Uostamiesčio "Kultūrpolis" gimtadienį šventė savo veiklos penkmetį susumuodamas paroda "Meno tvermės dėsnis" ir visus pakviesdamas į "Psilikono teatro" spektaklį.

180 laipsnių kampu

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (KKKC) penkerius metus bando miesto bendruomenę įtikinti, kad komunikacija keičia požiūrį 180 laipsnių kampu – menininkų eksperimentai ir atradimai, anot KKKC direktoriaus menotyrininko Igno Kazakevičiaus, atveria langus į erdvę, kur brėžiamos intrigos kreivės, veikia kūrybinio pagreičio koeficientas, išauga galimybių proporcijos ir kiti nenorminiai tikrovės dydžiai. "Penkerius metus kūrėme interaktyvią komunikacinę erdvę, kurioje visi galėjo greitai gauti atsakymą į bet kurį klausimą, save atspindėti, atrasti, prisistatyti", – kalbėjo I.Kazakevičius, džiaugdamasis užsimezgusiu savo komandos, menininkų ir publikos kontaktu. Jo teigimu, "Kultūrpolis" – ne šiaip kultūrinė įstaiga, o amžinai besitęsiantis projektas.

KKKC, arba tiesiog "Kultūrpolis", kaip pastebėjo jo viešnia menotyrininkė Aistė Paulina Virbickaitė, "iš organizacijos virsta reiškiniu. Ir tai gražiausia, kas galėjo jam nutikti. Titulai, pavardės, projektų skaičius, veiklos sritys išlindo iš stalčiukų ir išėjo ieškoti nuotykių bei draugų. "Kultūrpolio" veikla kiekvienais metais tampa vientisesnė ir kryptingesnė. Nuo vienos iš įdomesnių lietuviškųjų bienalių "Now Art Now Future" iki "Kultūrpolio kino", diskusijų, paskaitų, kūrybiško Meno kiemo šurmulio. Ak, ir daugybė parodų, meno projektų, akcijų... "Kultūrpolis yra gyvas, gražus, reikalingas ir mylimas. "Kultūrpolis" turi kažin kokio idealizmo – tikėjimo, kad menas gali būti įdomus ir reikalingas kiekvienam. Na, bent kas antram. Todėl "Kultūrpolis" kutena, vilioja, provokuoja nepatikliuosius, netikinčius, kad ir dvasiai reikia maisto. Masažuoja estetinio suvokimo pėdutes, žnaibo konservatyvumo žandukus, glosto smalsumo garbanas ir plikes..." Pasak menotyrininkės, mylimi net ne renginiai ir geri darbai: "Mylima dvasia, atmosfera, ryšys". O renginiai, istorija, svarbiausi faktai, meno projektai ir rezidentai, akcijos, parodos, – visi nuveikti darbai atsispindi sukakties proga išleistame "Kultūrpolio" leidinyje, kuris taip ir pavadintas – "Komunikacija keičia požiūrį". Vartant KKKC penkmečio veiklos katalogą nesunku patikėti, kad tie pokyčiai – 180 laipsnių kampu – visa tekstinė ir vaizdinė medžiaga jame pulsuoja, sukasi, verčiasi žemyn galva... Užversdamas paskutinį puslapį supranti, kad tereikia apversti leidinį ir galima vėl jį studijuoti iš naujo, tik iš kito galo – taip smagu keliauti tuo ratu!.. Toje kelionėje komunikacija keičia požiūrį į menininko kelią, menininko buvimą šalia mūsų. Išgyventas bendrumo jausmas padeda surasti daugiau kūrėjo ir stebėtojo sąlyčio taškų.

Gyvas įrodymas – paroda

Smagumo nestigo ir praėjusio penktadienio vakarą, kai "Kultūrpolis", nutaręs vėlgi menu ir kūryba paženklinti savo penktąjį gimtadienį, Klaipėdos dailės parodų rūmuose išskleidė tapybos, objektų, instaliacijų ir videoprojekcijų parodą "Meno tvermės dėsnis".

Specialiai jai naujus darbus sukūrė glaudžiai su KKKC bendradarbiaujantys lietuviai menininkai Agnė Jonkutė, Tadas Vosylius, Jūratė Kazakevičiūtė, Ligita Marcinkevičiūtė, Domantė Šarakauskaitė, Anatolijus Klemencovas, Žygimantas Augustinas, taip pat latvis Maris Grosbahsas ir estas Andrusas Joonas. Visus juos "Kultūrpolio" renginių lankytojai ir dalyviai prisimena iš projektų ir parodų, Meno kiemo dirbtuvių "vorkšopų" ar viešų meno akcijų.

"Kultūrpolio" penkmečio parodai L.Marcinkevičiūtė milžiniškoje drobėje perkūrė "Žalgirio mūšį" – markeriu tarsi vienu atsikvėpimu gimęs piešinys suponuoja mintį apie kovą dėl grožio, kurioje kiekvienas menininkas kaunasi savaip.

T.Vosylius ėmė ir supakavo gyvybės inerciją – savo kinetinių objektų kolekciją skulptorius papildė dar keliais judančiais "lavonais", tęsdamas KKKC dirbtuvėse šiemet su uostamiesčio publika pradėtą pokalbį apie saugų greitį ir antrąjį kvėpavimą.

J.Kazakevičiūtė toliau lipdo šiuolaikinės moters įvaizdį šiuolaikinėje visuomenėje. Jos naujasis kūrinys "Vilkė" primena menininkės "Kultūrpolyje" sukurtą "Moterį – skruzdę" ir autorės užmojį – paanalizuoti (ne)pakitusį socialinį požiūrį į XXI a. moterį. Siurrealistinė, turinti kiek šiurpoko fiziologiškumo skulptūra – su grotesko, erotikos, neorealizmo, poparto prieskoniais.

Jų netrūksta ir M.Grosbahso objektuose "Made in Latvia" ir "One = One" iš poliuretano, kuriuose menininkas identifikacijos taškais pasirinko apgamus.

O Ž.Augustinas savo tapybos aktais tarsi klausia, kas tikriau – menininkas ar jo kuriama fikcija?

A.Jonkutės tapybos ciklas "Šviesa" veda į subtiliausių niuansų erdves, kuriose ištirpsta laikas ir spalva ima šokti sielos veidrodžio atspindžiais...

Nuo metaforos iki realybės

Į D.Šarakauskaitės videoinstaliaciją galima tiesiog įžengti – ji interaktyvi, patys žiūrovai gali ją keisti arba manyti, kad iš tikrųjų keičia. Jos kūrinys tarsi pabrėžia parodinių vaizdinių netvarumą, kartu ekspozicijai suteikia dar daugiau gyvybės ir intrigos.

Dėl to ypač pasistengė A.Joonas, per vernisažą surengęs kontroversišką performansą apie menininko kelią. Jo metu, padedamas laikinai vertėjais tapusių I.Kazakevičiaus ir J.Kazakevičiūtės, menininkas vaizdingai ir šmaikščiai pasakojo savo gyvenimo istoriją... Neilgą, bet nuobodoką.

Vis dėlto stebėti A.Klemencovo instaliaciją "Įkvėpimo vienetas" buvo gerokai įdomiau: kaip juodo kolorito fotoportretai ant drobės iš visų jėgų bando įpūsti tikrus juodus balionus. Pasak autoriaus, instaliacija byloja apie magiškąjį "kažką". Jis ieško nesisteminio vieneto, tarsi stengiasi apibrėžti tai, ko neįmanoma apibrėžti, – pavyzdžiui, įkvėpimą. Taikliai pastebėjo I.Kazakevičius, – A.Klemencovo kūrinys – kaip tie KKKC kūrybos metai – bandymas metaforą paversti realybe.

Greta ekspozicijoje pristatoma KKKC veiklos dokumentika – renginių fotoreportažai, įvairių projektų katalogai ir videofilmai. Dinamiška, smagi jų išklotinė. Be jokios minorinės gaidos. Tiesiog gražus atsisveikinimas su bienale "Now Art Now Future", viešomis tapybos akcijomis ir atrakcijomis. Kaip pabrėžė I.Kazakevičius, tai – jau praeitis, išbandytos įvairiausios veiklos formos, laikas imtis naujų darbų.

Po vernisažo "Kultūrpolio" penkmečio šventė nesibaigė. Ji iki išnaktų tęsėsi Meno kieme, kuriame jau sutemus Auksė Petrulienė ir Co su perkusininku Tomu Dobrovolskiu pristatė kauniečių "Psilikono teatro" spektaklį "Pasmaugta ir nušautas". Mačiusieji šio teatro pasirodymą pernykščiame "Plartformos" festivalyje skubėjo pasidžiaugti nauju jo darbu. Tai vėlgi nuostabus viešas žaidimas, kurio juokas veikia kaip priešnuodis, nubraukdamas ašarą nuo socialinių grimasų subjauroto kasdienybės veido.