Kai pašnekesys vėl pasisuka Afrikos link, jaunuoliai prisipažįsta, kad į Vakarų Afriką stengiasi nukeliauti kasmet. Vien dėl to, kad gilintųsi į, pasak jų, itin unikalią ir turtingą muzikos ir šokio kultūrą. Gediminas – profesionalus muzikantas, grojantis Afrikos būgnais, Ieva, ko gero, – vienintelė lietuvė, mokanti Afrikos šokių.

– Senegalo Respublika – viena iš valstybių Vakarų Afrikoje, kurioje lankotės jau ne pirmus metus. Jos vėliavoje – tos pačios lietuviškos spalvos, tik išdėstytos kita tvarka. Įtariu, kad ne lietuviškų šaknų šįkart vykote ieškoti?

I.Ž.: Senegale su Gediminu lankėmės trečią kartą. Vykome į tą pačią vietą, kur renkasi tarptautinė bendruomenė – šokanti, grojanti ir šitokiu būdu puoselėjanti tradicinę Vakarų Afrikos kultūrą. Čia suvažiuoja ne tik vietiniai, bet ir menininkai iš kaimyninių šalių. Aišku, šią žiemą dėl pandemijos buvo truputį kitaip: turistų ir mokinių, atvažiavusių pas savo mokytojus, sutikome gerokai mažiau. Kelionės tikslas? Mokytis, tobulėti Vakarų Afrikos šokių ir grojimo būgnais srityse.

G.M.: Kodėl grįžtame į tą pačią vietą? Pietų Senegalo Abeme miestukas, kuriame gyvenome, nedidelis, turi vos kelis tūkstančių gyventojų. Įsikūręs vandenyno pakrantėje, šalia daug laukinių paplūdimių, džiunglės. Mūsų pamokos vykdavo teritorijoje po atviru dangumi. Ieva šokdavo didžiuliame kieme, apsodintame mango medžiais, kurie teikė šokėjams pavėsį. Kiekvienas mokėmės atskirai savo dalykų. Aš – grojau, Ieva – šoko pagal gyvai atliekamą muziką.

– Minėjote, kad Vakarų Afrika visame pasaulyje garsėja savo muzikos ir šokio kultūra, kuri perduodama iš kartos į kartą. Ar taip tebėra ir dabar?

I.Ž.: Labai panašiai. Tradiciškai muzikantų kasta vadinama griotais, seniau kiekviena šeima turėdavo savo griotus. Jie žinodavo viską ne tik apie savo krašto, kaimo istoriją, bet ir apie kiekvieną šeimos narį, jo protėvius. Šiandien Vakarų Afrikoje mokytis groti gali ne tik griotų kastos atstovai, tiesioginiai žinių paveldėtojai, bet ir kiti to krašto žmonės, netgi svetimšaliai.

Kai į Afriką įžengi atvira širdimi, gali daug ko išmokti. Viena pirmųjų pamokų mums – gyvenimo tempo sulėtinimas.

– Galiu tik įsivaizduoti, kaip romantiška būdavo šokti mango medžių pavėsyje. Vakarop grįždavote į laikinus namus kur nors džiunglių trobelėje?

I.Ž.: Gyvenome tipiškuose afrikietiškuose iš vietinio molio pagamintų plytų nameliuose. Kadangi čia lankomės nebe pirmą kartą, tai egzotika, naujai atvykusių akimis pastebima kiekviename žingsnyje, mūsų jau nebestebino. Labiau jautėmės kaip antruose namuose, kuriuose vis kildavo pagunda pasilikti ilgiau. Įsivaizduokite: pabundi, o pro atvirą langą paukščiai sveikina saulę nuostabiausiomis giesmėmis. Vos peržengi namų slenkstį – pasitinka fantastiški džiunglių augalai, Lietuvoje matyti tik kambarinių gėlių vazonuose ar botanikos soduose.

– Dauguma žmonių, kuriems teko lankytis Afrikoje, sutartinai tvirtina, kad grįžę iš ten jie jau nebegali būti tokie, kokie buvo anksčiau. Įdomu, ką jie turi omeny?

I.Ž.: Aš juos suprantu. Afrika mus išmokė lėtesnio buvimo, stebėjimo ir priėmimo. Ne kartą esu sakiusi, kad pirmą kartą atsidūrus Vakarų Afrikoje, mums nutiko tas tikrasis priėmimas, kurio dažnai vakariečiai, taikiai gyvendami savo pasaulyje, siekia įvairiausiomis dvasinėmis praktikomis. Tolimesnėse mūsų mentalitetui šalyse žmogus priimamas labai praktiškai ir realiai. Telieka tik dvi išeitys. Pirmoji: priešintis nepažįstamai kultūrai, kitokio bendravimo ypatybėms ir bandyti kontroliuoti situaciją (deja, tas būdas reikalauja per daug pastangų ir neteikia jokio džiaugsmo). Antroji: atvira širdimi stebėti ir priimti kraštą tokį, koks jis yra iš tiesų, nebandant primesti savo atsinešto pasaulio taisyklių. Kai į Afriką įžengi atvira širdimi, gali daug ko išmokti. Viena pirmųjų pamokų mums – gyvenimo tempo sulėtinimas. Taip pat – iš brangaus bičiulio Lamino, baigusio vos kelias mokyklos klases, bet spinduliuojančio vidine išmintimi, išgirsta frazė: „Kiekviena diena turi savo misiją!“ Nuo to laiko dažnai su Gediminu klausiame savęs: kokia mūsų šios dienos misija? Tai suteikia prasmės kasdienai ir padeda šiek tiek stabdyti laiką, kad jis skubančioje Europoje neprabėgtų nepastebėtas.

Smalsumas: Ieva džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių nori pažinti unikalų Vakarų Afrikos šokį.

– Tai kokia gi jūsų šios dienos misija?

I.Ž.: Manoji – bendravimas su tikslu būti teisingai suprastai ir pačiai teisingai suprasti, ką pašnekovas nori man pasakyti. Aš ir pati šiandien turėsiu imti interviu...

– Pasistengsiu ir aš jus teisingai suprasti. Vadinasi, esate ne tik vienintelė Lietuvoje Afrikos šokių mokytoja, bet dar ir žurnalistė, kuri domisi masažais, aromaterapija, kūno ir judesio terapija. Kaip paskirstote visus gardaus pyrago gabalus – kuriai veiklai skiriate daugiausia dėmesio?

I.Ž.: Pradėsiu nuo to, ką ryškiai pamenu iš vaikystės – užburiantį scenos meną ir ypač – baleto spektaklius, į kuriuos dažnai vesdavosi tėvai. Pirmiausia buvo meilė šokiui, esu išbandžiusi gausybę jo žanrų, tiesa, ilgam sulaikė tik Vakarų Afrikos tradicinis šokis.

– Ar tik ne Gediminui reikia dėkoti, kad, išmokęs jus groti afrikietiškais būgnais, dar paskatino nerti į Vakarų Afrikos šokį?

I.Ž.: Jis mane vis kalbino, bet tuo metu nei Lietuvoje, nei kaimyninėse Baltijos šalyse nebuvo nė vieno Vakarų Afrikos šokio mokytojo. Sykį drauge su Gediminu dalyvavome tarptautiniame seminare Nyderlanduose, kurį vedė profesionalūs Vakarų Afrikos muzikos meistrai. Beje, į tokius seminarus Europoje vykdavome, kai tik turėdavome laisvą savaitgalį. Taigi į Nyderlandus aš važiavau groti būgnais. Šalia muzikos seminarų ten vyko ir šokio pamokos. Išvydusi mane organizatorė, patyrusi šokėja olandė, vos ne jėga įstūmė pro šokių salės duris pas senegalietį mokytoją ir pasakė: „Kokie dar būgnai?! Tu tiesiog privalai šokti!“ Iš pradžių suprasti buvo sudėtinga, mokytojas mokė šokti sabar šokį – sudėtingą savo ritmu specifinį senegalietišką šokį. Bet nuo to karto afrikietiški šokiai užvaldė mano gyvenimą. Svarbiausia – aš supratau, kad galiu šokti nepaisant amžiaus ir patirties. Darau tai iki šiol!

– Ar teisingai mąstau, kad, atradusi afrikietiškus šokius, labiau susidomėjote ir kūno, judesio terapija?

I.Ž.: Turbūt viskas atėjo paraleliai. Masažo, kaip ir šokio, aš taip pat mokausi jau daugiau nei dešimt metų. Visada norėjau rasti jungtį tarp šokio ir masažo, nes abi sritys apima darbą su žmogaus kūnu. Atsakymą radau integruojančioje kūno judesio terapijoje. Turėjau kelias šaunias mokytojas – brites ir vokietes, kurios periodiškai atvažiuodavo vesti mokymų į Lietuvą. Nuostabios, lanksčios, išmintingos – esu joms už daug ką dėkinga.

Išgirdus žodį „Afrika“, mūsų vaizduotė piešia liūtų, žirafų ar dramblių paveikslą. Bet Vakarų Afrikon žmonės vyksta ieškoti muzikos – ne dramblių.

– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas, kai supratote, kad 30 – ne riba ir kad šokio polėkiui amžiaus cenzo nėra?

I.Ž.: Jei nebūčiau atradusi šokio, turbūt tebegročiau su būgnais (juokiasi). Dabar tai darau labai retai. Kas pasikeitė? Manau, kai žmogaus gyvenime atsiranda judesys, jo gyvenimas vienaip ar kitaip labai praturtėja. Jei dar jis turi stiprų kultūrinį užnugarį... Kalbant apie fiziologinius dalykus, supratau, kad šokis drauge yra ir labai stiprus sportas. Jis padeda išlaikyti puikią organizmo būklę. Per pandemiją kurį laiką nešokau, tad išsyk pajaučiau man siunčiamus kūno signalus. Vasaromis, retkarčiais bėgdama su šunimi, pastebiu, kad neuždususi galiu nubėgti 9–10 km. Vadinasi, ištvermę išugdė šokiai, nes specialiai bėgti nesitreniruoju. Dar vienas geras dalykas, kurį atradau pradėjusi šokti, – draugai, bendraminčiai iš viso pasaulio. Mus visus vienija noras tyrinėti Vakarų Afrikos kultūrą. Vykstame vieni pas kitus į svečius, sveikiname įvairiomis progomis; organizuojame afrikietiškų šokių renginius savo šalyse, kurie tampa puikiu pretekstu ir vėl susitikti. Kadangi gegužės 25 d. yra tarptautinė Afrikos diena, jau dešimtus metus iš eilės Vilniuje rengiame „Africa Night“ festivalį, į kurį kviečiame pasaulinio garso mokytojus, taip pat šią kultūrą tyrinėjančius draugus. Šį pavasarį norėtume išplėsti festivalio geografiją įtraukdami ir dar kelis miestus – Kauną, Klaipėdą.

– Ar nesulaukiate skeptiškų replikų iš tautiečių, kurie siūlo geriau išmokti lietuviškų šokių ir tik paskui nerti į svetimus ramiam lietuvio mentalitetui Afrikos ritmus?

I.Ž.: Dar nesame sulaukę (juokiasi). Priešingai – išgirdę, kad mokau tokių afrikietiškų šokių Lietuvoje, visi nori pabandyti. Nesvarbu, kokios tautybės būtų. Šiais laikais juk galima mokytis iš bet kurio pasaulio kampelio, jei tik randi tinkamą mokytoją.

– Europiečiai, grįžę iš Afrikos, sutartinai šneka, kad tie žmonės gyvena labai skurdžiai, bet, nepaisant nepritekliaus, atrodo kur kas laimingesni už mus – visko turinčius… Gal pavyko įminti jų laimės paslaptį?

I.Ž.: Laimė – labai reliatyvi sąvoka. Pati Afrika kur kas didesnė, įvairesnė savo etnogrupėmis už Europą. Nereikėtų visko suabsoliutinti. Iš tos kruopelytės, kurią mums su Gediminu teko matyti, galiu išskirti šiek tiek pozityvesnį žvilgsnį į gyvenimą. Kita vertus, kai turi tiek mažai, gal tiesiog esi priverstas džiaugtis net ir mažiausiais dalykais? Kalbant apie pietų senegaliečius, pastebėjome, kad jie yra labai žaismingi žmonės. Pas juos priimta su nepažįstamais sveikintis tiesiog gatvėje, palydint juos plačia šypsena ir klausimu – kaip sekasi? Gal dėl tos tradicijos ir susidaro įspūdis, kad afrikiečiai labai laimingi? Bet, patikėkite, problemų jiems netrūksta. Todėl bekeliaudami išmokome nekreipti dėmesio į stereotipus, o matyti kiekvieną žmogų kaip unikalų individą, kuriam nutinka visko – ir laimių, ir nelaimių.

Ansamblis: šokiui akomponuoti reikalingas būgnų ansamblis – gali dalyvauti net iki dešimties instrumentų. Tuomet ritmas skamba stipriau, o šokėjas įgauna daugiau energijos. 

– Prakalbote apie stereotipus. Kokių jų prisiklausėte dar būdami Lietuvoje, o vos nuvykę į Afriką – susprogdinote tarsi didžiulius muilo burbulus?

I.Ž.: Turbūt visiems teko girdėti, kad afrikiečiai nieko nedirba, yra dideli tinginiai. Bet mums teko stebėti tradicinį jų šeimų gyvenimo būdą. Nors vis daugiau moterų dirba ar turi savo nedidelius verslus, tačiau tradicinėse šeimose jos neretai visas jėgas skiria nesibaigiantiems buities darbams. Kai šeima didelė, tenka daug skalbti rankomis, maistas gaminamas ant mažų, kūrenamų malkomis ar anglimis viryklėlių. Bet kokie buities darbai užtrunka labai ilgai. O vyrai? Jie stengiasi visais įmanomais būdais uždirbti pinigų šeimai. Matydavome kaip muzikantai dirbdavo su mumis kiaurą dieną, o vakare važiuodavo groti į vestuves, po jų – į dar kokį nors renginį, iš kurio grįždavo jau paryčiais. Iš ryto jau mes su Gediminu belsdavomės į duris...

– Ar yra vilties europiečiui išmokti groti ir šokti taip gerai, kaip tai daro afrikiečiai, šią dovaną gavę tiesiai iš Dievo?

I.Ž.: tai turbūt dar vienas stereotipas, kad visi afrikiečiai, vos gimę, jau šoka, groja ir dainuoja. Be abejo, judesio ten yra daugiau. Vaikai nuo gimimo tam tikrose vietose, pavyzdžiui, muzikantų namų kiemuose, mato užkrečiantį suaugusiųjų pavyzdį. Tačiau, jei kalbėtume apie didmiesčius, ten verda panašus į mūsų, europiečių, skubantis ir kupinas reikalų gyvenimas. Šokiai ir ritmai pasitelkiami per tradicines šventes. Kita vertus, kodėl dauguma vis tiek puikiai jaučia ritmą? Viena iš priežasčių, kad vos gimusius vaikelius mamos, vyresnės seserys nešioja apsirišusios skaromis ant nugarų, tad mažyliai nuolat siūbuoja jų žingsnių ritmu. Mes galbūt labiau gyvename protu, tad dažnai pametame natūralų ryšį su ritmu. Žinoma, genetika svarbi. Įsivaizduokite, jei grojo tavo tėtis, senelis, prosenelis, – greičiausiai ir tau tai daryti bus lengviau. Bet noro ir darbo reikia visiems – tiek jiems, tiek ir mums! Pamatytumėte, kaip groja būgnais kai kurie baltaodžiai europiečiai!

– Turbūt turite omenyje savo gyvenimo draugą – Gediminą? Keliais būgnais grojate?

G.M.: Dažniausiai groju su džiambe (djembe) – populiariausiu ir mano mėgstamiausiu afrikietišku būgnu. Bet groju ir su kitais. Šokiui akomponuoti reikalingas būgnų ansamblis – gali dalyvauti net iki dešimties instrumentų. Tuomet ritmas skamba pilniau, stipriau, o šokėjas tarsi gauna daugiau energijos. Į mano gyvenimą afrikietiški būgnai atėjo savaime. Mokiausi klasikinio būgnų atlikimo, kol vieną sykį draugai pasiūlė tiesiog savo malonumui pagroti su džiambe. Pabandžiau, užkabino garsas, sužavėjo afrikietiškais būgnais grojant jaučiama laisvė. O šokti? Visada norėjau ir dabar tebenoriu. Tačiau išdrįstu šokti tiktai vonioje, pasislėpęs (juokiasi). Tiesa, dar bandžiau Vakarų Afrikos diskotekose. Ten skamba afrikietiška muzika, aišku, ne toji tradicinė, bet šiek tiek modernesnė, atliepianti konkretaus regiono braižą. Vakarietiškos popmuzikos čia neišgirsime.

– Paprastai į Afriką žmonės važiuoja ne šokti ar groti, bet dalyvauti safariuose, ieškoti Didžiojo gyvūnų penketo…

G.M.: Na, taip… Bet tada jūs kalbate daugiau apie Rytų Afriką – Etiopiją, Keniją, Tanzaniją. Kažkodėl, vos išgirdus žodį „Afrika“, mūsų vaizduotė piešia liūtų, žirafų ar dramblių paveikslą. Bet Vakarų Afrikon žmonės vyksta ieškoti muzikos – ne dramblių. Nors beždžionių čia yra. Tik jos baugščios, nepuola prie žmonių. Dar žmonės pasakojo per lietingojo sezono potvynius čia sulaukiantys krokodilų, begemotų. Tuo metu mes nesame keliavę. Užtai Pietų Senegale matėme labai daug rūšių paukščių – ypač kanarėlių. Ir egzotiškų augalų.

I.Ž.: Žmonės čia važiuoja ieškoti energijos ir saulės. Ypač iš mūsų kraštų. Ir mums su Gediminu, jei tik pavyksta bent trumpam išvažiuoti ir pasimėgauti Afrikos saule, energijos netrūksta visai žiemai! Galime dalytis ja ir su kitais. Kai žmonės mus pakviečia į savo renginius šokti, groti, dažnai įvardija, kad nori uždegimo, užkūrimo. Jie trokšta tarsi būti pažadinti iš stingaus žiemos miego ir gauti gyvybės pliūpsnį. Esu be galo dėkinga, kad galime patirti pasaulio įvairovę ir gražiausias, stipriausias žmonijos tradicijas, nepaisant savo kilmės ar pase įrašytų metų.