Europos kino intelektualai, matyt, pavargę nuo egzistencinių dvasinių problemų, sutartinai metėsi į kitą kraštutinumą – prie nuodėmingo kūno reikalų.

Dingsta vertinimo kriterijai

Anksčiau menininkus labiau domino "sielos pornografija", o dabar retas intelektualiu vadinamas filmas apsieina be atvirai vaizduojamų genitalijų, o spauda mėgaudamasi komentuoja, kad aktoriai filmuose dabar neimituoja lytinių aktų, bet iš tikrųjų TAI daro.

Dingsta ir aiškūs tokio kino vertinimo kriterijai. Į "aukštąjį meną" ima pretenduoti prieš keletą metų ir mūsų ekranuose demonstruotas prancūzų feministinis kliedesys, pavadintas "Romansu" (rež. Catherine Breillat), o panašų primityvų niekalą "Išdulkink mane" (rež. Virginie Despentes) kai kas net pasiskubino pavadinti modernia išprotėjusio pasaulio metafora.

Anksčiau (senais gerais laikais!) tokie filmai geriausiu atveju buvo vadinami marginaliniais reiškiniais, o dabar be jų neapsieina pagrindinių kino festivalių konkursinės programos. Kartais jie net tampa komisijų favoritais. Pagrindiniu prizu Berlyno kino festivalyje apdovanotas prancūzų režisieriaus Patrice'o Chereau "Intymumas" (2001 m.) žiūrovams suteikė galimybę pasijusti smalsuoliais, pro rakto skylutę žvelgiančiais į svetimą miegamąjį. Bet net ir pro didinamąjį stiklą šioje istorijoje apie kartą per savaitę tuščiame bute trumpo sekso susitinkančios porelės santykius nesimatė net užuominos apie žmogiškus jausmus. O be jų plikas seksas tėra tik gryna fiziologija, arba tikrų tikriausia pornografija.

Seksas ir pseudofilosofija

Natūralistinių sekso scenų apstu ir dabar kino teatruose rodomuose "Nimfomanės užrašuose", akivaizdžiai pretenduojančiuose į intelektualios pornografijos statusą. Dar filmo pradžioje sužinome, kaip pagrindinė herojė Valerija prarado nekaltybę ir ši patirtis pažadino jai nenugalimą norą tęsti tokį malonumą kuo dažniau. Mergina manė, kad tai kažkas nenormalaus, net išdrįso pasikonsultuoti su savo senele (ją suvaidino Charleso Chaplino dukra Geraldine), iš kurios gavo vertingą patarimą: "Visą gyvenimą turėjau tik vieną vyrą, bet jeigu galėčiau viską pradėti iš anksto, pasistengčiau miegoti su kuo tik galėčiau."

Sekso pozų įvairove "Nimfomanės užrašai" galėtų sėkmingai konkuruoti su "Kamasutros" iliustracijomis, o kad žiūrovai nepamanytų, jog žiūri banalų pornografinį filmą, autoriai stengiasi gausias sekso scenas derinti su, jų manymu, giliomis filosofinėmis sentencijomis. Dauguma jų kelia juoką arba verčia bent jau jaustis nepatogiai. Bet sekso malonumų pojūčių sklidina Valerija džiaugsmingai skuba pasidalyti savo išgyvenimais su žiūrovais. Paminėti vertas toks iš jos lūpų išsprūdęs perliukas: "Su kiekvienu orgazmu dalelė manęs lieka amžinybėje – tai tarsi nemokamas kelialapis į nemirtingumą."

Amerikiečių režisierius Woody Allenas juokais sakė, kad normalus vyras apie seksą galvoja kas septynias minutes. "Nimfomanės užrašų" herojė, regis, apie nieką kita iš viso negali galvoti. Tik neskubėkite jos vadinti nimfomane. Nes mirties patale gulinti Valerijos senelė paskelbia, jog "nimfomaniją sugalvojo vyrai, kad taisyklių nesilaikančios moterys jaustųsi kaltos". Juolab kad vyrai-patinai, kurie suteikia Valerijai taip jos geidžiamą malonumą, filme yra vien mėmės, psichopatai, seksualiniai maniakai arba sadistai. Net kyla negeras įtarimas, kad filmą sukūrė kokia nors vyrų giminę niekinanti feministė. Nieko panašaus! Jei tikėsime filmo titrais, jo režisierius yra Christianas Molina. Užtat scenarijus sukurtas pagal Valérie Tasso romaną. Ir tai daug ką paaiškina.

Pagal sekso ekspertės knygą

Ispanijoje gerai žinoma rašytoja V.Tasso yra tikra sekso reikalų ekspertė, turinti seksualinės terapijos mokslų diplomą. Juo apsiginklavusi moteris nusprendė ką tik gautas žinias suderinti su praktika ir kurį laiką dirbo prostitute. Ši patirtis netrukus buvo aprašyta jos knygoje "Nepasotinamoji. Prancūzų merginos seksualiniai nuotykiai Ispanijoje" (2003 m.). Vėliau gimė dar dvi knygos "Naktinis Paryžius" (2004 m.) ir "Kita lyties pusė" (2006 m.).

"Kad ir kaip ignoruotum taisykles, privalai jas gerbti," – taip skamba šios sekso ekspertės dažnai gyvenime kartojamas kredo. Skamba kaip tolerancijos apoteozė. Deja, "Nimfomanės užrašuose" dažniau girdime visai kitokių minčių, panašesnių į radikalius šūkius. Pavyzdžiui: "Vyras, kuris myli moteris, vadinamas mačio, o vyrus mylinti moteris pravardžiuojama kekše. Štai tau ir lyčių lygybė!"

Taisyklių nesilaikančios moterys dabar galės cituoti šią mintį, nurodydamos autoritetingą šaltinį. O toms, kurios filosofuoti nelinkusios arba eksperimentuoti dar bijo, skirta ši sentencija: "Niekada neatsisakyk to, ko trokšti, kitaip būtinai pasigailėsi."

"Nimfomanės užrašai" ("Diario de una ninfómana") **

Drama. Ispanija, 2008 m. Rež. C.Molina. Vaidina Belén Fabra, G.Chaplin, Leonardo Sbaraglia, Ángela Molina, Pedro Gutiérrezas.

veiksmas 2

humoras 0

įtampa 2

erotika 2

siaubas 1