Nuostabi gamta ir draugiški žmonės. Tai labiausiai įstrigo dvi savaites Sibire, Chakasijos krašte, praleidusiai Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos fakulteto III kurso studentei Ievai Gustaitei.

Lietuviška kalba – po 20 metų

„Labas rytas“, – labai neįprastai nuskambėjo lietuvių kalba už tūkstančių kilometrų, tolimojoje Chakasijoje, juolab dvi savaites negirdėjus gimtosios kalbos.

Lietuviškai sveikinosi Eduardas Zagolskis – 1948 m. ištremtas į Sibirą ir aštuonerius metus praleidęs už spygliuotos tvoros lageriuose.

„Jis buvo bene ryškiausias ir įdomiausias mūsų sutiktas žmogus“, – neslėpė 21 metų kaunietė studentė, viena iš šešiolikos septintosios iš eilės „Misija Sibiras“ dalyvė.

Ji su komandos nariais Sibire nuvažiavo apie 2000 kilometrų, aplankė Askizo, Charojaus, Cibulos, Imeko, Juzikų, Miziugolo, Tanzibėjaus, Ust-Abakano kapinaites.

Maturo kaimelyje ekspedicijos dalyviai pastatė iš Lietuvos atsivežtą tautodailininko Vidmanto Zakarkos sukurtą medinį pustrečio metro aukščio kryžių.

„Su Eduardu labai šiltai bendravome daugiau nei valandą. Jis buvo nepaprastai laimingas, vėl kalbėdamas lietuviškai, ir susigraudino, kad turbūt jau paskutinį kartą gyvenime kalba gimtąja kalba“, – apie tautiečio emocijas pasakojo Ieva.

Tremtinys prisipažino, kad 20 metų laukė ir kiekvieną dieną tikėjo, kad dar pamatys lietuvius. Kelią iki jo namų misijos dalyviams nurodė rusiškai kalbanti parduotuvės darbuotoja, kurios vardas, beje, lietuviškas.

Žmonių nesužalota gamta

„Per dieną turėdavome įveikti po kelis šimtus kilometrų, todėl dažnai vykdavome išnuomotais autobusiukais, kuriuose būdavo 14 vietų, – šypsojosi kelionės sunkumų nepabijojusi mergina. – Juokaudavome, kad susigrūsti padėdavo patirtis, įgyta žaidžiant žaidimą tetris. Juk kiekvienas dar turėjome po 15–20 kilogramų sveriančias kuprines.“

Beje, per vieną tokią kelionę autobusiuku iki Maturos perkaito ventiliatoriai. Iš po sėdynių ėmė pūsti karštą orą: 20 kilometrų, kai už lango šešėlyje buvo apie 30 laipsnių karščio, prilygo kelionei po pragarą.

„Turbūt sunkiausia ir buvo pakęsti karštį, nors oro temperatūra smarkiai šokinėjo, naktimis nukrisdavo iki 10 laipsnių šilumos, – pasakojo Ieva. – Beje, smarkiai keisdavosi ir gamtos peizažas: nuo stepių, pievų iki žaliuojančių tankių miškų.“

Žmonių nesužalota ir nepaliesta gamta bene labiausiai sužavėjo visus lietuvius, kurie dažniausiai gyvendavo palapinėse.

„Keistai malonu buvo gerti šaltinių bei upelių vandenį ir jausti tyrą, nuostabų skonį“, – džiaugėsi būsimoji medikė.

Vairas dešinėje pusėje

Laukinių žvėrių lietuviai nesutiko, nors 30 kilometrų žygyje į taigą, kur gamta dar gražesnė, buvo užtikę lokio pėdsakų.

Nedideliuose miesteliuose prie palapinių turistus kartais aplankydavo besiganančios ir žmonių nesibaidančios karvės, ožkos, kiaulės, arkliai.

„Juokaudavome, kad Chakasijos keliuose nereikia gulinčių policininkų, nes kaimelių ar nedidelių miestelių gatvėse dažnai ganėsi naminiai gyvūnai“, – juokėsi Ieva.

Miestų keliai geri, tačiau ekstremalių pojūčių suteikdavo mėgstantys greitai važinėti vairuotojai, ypač lenkdami benzinvežius, – Chakasijoje daug automobilių, kurių vairas dešinėje pusėje. Todėl į kitą eismo juostą išnirdavo beveik visas automobilis, kol vairuotojas galėdavo įvertinti situaciją.

Keliautojams vietiniai paaiškino, kad japoniškus Kinijoje gaminamus automobilius jie perka labai pigiai. Chakasijoje nedraudžiama važinėti automobiliais, kurių vairas yra dešinėje pusėje.

Vis dėlto greitį mėgstantys chakasai bijo į automobilį priimti daugiau nei keturis keleivius, nes policija filmuoja ir baudžia pažeidėjus.

„Kartą vienam vairuotojui greitį viršijus maždaug 50 kilometrų, jis turėjo sumokėti 10 litų baudą“, – stebėjosi nedidele bauda studentė.

Košės ir bulvės

„Parduotuvėse prekės nepigios ir daug jų kainuoja brangiau nei Lietuvoje, – teigė Ieva. – Daug pigesnis buvo tik benzinas.“

Miestelių parduotuvėse parduodamos ir maisto, ir ūkinės prekės. Pastarosios – tai kirviai, kastuvai, botai. Maistas, anot keliautojų, toli gražu neprilygsta lietuviškai kokybei.

Savo automobilius, dažniausiai žigulius arba japoniškus, chakasai mėgsta puošti: viduje iškloti kailiai, žybsi lemputės, kabo įvairiausi žaisliukai, bumbulai.

„Jaunimas mėgsta važinėti motociklais, kurių prie vieno namo matydavome po tris keturis, – įspūdžius iš Sibiro pasakojo kaunietė. – Chakasai mielai pavėžėjo mūsų operatorių ir nuolat siūlydavosi padėti.“

Vietos gyventojai lietuviams buvo labai draugiški. Lyginant su lietuviais ir kitais europiečiais, jie gyvena vargingai, bet yra dosnūs – pasidalydavo viskuo, ką turi.

„Dažniausiai vaišindavo bulvėmis, kurių mielai išsikepdavome, paįvairindami košių meniu, – šyptelėjo Ieva. – Kelis kartus maisto mums parūpino gimtąja kalba nekalbantis dar vienas sutiktas lietuvis, vardu Juozas.“

Gamtiniai reikalai ir dušas

„Turime duonos, stogą virš galvos, gražią gamtą, ir užtenka. Ko dar reikia?“ – neretai kalbėdavo vietiniai, o lietuviai jautėsi tarsi laiko mašina nuvykę 30–40 metų į praeitį.

Šamanais garsėjančiose vietovėse lietuviai matė medžių, apkabinėtų spalvotais popieriukais. Čia, dažniausiai kalnų papėdėse, tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių save vadinantys žmonės atlieka apeigas.

„Prie kapų stovi staliukas, kėdės. Padėta užkandos, saldumynų, degtinės. Jie mirusiesiems visada palieka aukų ir su maistu bei gėrimu pamini išėjusiuosius anapilin“, – tęsė pasakojimą I.Gustaitė.

Paklausta, koks maistas įsiminė, Ieva išskyrė... arbatą. Ją patiekdavo itin saldžią: cukrus puodelyje net neištirpdavo. Kitą dieną lietuviai sužinojo, kad į puodelį įdėdavo net keturis didelius valgomuosius šaukštus cukraus.

„Dar vienas dalykas nustebino, kai kartą nakvojome viešbutyje “Družba", – nusijuokė Ieva.

Lietuviai net vienas kito kambaryje ieškojo ir negalėjo patikėti, kad niekur nėra dušo kabinos. Ir tik vėliau suvokė, kad 30 cm erdvė tualeto sienoje ir yra ta kabina.

„Paėmęs žarną su čiaupu turėjai apsiprausti, nors vanduo liejosi tiesiai ant kriauklės, žemės“, – juokėsi I.Gustaitė.