– Papasakokite, kaip atėjote ir pradėjote gyventi komedijos pasaulyje? Atskirai ir vėliau – abi kartu.

Elžbieta: Aš atradau vaidybą šešiolikos metų, atėjusi į Gedimino Storpirščio vadovaujamą teatro studiją „Elementorius“. Gana greitai išryškėjo polinkis į komiškus personažus, vaidmenis, improvizaciją. Vėliau, jau tapusi aktore, karjeros pradžioje gaudavau daug dramatiškų vaidmenų filmuose ir teatre, o komedija grįžo teatro komedijų, romantinės komedijos kino ekrane, vėliau – autorinės komedijos (stand up ir mano kūrybos vaizdo įrašų) pavidalais. Taigi galima sakyti, kad komedija visada buvo manyje, tik ne visais etapais reiškėsi kūryboje. Išties turbūt man svarbu profesijoje (ir gyvenime) pusiausvyra tarp dramos ir komedijos.

Milda: Labai norėjau vaidinti komedinius personažus tiek teatre, tiek kine, tačiau visada jaučiau jų trūkumą. Norėdama tą trūkumą kompensuoti, labai natūraliai pradėjau kurti pati. Man apskritai komedija asocijuojasi su lakia vaizduote, tai tarsi proto sudoku, kurį labai įdomu spręsti, ieškoti formų ir temų. Labai patinka, kad komedija labai artima mūsų kasdienybei, kartais net labiau nei kiti žanrai. Ji gali parodyti skaudamas vietas, bet svarbiausia – gali visus sujungti. Kartais man atrodo, kad tik humoru galima nugalėti pyktį ar išlaisvinti aplinkoje susikaupusią įtampą. Jis duoda laisvės būti savimi, kartu tai – požiūris į gyvenimą. Komedija mane lydi visąlaik, kiek tik save prisimenu.

– Kaip kuriate pokštus? Ar tam reikia kažkokios ypatingos aplinkos, ar jie gimsta spontaniškai? Kiek jums svarbi improvizacija?

Elžbieta: Pokštai gimsta įvairiai, nes jie ir patys skirtingi. Parodija gali gimti labai spontaniškai, kažką pastebėjus ir pabandžius atkartoti. Stand up idėja gali gimti staigiai, bet pats juokelis – lėčiau, palaipsniui tikrinamas ir tobulinamas su gyva publika. Būna, kad videoįrašą sugalvoju, nufilmuoju ir sumontuoju iškart, o prie kitų įgyvendinimo tenka pavargti nemažai valandų ar net ne vieną dieną.

Milda: Labai smagu, kai idėjos ateina savaime, spontaniškai. Tada labai svarbu greitai įgyvendinti arba bent užsirašyti, kol neatšalo. Kartais sėdi prie darbo stalo su tikslu, kad dabar galvosi. Ilgai vargsti, bet galiausiai pavyksta išlaisvinti vaizduotę. O dėl improvizacijos, manau, kad ji būtina, kartais gali užtekti tik jos, o dar geriau, kai ji ateina po didelio pasiruošimo. Tiesa, stand up ir videoįrašo kūrybos procesai skiriasi.

– Kaip atrasti pokštų savyje?

Milda: Nežinau. Man atrodo, kad svarbu stebėti aplinką, žmones, tyrinėti santykius, kartais atsitraukti ir į viską pažiūrėti iš šalies. Man žiauriai patiko viena frazė iš vaikiškos knygos „Pypas ir jo nutikimai“: „Kai skruzdėlyno skruzdes stebi po vieną, yra kažkaip juokinga. Kai stebi visas – kažkaip rimta.“ Galima taikyti ir atvirkščiai. Kai matai savo paties išgyvenimą, jis atrodo rimtas, gal net sunkus. Kai pagalvoji, kad daugybė žmonių išgyvena panašius dalykus ir kaip skirtingai į juos reaguoja, – kartais labai įdomu ir net juokinga. Pokštai dažnai eina kartu su išgyvenimais, kad ir kokie jie nejuokingi kartais būtų.

Elžbieta: Aš neįsivaizduoju, kaip galima nesijuokti iš savęs, man tai tokia natūrali gyvenimo dalis, mane žavi autoironiški žmonės, nežiūrintys per daug rimtai į save ir kitus, į gyvenimą. Vertybės vertybėmis, bet gyventi ir bendrauti turi būti smagu ir malonu, antraip kokia viso to prasmė?

Elžbieta Latėnaitė

– Kas jums svarbu jūsų komedijos kūryboje? Ar jums svarbu atspindėti tai, kas vyksta dabar, aktualijas?

Elžbieta: Kalbant apie stand up komediją, mane žavi aiškias vertybes ir šiuolaikišką požiūrį turintys komikai, nes manau, kad humoras yra puiki forma kalbėtis su publika apie įvairius dalykus, taip pat skaudžius ar jautrius. Man patinka, kai už juokelio aš matau žinutę. Aišku, kartais tai gali būti tiesiog smagus pokštas be gilių prasmių. Bet juk įvairovė – labai puikus dalykas ir humore.

Milda: Manau, kad visoje kūryboje svarbu atliepti tai, kas tau svarbu ir ką norisi atliepti. Kartais atrodo, kad naudinga elgtis vienaip, bet taip nelabai norisi. Svarbu tikėti savo paties skoniu, savo pastebėjimais. Kartais pavargsti nuo aktualijų ir jų visai nesinori liesti. Kiekvieno žmogaus savitas požiūris yra be galo įdomus ir tai, kas tinka vienam, gali visiškai netikti kitam. Pamenu, bandydavau kurti savo dainas. Man jos taip nepatiko, vis kažkur girdėtos, kažkokios atpažįstamos, gal todėl, kad daug mokiausi muzikos, harmonijos, muzikos analizės ir buvau sustingdyta savo žinojimo. Man atrodo, kad kartais originalumas gali gimti iš nežinojimo, iš laisvės. Mes mokomi kuo daugiau žinoti ir analizuoti, kad galėtume kažką sukurti. Kartais labai naudinga domėtis visai priešingais dalykais.

– Kokiais komikais žavitės? Ką siūlote pasižiūrėti mūsų skaitytojams?

Milda: Mano susižavėjimas nuolat keičiasi pagal poreikius, pagal tai, ko manau, kad man tuo metu trūksta. Svarbu nesekti kažko fanatiškai. Į nieką niekada nesilygiuodavau ar nenorėjau prilygti, nes suprasdavau, kad niekada taip nesugebėsiu. Aš jokioje srityje neturėjau dievaičių. Būna, pradedu žiūrėti daug vieno komiko įrašų ir jau netyčia pasikeičia mano kalbėsena arba mąstymas. Nenoriu netyčia būti į kažką panaši. Noriu atrasti savo balsą, tad stengiuosi žiūrėti normuotai, bet plačiai. Labiausiai įsiminę – Wanda Sykes, Bo Burnhamas, Jimas Jefferies, Louisas C.K., Ellen DeGeneres, Ricky Gervais, Sarah Silverman, Russellas Petersas, Trevoras Noah.

Elžbieta: Oi, gerų komikų pasaulyje yra daugybė, be Mildos minėtų, dar pridėčiau Katherine Ryan, Taylor Tomlinson, Davidą Chapelle, Whitney Cummings, Tiffany Haddish, Michele Wolf, Michaelą MacIntyre‘ą, Nikki Glaser, Mae Martin, Ilizą Schlesinger, Amy Schumer, Daniel Sloss... Jei visi būtų vienodi, būtų nuobodu. Priklausomai nuo gyvenimo etapo ar nuotaikos, gali žiūrėti labai skirtingus šou. Ir smagu, kai komikas atradęs save, t.y. tai, kas jame juokingiausia. Manau, vertingiausia, ką turime, yra savastis, ir kai pavyksta ją atskleisti, laimingi tampame ir patys, ir kiti.

– Kaip jums stand up‘uose ar komedijoje apskritai padeda ar trukdo tai, kad jūsų profesija – aktorystė? Kaip susipina aktorystė ir komedija?

Elžbieta: Tam, ką aš darau (juokingi videofilmukai, parodijos, impersonifikacijos, personažų įvairovė ir pan.), aktorystės žinios ir patirtis yra labai svarbi, profesija suteikia man daug papildomų priemonių ir galimybių įgyvendinti savo idėjas. Apskritai turbūt komikui (kaip ir aktoriui) bet kokių įgūdžių išmanymas yra vertinga, nes suteikia temų ir būdų kalbėti.

Milda: Gal pastebėjau vieną trūkumą, kuris kartais tampa pranašumu. Jei tavo medžiagoje skambantis tekstas nėra toks stiprus, aktorinis meistriškumas padeda jį pagerinti. Kita vertus, komedija – ne tik žodžiai ir tekstas, bet ir energija bei perspektyva.

– Jūs abi labai staigiai išpopuliarėjote instagrame. Kaip manote, kodėl būtent dabar ir kaip tai nutiko?

Elžbieta: Aš kūriau savo juokingus videoįrašus nuo praeitų metų, sekėjų skaičius vis paaugdavo sukūrus kokį smagesnį filmuką. Nemažai sekėjų atsirado po to, kai pasirodė serialas „Mokytoja ieško vyro“, kurį kūrėme su Olegu Šurajevu. Tiesa, karantinas pristabdė jį. Beje, iki šiol sulaukiu žmonių, klausiančių, kada išeis naujos „Mokytojos“ serijos, džiaugiuosi, kad jis daug kam patiko. Dalis auditorijos susirado mane pažiūrėję stand up pasirodymus. Man labai patinka mano sekėjai, nes jie tikri, protingi, pakvaišę ir nepirkti (juokiasi).

Milda: Manau, kad daug ką lemia tai, kas tavo pokštais pasidalija savo paskyroje. Vienas žinomas žmogus pasidalijo vienu mano videoįrašu ir tuomet jis nuaidėjo... Turbūt panašiai nutinka daugeliu atvejų. Gal dar prisidėjo ir tai, kad aplink labai slogios nuotaikos ir žmonės nori prasiblaškyti, pasijuokti. Nežinau, kaip tie algoritmai veikia. Tikiu, kad, jei darai, kas patinka, visada atsiras žmonių, kuriems tai bus įdomu.

– Koks, jūsų nuomone, komedianto vaidmuo socialiniuose tinkluose? Atrodo, kad dabar tarsi būtinai turi būti aktyvus socialiniuose tinkluose ir kurti jiems turinį, jei nori funkcionuoti normaliame pasaulyje. Ką manote apie tai?

Elžbieta: Aš manau, kad nėra jokių taisyklių, kurių būtina laikytis visiems vienodai. Esame labai skirtingi, aktoriai ir komikai – ne išimtis. Kažkas labiau besireiškiantis, kažkas mažiau, kažkam lengva atvirauti, kažkas mieliau transliuoja profesinę savo pusę, kažkas socialiai-politiškai aktyvesnis, kažkas pasyvesnis. Kiekvienas renkamės ką, kada ir kodėl darome, kas mums prasminga ir kada jaučiamės gerai. Man nesunku bendrauti su sekėjais, įdomu pažinti juos per apklausas ar pan., svarbūs atsiliepimai ir nėra sunku būti atvirai, todėl man socialinė medija yra kaip tiltas susijungti su žiūrovais ir svarbus būdas skleisti kūrybą. Esu perėjusi susireikšminimo ir žvaigždžių ligų etapus, todėl dabar ramiai priimu tikrą dėmesį ir bendravimą ne tik gyvai, bet ir socialinėje erdvėje. Karantinų metu tai tapo itin aktualu.

– Noromis nenoromis vis tiek tampate nuomonės formuotojomis. Ar manote, kad populiarūs žmomės socialiniuose tinkluose turi laikytis tam tikrų etikos taisyklių? Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Elžbieta: Netikiu kažkokiais visiems galiojančiais vienodais dėsniais, išskyrus gamtos (ironiškai šypsosi). Kaip aš galiu kalbėti, kas galioja visiems? Jei klausi mano nuomonės, tai aš manau, kad būdama viešojoje erdvėje turėčiau jausti atsakomybę, ką ir kaip kalbu. Ne kartą esu pašalinusi turinį, kai suvokiau, kad padariau nesąmonę. Kaip kitaip tobulėsiu, jei nesimokysiu iš savo klaidų? Aš turiu ir vis iš naujo brėžiu savo etines ribas, kurių laikausi ir stengiuosi neperžengti, bet visko pasitaiko, juk kūryba – gyvas procesas su rizika. Iš kitos pusės, dievinu tą jausmą, kai stebėdama stand up komediją pasijaučiu nepatogiai, nes komikė ar komikas pokšte balansuoja ant moralės ribos. Taip galiu savo humoro ribas praplėsti (šypsosi).

Milda: Aš manau, kad visi mes turėtume siekti laikytis tam tikrų etikos taisyklių viešai, nebent tai yra kūrybinis sumanymas jų nesilaikyti sąmoningai. Būtų idealu, jei visi žmonės siektų sąmoningumo – tiek sekamieji, tiek ir sekėjai.

– Kaip užsidirbti iš humoro? Ar sulaukiate pasiūlymų ką nors reklamuoti? Yra „Patreon“, bet realybė tokia, kad socialinių tinklų vartotojai priima humoristų kuriamą turinį kaip duotybę.

Elžbieta: Dėl uždarbio – tai vėlgi būna įvairiai. Deja, negaliu su jumis pasidalyti receptu, kaip uždirbti, nes dar neuždirbu daug. Reklama kol kas užsiimu ribotai, kai patinka prekės ženklas, produktas ar paslauga. Mano turinyje reklamos santykinai labai nedaug, o kaip bus toliau, aš nežinau.

Milda: Nežinau, kaip užsidirbti iš humoro. Jei sužinosite – būtinai praneškite (šypsosi). Bet labai sutinku dėl priimamo turinio kaip duotybės. Būna, žmonės rašo, kaip gerai, kad jūs nieko nereklamuojate. Na, suprantu, ką jie turi galvoje, bet juk tokiu būdu žmonės užsidirba, ir tai normalu. Galų gale juk ir kaip aktorė užsidirbu vaidindama reklamose. Manau, esminis klausimas yra, kokį tu turinį kuri. Jei vien reklaminį – tai viena, bet jeigu kuri įdomų turinį ir kažkiek uždirbi reklamuodamas, tai visai kas kita. Yra žmonių, kurie tarsi svetima reklama neužsiima, tačiau juk reklamuoja save – verslą ar kūrybą.

Milda Noreikaitė

– Vienintelės komediantės moterys, kurias žinau Lietuvoje, esate jūs. Kaip manote, kodėl nėra daugiau merginų komikių (arba aš dar jų neatradau, arba galbūt jos neįvardija savęs komikėmis)? Ką patartumėte kitiems ir kitoms, kurie laiko save juokingais žmonėmis ir jaučia potencialą, kad galėtų linksminti kitus, bet nedrįsta?

Elžbieta: Lietuvoje stand up kultūra dar labai jauna, taigi ir moterų dar nedaug, bet esu tikra – jų tik daugės. Būtų keista mėgti komiką vien už tai, kad jis vaikinas, taip pat keista sureikšminti ir komikės lytį kalbant apie jos darbus. Be abejo, man labai smagu, kai žmonės džiaugiasi, kad, be to, ką darau, dar esu moteris ar kad atsirado (daugėja) moterų komikių. Tik jei mes laukiame kuo daugiau moterų, užimančių fainas pozicijas gyvenime (pagal tradiciją labiau „apgyvendintas“ vyrų), tai svarbu jas matyti visų pirma kaip profes, o ne kaip moteris-profes. Deja, seksizmas nėra atgyvena – tikrai yra nemažai žmonių, manančių, kad moterys neturėtų, negali, nemoka būti juokingos... Bet čia jau tų pačių žmonių problema, be to, yra daug atvirų žmonių, mažiau kreipiančių dėmesį į lytį, o daugiau – į turinį ir asmenybę.

Milda: Aš manau, kad komediančių moterų yra, tiesiog gal aplinkybės tokios, kad mes dar apie jas nežinome, bet tikrai sužinosime. Manau, reikia per daug nesureikšminti klausimo apie moteris komikes, o laukti daugiau naujų komikų apskritai. Kai laukiamasi vaiko, nesvarbu, ar berniukas, ar mergaitė, bet tai yra mylimas vaikas. Kai laukiame naujų komikų, laukiame visų. O tai, kad žmonės nedrįsta, yra labai normalu. Linksminti kitus galima visaip, svarbu ne būti kažkuo (dainininku, stand up‘eriu, aktoriumi ar pan.), o siekti daryti tai, kas malonu, kas patinka, kas įdomu pačiam.