I – ikona. Gal nuskambės banaliai, bet mano didžiausios ikonos yra mano tėveliai. Ikona – kaip sutuoktinių pora, ikona – kaip tėvai, ikona – kaip savo profesijos atstovai, ikona – kaip vyras ir moteris. Ikonos jie man ir proto, ir išvaizdos prasme. Žodžiu, tėveliai man yra geriausi draugai, bet drauge žiūriu į juos ir kaip į didžiuosius gyvenimo mokytojus – su begaline pagarba.

E – ekskursija. Šis žodis man asocijuojasi su mokyklos laikais. O juk praėjo dešimt metų, kai ją baigiau. Vasarą teko pakeliauti po Lietuvą, tad, kas ir kur būčiau, vis aplankydavo jausmas, jog tas vietas jau kažkada esu mačiusi, čia buvusi, stovyklavusi… Tai per kvapą, tai per gamtos vaizdus imdavo plūsti atsiminimai. Beje, šiais metais turėjau išties labai įdomią, pavadinkime, ekskursiją: su draugų kompanija motociklais keliavome aplink Lietuvą pačiu jos pasieniu. Kadangi pati dar nevairuoju, tai sėdėjau draugui už nugaros, bet jausmas – nors ir ne baikerių šou – buvo nuostabus. Kadangi visi labai užsiėmę (vieniems darbai, kitiems vaikai), tai kelionė truko neilgai – Lietuvą apvažiavome per tris dienas. Norintiems pakartoti mūsų maršrutą siūlyčiau skirti bent jau savaitę.

Man visur gerai – mėgstu įkvėpti gyvenimą dideliais oro gurkšniais. Patinka ekstremalumas, nors dažnai ir bijau. Tuomet tenka save įtikinėti, kad nebijau.

V – vaikystė. Vaizduotėje ima suktis labai gražus kino filmas. Mes su sesėmis (turiu dvi vyresnes seseris – Vaidą ir Vaivą) žaidžiame kambaryje. Visos iš tokių senovinių, rudu viršeliu knygų (Ieva kalba apie sovietmečiu labai populiarias enciklopedijas – aut. past.) statome barbėms namus. Dar pamenu, kad labai laukdavome, kol tėtis su mama grįš iš gastrolių. Jie turėjo tokį raudoną lagaminą. Kai jį atidarydavo, imdavo traukti visokius neregėtus mums žaislus, saldainius. Su kokiu džiaugsmu mes juos dalydavomės! Niekaip negaliu patikėti, kad sesės jau suaugo, turi šeimas, vaikų. Puikiai sutariame su mano dukterėčiomis. Žiūrėk, po kelerių metų jau eisim visos kartu į šokius, pramogausime. Kažkaip nesusisieja man tie skaičiai su žmonėmis, nors tu ką (kvatojasi). Mano sesėms ne už kalnų jau 40, o man kitą vasarą – 30!

A – atostogos. Jei turėčiau visą mėnesį laisvo laiko ir laisvų pinigų labai norėčiau kažkur toliau išvažiuoti (ypač po ilgų karantino metų). Gal rinkčiausi Ameriką? Nors būtų gerai ir Europa. Pradžioje norėčiau intensyviau pakeliauti, pažinti naujus karštus, jų žmones, papročius, o paskui leisčiau sau prabangiai pailsėti kur prie baseino ar baltame smėlio paplūdimyje su gardžiais kokteiliukais kaip iš reklaminių filmukų.

Kita vertus, man visur gerai – mėgstu kvėpti gyvenimą dideliais oro gurkšniais. Patinka ekstremalumas, nors dažnai bijau. Tuomet tenka save įtikinėti, kad nebijau. Ką ekstremalaus esu patyrusi? Na, esu važiavusi vandens slidėmis, vandens motociklais, esu išbandžiusi visus pačius baisiausius atrakcionus, kur tave žemyn galva vartalioja. O mamytės brolis Tauras, mano krikšto tėtis, padarė gimtadienio staigmeną ir paskraidino mažu lėktuviuku, kuriame telpa tik keli žmonės. Jis pilotavo, ir man tikrai nebuvo baisu!

Stimulas: pudelis Fredis ne tik dovanoja laisvalaikio džiaugsmą, bet ir priverčia Ievą daugiau vaikščioti.

J – juokas. Nežinau, gerai čia ar blogai, bet būnant scenoje man dar neteko patirti tokio streso, kuris po kiek laiko nevirstų juoku. Prieš metus Kauno valstybiniame muzikiniame teatre gavau pagrindinį Elizos Dulitl vaidmenį miuzikle "Mano puikioji ledi", kurį pastatė režisierė Viktorija Streiča. Turbinis pastatymas! Man ten buvo tikra vaidybos mokykla. Operečių meistrai iš Kauno taip moka juokinti! Režisierė net žadėjo neleisti manęs į sceną, mat nuolat pradėdavau kvatotis. Elizos tėvas šiame miuzikle buvo operos solistas Liudas Mikalauskas. Jis tiek juokų prikrėsdavo. Pamenu, per premjerą mane, Elizą, atveda pas tėvą, visą tokią išpraustą, kvepiančią, o šis ir sako: "Tokios švarios dar niekada nemačiau!" Tuomet mano tekstas: "O ką tu čia darai?!" Ir jau tuomet L.Mikalauskas ima kvailioti: "Na, jau burnos tai neišsiplovei." Prapliupau juoktis, nes šito sakinio scenarijuje nėra. Kitąsyk per tą patį spektaklį gavau kokiais trim dydžiais per didelius batus, su kuriais mane šokėjai turėjo kelti už rankų į viršų ir tik žiū… Vienas mano batelis jau skrenda per sceną, per orkestro duobę ir tiesiai į žiūrovų pusę. Laimei, tąkart tebuvo repeticija. Rimtai trinktelėti galėjo (kvatojasi).

U – upė. Labai mėgstu plaukti upe baidarėmis, bet vis kankina nerimas, kad neperšalčiau, nepakenkčiau savo balsui. Juk ne visos lietuviškos vasaros anksčiau buvo tokios karštos kaip ši. Man patinka vanduo, gamta, bet labai nemėgstu uodų. Nuo jų įkandimų kartais tinstu, tad miestas be uodų – mano saugumo zona.

O – opera ar operetė. Čia tas pats, kas klausti manęs, "McDonald's" ar makaronai? Operetės ir miuziklai – smagus, atpalaiduojantis žanras. Tiesą pasakius, naują V.Streičos miuziklo "Mano puikioji ledi" pastatymą galėčiau pavadinti beveik draminiu. Dar niekada nebuvau kalbėjusi scenoje tiek daug monologų ir dialogų. Patikėkite, buvo didelis iššūkis, po kurio pagalvojau, kad turbūt kur kas paprasčiau dainuoti tiesiog operą. Jos metu tarsi įsilieji į muziką, tampi jos dalimi ir nebeturi labai daug vaidinti: pati muzika ir tavo dainuojamas tekstas jau viską pasako. Kalbant apie operą, tai – aukštasis pilotažas. Mėgstu ją dar nuo tų laikų, kai eidavome su mamyte klausytis dainuojančio tėčio. Pamenu, pasibaigus spektakliui, mane visuomet apimdavo liūdesys, nes atrodydavo, kad baigėsi kažkoks labai įdomus serialas ar filmas.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre miuzikle "Mano puikioji ledi" prieš kelis dešimtmečius tėvelis gavo savo pirmąjį Fredžio vaidmenį; mamytė irgi tame pačiame kažkada debiutavo koncerte su Elizos daina. O dabar jau ir aš. Spėjau įšokti į tą patį traukinį. Gaila tik, kad neturėjome galimybės visi vaidinti drauge. Mėgstu sąsajas ir ypatingus surišamuosius mazgus. Jei jų nėra – pati prisigalvoju.

Esu nepataisoma optimistė ir manau, kad iš prigimties visi žmonės yra geri ir bet kokį konfliktą galima išspręsti geruoju.

Z – zefyrai. Kad būtum sveikas, turi jausti saiką. Maitintis sveikai, gerti sveikai. Sportuoti, anksti keltis, anksti gultis. Viską aš žinau, bet ar taip darau? Pasakykite jūs man, kaip dabar imti ir pradėti gyventi be saldumynų? Mėgstu juos be galo. Ypač želė guminukus. Žinau, kad reikia pradėti save kontroliuoti. Vis planuoju, kad nuo rytojaus jau pradėsiu sportuoti, o nuo 30-mečio (bus po metų) savo gyvenimą keisiu iš esmės. Bet vis atsiranda kažkokia ypatinga proga, kuri leidžia man save palepinti ir pasakyti: "Tiek to, saldumynus mesiu rytoj…" Beje, jei reikėtų rinktis – zefyrus ar silkę su bulvėmis – tikrai pasirinkčiau pastarąją ir dar raugintų agurkų paprašyčiau.

A – ašaros. Aišku, kad jų būta – menininkai jautrios asmenybės, o jei dar mergaitės… Nuo mažens buvau empatiškas vaikas. Ir šiandien jautriai reaguoju į kitų žmonių gyvenimus, nutikimus, emocijas. Tiesa, jau nuo studijų laikų teko užsiauginti storesnę odą. Prireikė laiko, kol supratau, kad turiu žmonėms patvirtinti, ką jie apie mane mano. Taip, – sakiau jiems, – tėvelis mane įtaisė į visus teatrus ir televizijas, o dar už mane ir padainuoja (juokiasi). Sunku galynėtis su pavydžiais žmonėmis, o ir kam to reikia? Vis tiek jų neįtikinsi. Kad ir kaip kvailai skambėtų, esu nepataisoma optimistė ir manau, kad iš prigimties visi žmonės yra geri ir bet kokį konfliktą galima išspręsti geruoju.

P – pavydas. Pamenu, gal kokiame trečiame kurse sumąsčiau rengti koncertus su kolegomis, bet susilaukiau tokio pavydo protrūkio iš tuometinių kurso draugų... Ir ko tik neteko išgirsti apie save – ir kad nemoku dainuoti, o vis tiek veržiuosi į sceną. Kita vertus, aš dar ir dabar manau, kad scena jaunam, pradedančiam atlikėjui – pati geriausia praktika. Reikia suteikti darbščiam jaunimui galimybę būti scenoje. Nes žiūrint į vyresnius kolegas, mokantis iš jų – tik taip įmanoma įgyti praktikos ir tobulėti. Teoriją aš žinojau nuo mažumės, kai eidavau klausytis tėvelio žiūrovų pusėje. O praktikos man labai reikėjo.

A – ateitis. Ketvirtoje klasėje rašiau, kuo būsiu užaugusi, o kai dvyliktoje perskaičiau savo žodžius, pasirodė, kad jie skamba gerokai rimčiau nei naivios vaikiškos fantazijos. Aš norėjau, kad visi mano artimieji visada būtų sveiki ir kad aš turėčiau stebuklingų galių padaryti juos laimingus. Tokį tekstą rašyčiau ir šiandien. Man laimė žinoti, kad su mano mylimais žmonėmis viskas gerai. Žinoma, trokštu dainuoti didžiausiose pasaulio scenose, noriu, kad manimi didžiuotųsi mano šeima. Bet karantinas, pabuvimas santykinėje vienatvėje atvėrė ir labai daug sklendžių mano galvoje. Leido suvokti tikruosius gyvenimo norus, vertybes. Supratau, kad nereikia draskytis ir pyktis dėl vietos po saule – gyvenimas per trumpas. Turime mėgautis kiekviena akimirka ir jokiu būdu nelipti vieni kitiems per galvas. Liūdna, kad meno pasaulyje tokie dalykai egzistuoja.

I – išdaiga. Pati geriausia mano išdaiga buvo, kai mes su mamyte padarėme tėveliui staigmeną ir vienoje TV laidoje, jam nieko nė neįtariant, padainavome duetu. Tą rytą tėvelis mane nuvežė į mokyklą (beje, jis nė nesitikėjo, kad aš galiu dainuoti), mamytė taip pat išvažiavo į darbą. Nė viena iš mūsų neišsidavė. O kai tėtis dalyvavo LNK laidos "Kai švenčia Šauliai" filmavime, staiga pasirodėme mes. Įsivaizduokite – mama, iš paskos aš, leidžiamės laiptukais į studiją ir pradedame dainuoti, o jis tiesiog negali patikėti savo ašarų kupinomis akimis. Gerai, kad operatorius užfiksavo tėvelio reakciją. Visi, kas žiūrėjo tą laidą, galvojo, kad jo nuostabos scena iš anksto surežisuota.

T – talismanas. Buvo laikas, kai turėjau kažkokių neva man tinkančių akmenėlių, kristalų. Ir jais tikėjau. Bet gal dėmesys tiems paranormaliems dalykams labiau susijęs su tam tikru amžiumi? Paskui nešiojausi tėvelių dovanotą kryželį po kaklu, jei pamiršdavau jį užsidėti – patirdavau didžiulį stresą. Ilgainiui atėjo supratimas, kad ne dėl to daikto mane kažkas saugo. Šiandien man didžiausias talismanas – mano mylimos šeimos palaikymas, kurį visados jaučiu, kai man neramu. Jei neramumas aplanko prieš koncertą, visada einu susipažinti su scena. Ir paprašau Aukščiausiojo, kad viskas kaip įmanoma geriau pasisektų.

Y – ydos. Gal nepasitikėjimas savimi? Keistas dalykas, kad kuo darausi profesionalesnė, tuo daugiau šio jausmo. Tarkime, pirmame kurse ėjau kaip tankas. O dabar kasmet vis labiau suprantu, kad kuo daugiau turiu žinių, tuo daugiau, deja, ir nežinau. Dar viena mano neigiama savybė – nemokėjimas susilaikyti. Jei kalbama apie mane, dar galiu kentėti, bet kai apkalbos paliečia mano šeimą – puolu kaip liūtas. Paskui dažnai graužiuosi, kad paskubėjau. Nes sprogdindama kitus, juk iš tiesų žeidžiu tik save.

T– Tėvynė. Tėvynės meilės jausmas manyje įdiegtas dar senelių. Žinau, kiek daug kentėjo mano tėvelio tėtis tremtyje, kad gyventume laisvoje Lietuvoje. O per kiekvieną Sausio 13-ąją tėtis su mama pasakoja, kaip jie stovėjo prieš rusų tankus ir dainavo lietuviškas dainas. Nebijojo. Stengėsi dėl mūsų ateities. Tai jų dėka aš esu laisva Lietuvos pilietė, kuriai pasaulis tapo pasiekiamas ranka. Todėl dažnai ir sau sakau: negalime būti išpuikę ir išlepę. Pokario žmonės raudojo dėl duonos kąsnio, o mes raudame, jei negalime nusipirkti šeštos poros batų…

Ė – ėjimas. Oi! Turiu šunelį, pudeliuką Fredį, tad nori nenori su juo turiu išeiti pasivaikščioti. O su sportu nelabai draugauju. Visiems sakau, kad dainavimas yra beveik kaip sportas. Po rimtos repeticijos būnu visa suplukusi ir šlapia lyg po gero dušo. Jei reikėtų rinktis sportą, žaisčiau tinklinį. Keletą mėnesių bandžiau lankyti boksą. Po pirmos treniruotės sukilo tokia euforija, kad norėjosi visiems lėkti ir rėkti, kaip man gera. Tik tėvelis mano džiaugsmo nelabai suprato. O gal suprato, tik labai norėjo apsaugoti.