Svarbus ne diplomas, o talentas

E.Cabrera sako, jog nė minutės negali nustoti galvoti apie mylimą darbą, tad net ir kalbėdama, girdisi, kažką minko, lipdo, kočioja, o paskui uždususi atsakinėja į klausimus. Leisti laiką vien pašnekesiui jai per didelė prabanga.

Pavasaris įsibėgėja. Su juo – ir vazonų sezonas. Moterys nori sėti pipirnę, velykinę žolytę, sodinti, persodinti gėles, komponuoti pavasarines puokštes. „Užtai turiu prilipdyti užtektinai įvairaus dydžio vazonų, vazonėlių. Nėra kada ilsėtis“, – aiškina ji.

Enrika prisistato kaip amatininkė keramikė. Specialaus diplomo neturi, užtai turi praktikos ir žinių, įgytų iš garsių keramikos meistrų – amerikiečių Pete'o Pinnellio, Richardo Burketto, Michaelio Sherrillio ir japono Tomoo Kitamuros.

„Nežinau, kodėl lietuviai visada klausia, ką esi baigusi. Amerikoje pirmiausia žiūrima ne į diplomą, bet į tai, ką žmogus sugeba. Štai vienas iš mano mokytojų, Michaelis Sherrillis, kiek žinau, yra nieko nebaigęs, bet jo skulptūros kainuoja po 12 tūkst. eurų. Žmonės jas graibstyte graibsto. Michaelis vaikystėje turėjo disleksijos sutrikimą ir jam buvo sunku mokytis. Tačiau dabar šis garsus keramikas kuria savo technologijas, turi paties sukurtų keramikos įrankių įmonę“, – pasakoja Enrika.

Nutolo nuo svajonės

Darosi įdomu, kokie vėjai moterį atpūtė į Ameriką. O čia dar ta užsienietiška pavardė – Cabrera – žadina smalsumą. Pasirodo, iš pradžių buvo Vokietija. 27-erių Enrika panoro būti aukle pagal „Au Pair“ programą.

„Ne tai, kad labai norėjau, bet tiesiog gyvenimas taip įvykius sudėstė. Visą laiką svajojau tik apie keramiką. Deja, ne iškart pavyko“, – liūdnai nutęsia Panevėžio dailės mokyklą kadaise baigusi Enrika.

Didžiuojasi: Enrikai smagu, kai jos kūriniai pasitarnauja Lietuvos ir užsienio šalių floristams kuriant gėlių kompozicijas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Iki šiol pamena tas juokingai mažas mokyklines keramikos krosneles, kurios tais laikais atrodė tarsi stebuklas. „Būdavo, gauni tokį mažytį molio gabaliuką, nulipdai vieną kitą medaliuką – taip smagu širdy pasidaro!“ – paskęsta vaikystės prisiminimuose.

Deja, svajonės taip ir liko skrajoti padebesiais: jokių mokslų, susijusių su keramika, Enrika Lietuvoje nė nepradėjo. Iki šiol dėl to ant savęs pyksta.

„Užuot lipdžiusi, baigiau Panevėžio pedagoginę mokyklą. Joje mus rengė būti auklėtojomis, kurios mokėtų dar ir instrumentu pagroti. Padirbau darželyje keletą metų. Kai jis užsidarė – likau be darbo, gatvėje“, – aiškina ir skuba užbėgti įvykiams už akių.

Žinių sėmėsi Amerikoje

Akimirksniu įveikusi laiko ir erdvės ribas, E.Cabrera nukeliauja į Vokietiją, paskui – į Ameriką, kur taip pat nusprendžia padirbėti aukle. Ten gyvenant ir dirbant Enrikos angelas sargas taip sudėlioja įvykius, kad mergina atranda meno centrą, kur keramikos paslapčių mokosi pas japoną Tomoo Kitamurą. Vėliau įstoja į amerikiečių vadovaujamą amatų mokyklą.

Kai vienas iš jos mokytojų pasakojo studentams savo gyvenimo istoriją, Enrikai labiausiai įstrigo mintis, kad nuo likimo nepabėgsi. „Kai mano mokytojas ieškojo darbo, vienintelis pasitaikęs buvo pas žmogų, žiedusį pelenines. Likimas pats jį susirado. O mano atveju likimas, rodos, tyčia erzino mane. Kuo toliau ėjau, tuo labiau keramika bėgo nuo manęs“, – atvirauja pašnekovė.

Vis dėlto nutrūkus darželio auklėtojos karjerai laukė staigmena. Moteris buvo pakviesta lipdyti molinių namelių su rūkstančiais kaminėliais – smilkalinių ir žvakidžių.

„Taip atrodė mano pirmas didesnis prisilietimas prie molio iki Amerikos. Aišku, tas namelių lipdymas nebuvo jokia kūryba, bet mums leisdavo kažką nusilipdyti patiems ir išsidegti krosnyje, – pasakoja Enrika, jau tada pastebėjusi, kad yra didelė krapštukė. – Turiu viską išdailinti, nugludinti, „nulaižyti“. Iki pat dabar. Ar žmonės tai pastebi? Nežinau, bet mano darbus jie vertina.“

Lipdo ypatingus gaminius

E.Cabreros nuomone, šiais laikais yra daug žmonių, kurie netikėtai panoro tapti keramikais, dizaineriais ir dar kažkuo. Savo neprofesionalumą jie paslepia po pavadinimu „rankų darbas“. Jų laisva kūryba Enrikai primena pirmoko lipdinius. „Duokite pirmokui molio gabaliuką – nulipdys tą patį“, – ironizuoja ji.

Naujai iškepti keramikai Enrikai konkurencijos nesudaro, bet reputaciją pagadina. Mat žmogui, kuriam įtrūkęs dubuo ar lėkštė ima pelyti, ir jos darbai ima kelti nepasitikėjimą.

Darbymetis: pavasarį Enrika puola lipdyti įvairaus dydžio ir formų vazonų, mat ir pati namuose augina daug kambarinių augalų – kaktusų, sukulentų. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Man pikta, kad per tą šlamštą, kurio prigamina kiti, kenčia ir mano – kaip išmanančios savo amatą keramikės – reputacija. O kodėl turėtų? Juk mano indai neskilinėja ir nepelija“, – tikina keramikė, daugybę metų savo gaminius naudojanti virtuvėje.

Juose gamina, juos plauna indaplovėje. Akmens masė gali būti lauke – šaltis jai nepakenkia, nes ji neįgeria vandens. Taip pat yra atsparesnė terminiam šokui. Dar – akmens masė puikiai sukimba su glazūra ir taip kietai sukepa, kad induose nebūna jokių įtrūkimų. Enrikai nesuprantama, kad keraminio gaminio glazūra gali būti suskilinėjusi.

„Mano mokytojas japonas išmokė, tiksliau, išdresiravo mane visam gyvenimui, kad šiame darbe negali būti jokių paklaidų – juolab kažkokių įtrūkimų“, – aiškina ji.

Japonų meistro pamokos

Amerikoje pradėjusi lankyti meno centrą, E.Cabrera pasijuto savo rogėse. Tik mokytojo japono reiklumas erzino. Tekdavo nužiesti iš molio dirbinį, truputį jį padžiovinti, tuomet mokytojas apžiūrėdavo dizainą, formą ir liepdavo tą gaminį perpjauti skersai per pusę.

„Tik taip matydavai, gerai ar blogai nutekinai, – aiškina ji. – Mat visas darbas privalo būti vienodo storio – t.y. dubenėlio dugnas negali būti storesnis už jo viršų, ir atvirkščiai. Pjausčiau daug sykių tuos savo dirbinius, kol vieną kartą japonas ištarė magiškus žodžius: „Užteks. Daugiau gali nebepjauti.“

Kai Enrika išmoko tinkamai žiesti dirbinius iš molio, išdrįso prisipažinti, kad molis jai – ne naujiena ir kad moka lipdyti iš jo rankomis. Tuomet T.Kitamura paprašė įrodyti.

„Nunešiau jiems tokį didžiulį, pačios jau gyvenant Amerikoje lipdytą karaliaus Edvardo laikų namą, ir apstulbinau juo savo mokytoją“, – prisimena pašnekovė, jau kitą dieną pakilusi karjeros laiptais ir iš mokinės tapusi tamsta mokytoja.

Virsmas: glazūros spalvų pokytis – prieš degimą ir po jo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kursuose sutiko gyvenimo meilę

Amerikoje Enrika praleido dešimt metų. Tas pats angelas sargas anglų kalbos kursuose supažindino ir su būsimu vyru – meksikiečiu architektu Carlosu Cabrera.

Šiuo metu jis dirba Katare projektų vadovu. Pora matosi nedažnai, bet sako, kad jiems taip gerai. Kurį laiką ir pati Enrika bandė gyventi Katare, bet aplinka jai nepatiko.

„Dykuma ir toks išdailintas dirbtinis miestas – ne mano skoniui ir stiliui. Panevėžyje gyvendama galėjau bet kur per pusvalandį nusigauti pėsčiomis, o Katare be mašinos nė iš vietos. Ten net šaligatvių nėra!“ – iki šiol nepaliauja stebėtis ji.

Kiekvieną gaminį turiu iščiupinėti, išglostinėti, patikrinti, ar nėra nė mažiausio įtrūkimo. Liesti šlapią molį man yra didžiausias malonumas.

Enrikai buvo nepriimtini ir šios šalies papročiai. Vyrai nuolat įkyriai nužiūrinėdavo ją, einančią gatve be galvos apdangalo. Namuose, jei porą pakviesdavo į svečius, moterys sukdavo į kairę, o vyrai – į dešinę. Jokių bendrų pasisėdėjimų nebuvo.

Pagalvojusi, kad gyvendama Katare ji ir vėl nutols nuo keramikos, Enrika ilgai nedvejojo ir grįžo į Lietuvą. 4–5 kartus per metus Carlosas grįžta pas ją į Panevėžį. Pabūna savaitę, kitą, pasidžiaugia namų jaukumu, o paskui kviečia Enriką kur nors pakeliauti.

Vyras – didžiausias gerbėjas

Menininkė sako, kad kelionės – labiau vyro aistra. Draugystės pradžioje Carlosas prisipažino, kad jo svajonė – pagyventi kiekvienoje pasaulio šalyje po metus.

„Koks košmaras! – tuomet pagalvojo lietuvė. – Man kur kas svarbiau gyvenime turėti savo vietą, namus, galų gale, savo augintinį – šunį ar katę. Būna, kad nuskrendam su vyru į kokią šalį atostogų, ir jau kitą dieną jis jaučiasi taip, tarsi būtų to krašto pilietis. Aš sėslesnė. Man svarbu turėti namus, o tuose namuose – daug molio.“

Vaikų pora neturi. Paklausta, kaip Carlosas vertina jos akmens masės keramiką, Enrika nusikvatoja: „Puikiai. Jis visiems sako, kad yra mano dirbinių didžiausias gerbėjas. Darbe geria kavą tik iš mano puodelio. Tai pamatę ir bendradarbiai užsigeidė.“

Anot keramikės, jos darbai jau seniai keliauja ne tik po Artimuosius Rytus, bet ir po visą pasaulį. Jei paroje būtų daugiau laiko, jie aplankytų ir daugiau kraštų.

„O dabar nelabai spėju ir Lietuvai prigaminti, nes kiekvieną gaminį turiu iščiupinėti, išglostinėti, patikrinti, ar nėra nė mažiausio įtrūkimo. Liesti šlapią molį man yra didžiausias malonumas. Deja, jis užima mažiausią viso gamybos proceso dalį“, – dėsto keramikos paslaptis E.Cabrera, savo studijoje praleidžianti po 12 valandų per parą.

Mėgsta eksperimentuoti

Iš kur gauna molio? Anksčiau pirkdavo vienoje įmonėje, kuri prekiaudavo ukrainietišku moliu. Deja, nuo 2014-ųjų dėl rusų karinių veiksmų molis į Lietuvą buvo nustotas tiekti. Tuomet Enrikai teko ieškoti jo Vokietijoje. Kodėl ne Lietuvoje?

„Matote, Lietuvoje gaminama ir akmens masė, bet ji būna nepastovios konsistencijos. Bandžiau su ja dirbti – nepatiko“, – aiškina pašnekovė, savo darbe mėgstanti eksperimentuoti.

Kai viešėjo pas vyro giminaičius Meksikoje, prie vulkano rado juodojo smėlio. Jį pabarsčiusi ant baltos glazūros džiaugėsi netikėtu poveikiu – rudais taškeliais, panašiais į putpelės kiaušinio lukštą. Dar iš kitos vietos, bevaikščiodama po kalnus, parsinešė kažkokios uolienos miltelių, primenančių vario karbonatą. Parsivežusi juos namo į Lietuvą ir išdegusi su stiklu buvo labai nustebusi. Eureka! Tai iš tiesų buvo vario karbonatas, kuris nudažė gaminio paviršių žydrai.

„Pantone“ spalvų institutas kasmet paskelbia madingiausią metų spalvą. Ar ji domina ir keramikus? „Spalvos man labai svarbu, bet madų nesivaikau. Man svarbiau dirbinių formos ir faktūros, kurias išgaunu naudodama gipsines formas.“

Jų Enrika turi pačių įvairiausių. Vis dėlto labiausiai jai ir žmonėms patinka – jau tapęs keramikės vizitine kortele smulkių burbuliukų raštas.

„Sykį sandėliuke radau seną traktoriaus kilimėlį. Aišku, kad pasidariau iš jo originalaus rašto formą. Kai einu pasivaikščioti, irgi visur matau raštus. Turiu labai daug sagų įvairiais paviršiais, kurias naudoju kaip atspaudus. Be to, šiais laikais yra visokių modernių technologijų, kurios pagal mano piešinį gali pagaminti bet kokį atspaudą“, – atskleidžia savo darbo subtilybes pašnekovė.

Laikosi savo principų

E.Cabrera sutinka, kad keramikas kartais panašus į alchemiką, kuris išradinėja auksą. Juk niekas kitas nepasakys, ką daryti, kai viena glazūra per daug bėga ar prastai sukimba su moliu. Kūrėjas pats turi atrasti, o kartais net išrasti geriausią receptą.

Jai labai malonu, kai žmonės, įsigiję „Enrica Cabrera Ceramics“ gaminių, vėliau atsiunčia nuotraukų. „Kai gaunu gražią nuotrauką su savo gaminiu, gera iki alpimo. Floristai dažnai naudoja mano indus – vazonėlius, vazas, dubenis ir kt. – įkurdina juose savo idėjas“, – džiaugiasi Enrika, kuriai pirkėjų atgarsis – be galo svarbus.

E.Cabrerai negalioja taisyklė, kad batsiuvys be batų. „Batus“ amatininkė sau pasilieka, bet tik tuos, su kuriais kažkas negerai – nubėgusi glazūra ar dar kokia smulki paklaida.

„Nesu perfekcionistė, greičiau – „užlaižytoja“, – juokiasi. – Kadangi mano puodelis nėra pigus, tai turi būti tobulai glotnus, lygus, kokybiškas. Jei ne – keliauja pas mane į namus. Aišku, žmogus to menko brokelio gal ir nepastebėtų, bet aš turiu savo standartus, savo etikos normas, principus ir jų tvirtai laikausi.“

Burbuliukai: E.Cabrera vizitinė kortelė – smulkių burbuliukų raštu dekoruota keramika./ Asmeninio archyvo nuotr.

Enrika net gerdama kavą skaito apie keramikos technologijas. „Draugams juokauju, kad mano smegenys tuoj molio gabalu pavirs“, – prunkščia į ragelį didelė savo amato mylėtoja. Net kavinėje, kai susitinka su draugais, kalbasi vien apie keramiką. „Todėl jei kompanijoje atsiranda kitų profesijų žmonių, po valandėlės jiems galva ima suktis nuo mums vieniems suprantamos terminologijos“, – ironizuoja ji.

Jei negalėtų lipdyti arba visame pasaulyje staiga pasibaigtų molio atsargos? Gal megztų, nertų, o gal siuvinėtų. Enrika prisipažįsta turinti tradiciją kiekvieną žiemą nusimegzti po megztinį.

Suteikė paramą Ukrainai

Prasidėjus karui Ukrainoje, kūrėja labai dvejojo, ar dalyvauti Vilniaus Kaziuko mugėje. „Kaip galima džiaugtis, kai kažkas verkia kruvinomis ašaromis?!“ – grindė savo apsisprendimą ji. Šiurpių vaizdų, rodomų per žinias, akivaizdoje viskas, ką darė iki tol, moteriai atrodė beprasmiška.

Viskas pasikeitė, kai asociacija „Kūrėjų meistrų respublika“, vienijanti į bendrą būrį visus Lietuvos kuriančius, gaminančius ir iš savo kūrybos gyvenančius tautiečius, sugalvojo, kaip gali padėti Ukrainai.

„Mes pasamdėme aktorius, kurie surengė per Kaziuko mugę aukcioną. Surinkome per 5 tūkst. eurų, kuriuos skyrėme Ukrainai. Tik tuomet supratau, kad kiekvienas gali prisidėti taip, kaip moka. Todėl nėra čia ko stabdyti darbus ir tuščiai grąžyti rankas. Dirbkime, uždirbkime ir dalykimės su tais, kam dabar labiausiai reikia mūsų pagalbos“, – entuziastingai kalba keramikė.