dalelę.

– Ar vadinamajai provincijai, periferijai, rajonams reikia profesionalaus šiuolaikinio meno?

– Jeigu profesionalus šiuolaikinis menas jau senokai aprašomas mokykliniuose vadovėliuose, tai neišvengiama ir jo gyvoji praktika. Žinoma, tas, sakykim, šiuolaikinis menas (profesionalumą kol kas truputį patraukime į šalį) yra daugiausiai gimęs didmiesčiuose, juose ir gyvena, tačiau ir provincija turi internetą, bibliotekas, galbūt ir kalbas mokosi. Galgi su laiku ir vienas kitas norintis sužinoti daugiau atsiras.

– Jūsų akimis, ar įmanoma ne didmiestyje gyvenančiam menininkui pragyventi iš meno? Apskritai, jūsų pozicija: jūs siekiate pragyventi iš meno, ar menas jums – tai daugiau gyvenimo būdas, ir jo nereikėtų sieti su pragyvenimo šaltiniu?

– Kiekvienas tikriausiai norėtų pragyventi iš to, kas pačiam įdomu ir su kuo ar kame esant galima būtų negalvoti apie materiją. Tačiau visur yra panašūs 3 proc. (kažkur neseniai skaityta statistika), kurie gali sakyti, kad gyvena iš meno. O kiek tas pragyvenimas yra tikrai iš nesitaikstymo su pirkėjų skoniu, tokios statistikos, matyt, nėra. Todėl kai kurie renkasi liftininko darbą (kaip Antanas Škėma Niujorke), kad galėtų rašyti tai, apie ką nori.

– Alytuje, kur anksčiau gyvenote, galėjote pragyventi iš tiesiogiai su daile susijusio darbo – dirbote pedagogu dailės mokykloje. Panašaus darbo bandėte ieškotis Kaune, Kauno rajone?

– Taip, mėginau, ir vis dar viliuosi kažką susirasti…