Dviejų valandų rečitalį savo gerbėjų malonumui parengė maestro Petras Geniušas. Sekmadienį jį bus galima išgirsti dar oficialiai nė neatidarytoje naujoje sostinės koncertų salėje.

Paskui sielos skrydį

Dar nedaugelio muzikų išbandytoje specializuoto pianinų ir fortepijonų salono Piano.lt salėje buvusiame Pranciškonų vienuolyne, dabar – Pranciškonų rūmuose, charizmatiškasis pianistas ketina atlikti Ludwigo van Beethoveno Septintąją sonatą ir Aleksandro Skriabino Trečiąją sonatą.

"Fortepijonas – XIX a. ir XX a. pirmosios pusės epochos pagrindinė muzikinė jėga. Svarbiausias "herojus". Beethoveno kūryboje romantizmas pradėjo leisti savo daigus, o Skriabinas (kaip ir Sergejus Rachmaninovas) – vėlyvieji romantizmo epochos žiedai, paskutiniai didieji to laikotarpio kompozitoriai. Beethovenas sukūrė 32 sonatas. Tai tarsi Biblija kiekvienam pianistui. Aukso fondas, – komentuodamas savo pasirinkimą sakė pianistas. – Kiekviena jų labai svarbi, o man kažkodėl labai artima būtent Septintoji. Joje matau įkūnytą žaismą, jaunystės energijos perteklių, šviesą, o antroje sonatos dalyje – didelį dramatizmą. Šiame, kaip ir kituose Beethoveno kūriniuose regime ypač plačią jausmų skalę – nuo absoliutaus džiaugsmo iki visiškos vidinės katastrofos. Jei Beethovenas savo kūrybą pradėjo nuo klasikos ir baigė romantizmu, tai Skriabinas Trečiąja sonata tarsi užbaigė savo romantinės kūrybos periodą ir perėjo prie modernizmo. Ši sonata – tiesiog megaromantinis kūrinys, viena romantizmo kulminacijų. Joje telpa neįtikimas emocinis krūvis. Stichiškumas. Man ši sonata asocijuojasi su įspūdingu žmogaus sielos skrydžiu."

Programos intrigos

Skambins P.Geniušas ir daugiau kūrinių, bet klausytojams jie bus staigmena – sekdamas romantinio pianizmo tradicijomis pianistas iš anksto paskelbė tik dalį koncerto programos, paaiškindamas, kad dėl kitų apsispręs tik per koncertą. Ši laisvę ir kūrybingumą deklaruojanti praktika XX a. antroje pusėje buvo po truputį išstumta muzikoje įsivyravusio akademizmo ir savotiško "pedantiškumo" – tada pradėta skelbti visiškai tikslias programas.

"Seniai norėjau taip surengti koncertą, ir net esu daręs iš anksto specialiai neanonsuodamas – tiesiog įtraukdamas į programą neplanuotų kūrinių. Ir tai nėra joks kriminalas", – interviu "Vilniaus dienai" juokdamasis pabrėžė P.Geniušas. Tiesa, pripažino, kad bent sau pačiam staigmenos nepadarys – po intensyvių repeticijų, likus kelioms dienoms iki koncerto, tas galimų atlikti kūrinių skaičius labai susiaurėjo...

Be klausytojų sunku

Pirmą savo rečitalį P.Geniušas surengė mokydamasis dar pirmame kurse. "Nereikėtų stebėtis – žmogus groja jau nuo šešerių, tad baigdamas mokyklą turi jau ohoo kokį stažą! Tuo metu, kai bendraamžiai tik pradeda mokytis būsimos specialybės, tu jau esi profesionalas, ne kartą pasirodęs didelei auditorijai, – išgirdęs nuostabą net įsižeidė P.Geniušas. – Tikrai jaučiausi pasirengęs rečitaliui. Jei žmogus turi artisto gyslelę, toks pasirodymas jam kaip tik suteikia papildomos energijos – bendravimas su auditorija užveda, sakyčiau, publika tokį lyg jo apvaisintojo vaidmenį atlieka. Kur kas sunkiau menininkui būtų likti vienam."

Nacionalinės premijos laureatas pripažino, kad šiuokart rečitalio idėja atsirado su noru "degustuoti" salę: "Pirmiausia tai proga skambinti nuostabiu instrumentu. Jie turi nepaprastai aukšto lygio instrumentą – naują "Fazioli". Tai tiesiog meno kūrinys. Ir salė unikali. Tai yra salonas, tokių yra Europoje, bet dar nėra Baltijos valstybėse. Ir tikrai reta vietų, kur muzikantas gali rinktis iš trijų koncertinių instrumentų..."

Svarbiausia – išsaugoti jausmą

– Kiek laiko reikia pasiruošti rečitaliui?

– Į šį klausimą turiu tokį beveik gatavą atsakymą – visą gyvenimą plius porą mėnesių konkrečiai programai.

– L.van Beethovenas ir A.Skriabinas – ar pasirinkdamas šių autorių kūrinius norėjote perteikti klausytojams dabartinę savo būseną ar žinią?

– Išties visada sunku pasirinkti kūrinius, nes genialių kūrinių yra tikrai nemažai parašyta. Bet ateina laikas, kai norisi tą ar kitą groti. Arba tiesiog be didelės meilės pasirenki, o tada jau privalai įsimylėti tą kūrinį.

– O ar ne atvirkščiai dažniau nutinka?

– Visaip būna. Čia kaip santuokoje – būna, žmonės įsimyli, susituokia, o po metų ar dvejų paaiškėja, kad ta meilė išgaravo. O būna ir atvirkščiai. Labai didelis darbas iš visų pusių palaikyti gyvą muzikos išgyvenimą. Pianistas turi visą laiką bandyti išlikti, vadinkime, gyvas, būtina puoselėti jausmą muzikai. Viskas kaip ir poros santykiuose. O nuo ko viskas prasidėjo – nuo vedybų ar nuo meilės, galų gale tampa jau nebesvarbu! (juokiasi)

– Vis dėlto kaip šiuo atveju pasirinkote?

– Ir taip, ir taip buvo.

– Kaip atlaikyti tokį fizinį krūvį – dvi skambinimo valandas?

– Tai kiek daugiau nei įprasta – šiais laikais koncertai dažniausiai trunka 70 minučių. Bet juk repetuodamas pianistas gali ir šešias valandas išsėdėti prie instrumento!

– Bet juk ne taip intensyviai dirbdamas kaip per koncertą?

– Per koncertą dar lengviau – esi tokios pakilios būsenos!

VIETA: Trakų g. 9 / 1, Vilnius.

LAIKAS: balandžio 19 d. 19 val.

KAINA: 50 litų.